Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Kelionė į Siriją buvo spontaniška, tačiau tai buvo viena įdomiausių patirčių mano gyvenime. Žinoma, keliavau prieš prasidedant visiems neramumams, tad dabar, pamačius nuotraukas iš aplankytų vietovių, dažnai susimąstau, kad viskas yra labai laikina ir niekada negali žinoti, ką tau atneš rytojus.
Sirija niekada nebuvo ta šalis, kuri traukia daugybę turistų, tačiau dažniausiai kelionės po tokias vietas garantuoja daugybę nuotykių, tad savaitė, praleista keliaujant nuo Alepo, Sirijos šiaurėje, iki sostinės Damasko, tikrai neprailgo. O ir spalvinga draugų iš skirtingų šalių kompanija žadėjo gerai praleistą laiką.
Į Siriją keliavome iš Turkijos, kur studijavome jau kelis mėnesius, tad prieš kelionę visi manėme, jog nebus didelio kultūrinio šoko, nes juk šios dvi šalys - artimos kaimynės. Tačiau tik kirtus sieną visų reakcija buvo tokia pati – atrodė, jog patekome ne tik į kitą šalį, tačiau į visiškai kitą pasaulį - kontrastas tarp Turkijos ir Sirijos buvo neapsakomai didelis. Po kelių mėnesių, praleistų margaspalvėje Turkijoje, pamačius, jog visi namai Sirijoje yra tos pačios šviesiai kreminės spalvos, visi netekome žado. Tačiau praleidus šioje šalyje savaitę, supratome, jog Sirijoje tik pastatams trūko spalvų – jų kultūra, istorija, žmonės, gamta – viskas buvo labai marga.
Praėjus keleriems metams po kelionės, prisiminimai dažniausiai pradeda blėsti ir tik nuotraukos liudija kelionių akimirkas. Tačiau kelionė į Siriją buvo kitokia ir daugybė akmirkų vis dar ryškiai įstrigę atmintyje.
Bene labiausiai į atmintį įsirėžė įvairiuose miesteliuose aplankyti turgeliai, į kuriuos nuklydus spalvų, kvapų ir skonių įvairovė tiesiog svaigino. Į dėžės supilti prieskoniai, alyvuogių kalnai, įvairiais raštais išmargintos papuošalų dėžutės, margaspalvės tikro šilko skaros... Visko išvardinti net neįmanoma – atrodo, jog klaidžiodamas painiomis gatvelėmis atsiduri visiškai kitame pasaulyje, kuriame laikas lyg sustojęs, o nuolat besišypsantys pardavėjai vis kviečia išgerti arbatos.
Prieš kelionę žinojome, jog Sirijoje gyvena daug krikščionių, tačiau tai buvo tik dar vienas faktas, rastas internete. Nesu labai religinga, tačiau Maalulos kaimelyje kalnuose įrengtoje bažnyčioje klausantis aramėjų kalba laikomų mišių užplūdo nepaprasti jausmai ir išgyvenimai. O naktį praleidus šalia bažnyčios esančiame vienuolyne, jausmai tik sustiprėjo.
Viduryje dykumos stūksantys Palmyros miesto griuvėsiai. Painios Damasko gatvelės ir dar painesni kelių ženklai. Pats skaniausias valgytas humusas. Nuostabios architektūros mečetės. Bažnyčių gausa. Iš mažų kavinių sklindantys arbatos ir kaljano kvapai. Visur žydinčios gėlės. Nuolatinis šurmulys. Nepatogūs, tačiau labai pigūs autobusai. Nuoširdžios žmonių šypsenos ir vaikiškas smalsumas. Purvinose gatvėse žaidžiantys laimingi vaikai. Neišpasakytas žmonių svetingumas. Beprotiškas karštis. Nepažįstama kalba. – Tai tik dalis prisiminimų, įsirėžusių giliai į atmintį.
Ši kelionė buvo ne tik puikiai praleistas laikas su draugais – tai buvo kažkas daugiau. Atrodė, jog iš kelionės grįžome truputį pasikeitę. Nes ir dabar, praėjus keliems metams po kelionės, jaučiu, kad ji vis dar keičia mane, nes pasinėrus į prisiminimus užplūsta nepaprasti jausmai.
Kalbėdama apie Siriją stengiuosi nevartoti būtojo laiko. Tai nepaprasto grožio šalis, turinti turtingą istoriją bei kultūrą, tad labai tikiuosi, kad visi šalį draskantys nesutarimai baigsis ir Sirijos keliai vėl atsivers smalsiems keliautojams.
Visos kelionės metu mus lydėjo vietinių žvilgsniai – spalvinga draugų kompanija iš skirtingų šalių traukė visų dėmesį. Tai turbūt normalu šalyje, kurioje visos moterys yra prisidengusios – net kaitrioje saulėje dauguma jų dėvi pirštines ir akis dengiančius šydus, o ir vyrai, atrodo, rengiasi taip, jog neišsiskirtų iš minios. Tokia yra jų religija ir kultūra, kurią būdami Sirijoje stengėmės gerbti.
