Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Tačiau noriu papasakoti ne apie tai. Noriu supažindinti su šalimi, kurioje žmonės nesivaiko materialinių vertybių, kuriems žmogaus šypsena yra vertingiausias pinigas, kuriems pagieža, grubumas, niūrumas, pavydas yra nežinomi žodžiai. Atrodo neįtikėtina? Tačiau egzistuoja toks rojaus kampelis, glūdintis Tolimuosiuose Rytuose, Ispanijos karaliaus Filipo garbei pavadintas Filipinais.
Po bene dešimt metų trukusių nuotykių Europoje užsinorėjau kažko kito, kažko, kas įpūstų naujų vėjų į mano keliautojo širdį. Po ilgų dvejonių, nemiegotų naktų, renkant informaciją apie rojaus kampelius žemėje, mano akys pasaulio žemėlapyje sustojo ties Filipinais, valstybe, kurią sudaro daugiau nei 7000 salų. Sudėliojęs visus taškus ant „i“ bei susidaręs kelionės maršrutą, nieko nelaukęs nusipirkau skrydžio bilietus į sostinę Manilą.
Turbūt nėra geresnės dienos metuose išsiruošti į tokią kelionę, nei sausio pirmoji. Kol draugai ir kolegos ieškojo vaistų nuo galvos skausmo, aš vėluodamas lėkiau į oro uostą bandydamas spėti į 19 valandų skrydį Vilnius- Helsinkis- Hong Kongas- Manila. Nors skrydis buvo beprotiškai ilgas, tačiau, matyt, nekantrumas bei svajonės vaikymasis neleido sumerkti akių. Dėl laiko juostų (7 valandų) skirtumo, Filipinų sostinėje Maniloje nusileidau tik kitos dienos vakare, tad susirinkęs savo lagaminus, nieko nelaukęs šoviau į viešbutį ir kritau į lovą it negyvas.
Sekančią dieną prasidėjo mano didžiausias nuotykis gyvenime, kuris pakeitė požiūrį į skurdą, žmogaus dvasinę būsena bei, žinoma, pasikeičiau aš pats. Kelias pirmąsias dienas paskyręs Manilos tyrinėjimams susipažinau su tipišku Azijos didmiesčio gyvenimu, kuriame skurdas susipynęs su pinigais, kuriame naktį gatvėse ne mažiau žmonių, mašinų, triračių taksi nei dieną.
Nors šis miestas, turintis 12 milijonų gyventojų, yra vienas didžiausių pasaulyje ir, atrodo, visi turėtų būti nepatenkinti nuolatiniu skruzdėlynu, jokios nepagarbos ar pykčio dėl šio mini „balagano“ filipiniečių veiduose įžvelgti neįstengiau. Per šias kelias dienas man labiausiai įstrigo lūšnynų vaikai. Iš filmų, įvairių laidų buvau susidaręs ne kokį įvaizdį apie vargingiausius Azijos ar Pietų Amerikos žmones, tačiau susidūręs akis į akį su skurdu vienareikšmiškai pakeičiau savo nuomonę. Atrodė, kad vaikams nėra didesnio džiaugsmo už padovanotą šypseną ar paprastą pokalbį su jais. Jie nė karto iš manęs neprašė pinigų ir iš vaikų akių mačiau, kad jiems jų visai nereikia, nes didžiausias turtas, kokį jie gali gauti, yra šilti jausmai.
Nors Manila yra be galo didelė ir ją nuo vieno krašto pervažiuotį iki kito krašto užtrunka keletą valandų, tačiau joje be nediduko senamiesčio ir netoliese esančių kelių nacionalinių parkų turistams daug veiklos nėra. Todėl nusipirkęs lėktuvo bilietą skridau į vieną iš 7000 Filipinams priklausančių salų. Jau lėktuvui leidžiantis supratau, kad nesigailėsiu nė vienos minutės praleistos Boracay saloje, nes čia buvo vien palmės, palmės, žydras jūros vanduo ir vėl palmės.
Atrodė, tarsi sapnuočiau ar žiūrėčiau į judančią atvirutę, kurias turėjo Haris Poteris. Sala yra viso labo 10 kvadratinų kilometrų ploto, tad patogiausias transportas joje yra dviratis. Tiesa, per vidurį salos yra gatvelė, kurioje važinėja triračiai taksi ir motoroleriai, tačiau pagrindins veiksmas vyksta prie jūros. Paplūdimyje gyvenimas verda tiek dieną, tiek naktį, nes ši sala yra turistinė ir nuolatinių gyventojų čia yra be galo mažai. Įvairiausių rasių ir kalbų maišalynė privertė mane pajusti tikrąją kurorto dvasią.
Šioje saloje praleidau 6 dienas. Skersai išilgai ištyrinėjau jos gamtą, oda tapo tarsi juodas šokoladas, paragavau vaisių, kokių gyvenime nesu matęs, privalgiau jūros gėrybių, apie kurias nebuvau girdėjęs, susipažinau su geraširdžiais vietiniais, kurie ištikus bėdai visada pasiruošę padėti ir patraukiau toliau tyrinėti Filipinų.
Sekanti mano stotelė buvo Palawan sala ir garsusis jos regionas El Nido. Šią salą taip pat pasiekiau skrisdamas lėktuvu, tačiau iki El Nido devynviečiu autobusiuku teko važiuoti net 6 valandas. Nors atstumas buvo toks, kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos, tačiau dėl itin prastos kelių būklės kelionė užsitęsė. Ir ačiū Dievui. Ištisas 6 valandas galėjau grožėtis vietinių kaimelių savitumu, laukinės gamtos grožiu. Supratau, kad ten nėra nieko, ko filipinietis nesugebėtų pagaminti iš bambuko.
Užsukus į pakelės kaimo kavinę pavalgyti, pastebėjau, kad ir stalai, ir kėdės, ir grindys, ir lėkštės, ir pati kavinė yra vien iš bambuko!
Po kelių valandų mes pasiekėme garsųjį El Nido. Šiame skurdžiame, tačiau fantastiška gamta pasižyminčiame regione ketinau praleisti vos 4 dienas, tačiau nespėjęs visko pamatyti, ką buvau suplanavęs, teko pabūti 2 dienomis ilgiau. El Nido kurortas, esantis ant Filipinų jūros kranto, pasižymi savo uolomis-salelėmis, kylančiomis iš vandens (jei sunku suprasti, kaip jos atrodo, nuotraukų galerijoje galite pamatyti nuotraukas). Tų uolų buvo dešimtys, šimtai, tūkstančiai ir viena už kitą gražesnės. Tad nieko nelaukęs ir nusipirkęs ekskursiją su laiveliu kitą dieną pradėjau šių salų tyrinėjimus. Vietiniai laiveliai yra labai panašūs į Venecijos gondolas, tačiau su varikliu. Beplaukiojant buvo gana didelės bangos, kartais ir metro ar dviejų, tad visi buvome sušlapę nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų, tačiau nuo to ekskursija tapo tik dar įdomesnė!
Antrąją dieną, tęsiant El Nido pažinimą, teko staigiai grįžti į krantą, nes žaibišku greičiu pakilo vėjas ir prasidėjo taifūnas. Mano viešbučio kambarėlis-namelis buvo visai ant jūros kranto, vos 10-15 metrų nuo jo, tačiau visą tą naktį bangos talžė namelio sienas. Kaip bebūtų keista, ryte dangus buvo visiškai giedras, o pajūry gulėjo ištisi plotai jūros žvaigždžių, koralų, splavingų kriauklių, kuriuos į krantą išplovė naktį siautęs uraganas.
Lėktuvas į Vilniaus stingdantį 30 laipsnių speigą nusileido po 3 savaičių klajonių... Atrodo, kad praleidau pastraipą ar dvi? Nepraleidau! Tačiau jaučiuosi lygiai taip pat, kaip Jūs. Tarsi nesužinojęs visos Filipinų paslapties, nepamatęs visko, ką norėjau pamatyti. Jaučiuosi, jog iki pilnos laimės trūksta dar mažiausiai mėnesio. Juk ši valstybė tokia didelė, o aš joje praleidau viso labo 3 savaites. Todėl skrisdamas namo sau prižadėjau čia sugrįžti ir tęsti rojaus kampelio pažinimą.
Keliaudamas Filipinuose sutikau daugybę žmonių, tiek vietinių, tiek užsieniečių, susipažinau su vietine kultūra, pamačiau fantastišką gamtą. Supratau, kad kelionės leidžia į gyvenimą pažiūrėti kitomis akimis, todėl prižadu viskuo, kas man brangu, kad šio savo hobio neapleisiu niekada, nes savęs bei kitų pažinimas yra didžiausia laimė gyvenime. Ir kaip yra sakoma: „Kelionės yra vienintelis pavyzdys pasaulyje, kai laimę galima nusipirkti už pinigus“.
