Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Aš pati priklausau prie aistringų Kalifornijos gerbėjų, nors, reikia pripažinti, ilgą laiką buvau gana skeptiškai nusiteikusi ir nesiveržiau ten važiuoti. Tačiau jau pati pirma kelionė sugebėjo pakeisti mano nuostatas - taip iš skeptikės virtau susižavėjusia entuziaste.
Kalifornija yra didelė. Savo teritorija ir gyventojų skaičiumi ji lenkia tokias valstybes kaip Lenkija ar Norvegija, todėl kai pasakai, kad „važiuoju į Kaliforniją” praktiškai nepasakai nieko. Išgirdus žodį „Kalifornija”, vaizduotė dažniausiai piešia Holivudo šlovės alėją, Ramiojo vandenyno pakrantę su smėlėtais paplūdimiais ir bangomis čiuožiančiais banglentininkais, dangoraižius ir greitkeliais skriejančius prabangius automobilius. Ir visa tai - absoliuti tiesa.
Bet kai savo pažįstamo kaliforniečio paklausiau, ką labiausiai verta pamatyti Kalifornijoje, išgirdau patarimą – pamiršk Los Andželą ir Holivudą, išsinuomok automobilį ir pravažiuok pirmuoju greitkeliu - SR1. Didžioji dalis amerikiečių turistų šią kelionę priskiria prie privalomų „must see” maršrutų.
Turint galvoje amerikietiškus mastelius, nereikia stebėtis, kad šis „privalomas” pasivažinėjimas tęsiasi beveik 600 mylių (arba 900 km) nuo San Francisko iki San Diego. Pietinės SR1 kelio dalies, kuri vingiuoja Ramiojo vandenyno pakrante per Apelsinų Apygardos (sutrumpintai vadinamos OC) gyvenvietes, atskaitos taškas yra Long Bičo miestelis, kurio simbolis yra pensininkas laineris „Queen Mary”, kažkada savo prabanga ir dydžiu lenkęs net patį „Titaniką”. Dabar šis laivas yra paverstas prabangiu viešbučiu, apie kurio vaiduoklius sklando legendos ir sukami filmai, ir yra viena mėgiamiausių turistų atrakcijų.
Kai kalbama apie kelionę pirmuoju greitkeliu, dažniausiai turima galvoje ne pietinė, o šiaurinė kelio atkarpa nuo San Francisko iki Los Andželo. Būtent čia dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir prasidėjo šio greitkelio statyba.
Taigi, surenkame jaukią kompaniją, skrendame į San Franciską ir padarome … klaidą. Pasirodo, kad kelionė iš San Francisko į Los Andželą yra skirta adrenalino mėgėjams. O tokiems eiliniams turistams, kaip aš, yra patartina važiuoti iš Los Andželo į San Franciską. Tada automobiliui tenka prie kalno prigludusi kelio juosta, o ne ta kita, vingiuojanti skardžio kraštu. Deja, jau vėlu ką nors pakeisti. Esu labai laiminga, kai vienintelis vyras mūsų kompanijoje džentelmeniškai pasisiūlo vairuoti „ten, kur baisu”.
Pirmoji stotelė -San Franciskas – miestas, kurio vaizdus turbūt atpažintų dauguma pasaulio gyventojų, nesvarbu ar jie gyvena Lietuvoje ar Afrikoje. Mano bendrakeleiviai, kurie, kaip ir dauguma amerikiečių, nėra dideli miestų gerbėjai, nekantrauja leistis į tolimesnę kelionę. O aš, kaip ir priklauso Rytu Europos atstovei, jaučiu silpnybę didmiesčiams. Šiaip ne taip įkalbu bendrakeleivius praleisti čia bent vieną dieną.
Pirmiausia einame pavalgyti į „Dvokiančią Rožę”– restoraną, kur visi patiekalai, net desertas, gaminami su česnakais. Midijos česnakiniame padaže - puikios, česnakiniai ledai - visai valgomi. Toliau pasinaudojame proga pravažiuoti „Golden Gate” tiltu ir paspoksoti į jūros liūtus, nuobodžiaujančius 39-toje prieplaukoje. Dar lieka laiko nusileisti labiausiai vingiuota pasaulyje Lombardo gatvele ir pasivažinėti turistų pamėgtu tramvajumi. Čia išgirstu JAV elektrinio tramvajaus istoriją, kuri, manau, yra verta to, kad ją papasakočiau.
Pasirodo, amerikiečiai ne visada ignoravo viešąjį transportą - 1920-ais tik dešimt procentų gyventojų turėjo nuosavą automobilį. Visi kiti važinėjo viešuoju transportu, daugiausia elektriniais tramvajais.
Tačiau automobilių gamintojas „General Motors” iškėlė uždavinį - persodinti amerikiečius į automobilius. Patikimiausias būdas tai pasiekti buvo sunaikinti viešąjį transportą. Kompanija panaudojo visus įmanomus būdus - tiek gražius, bet niekada neištesėtus pažadus aprūpinti savivaldybes nemokamais autobusais, tiek papirkinėjimus ir šantažą, kad priversti miestų ir miestelių valdžią išmontuoti tramvajų bėgius. Naujieji autobusai buvo tokie maži ir nepatogūs, kad žmonės verčiau sutiko pirkti brangius automobilius, negu grūstis smirdančiame viešajame transporte.
San Franciskas tikrai yra vertas atskiros kelionės ir atskiro pasakojimo, bet vakarėjant paliekame miestą, nes prieš akis - dar ilgas maršrutas. Važiuojame į pietus tol, kol nesutemsta.
Pravažiuojame Santa Kruzą, banglentininkų numylėtą miestelį, besivaržantį dėl banglenčių sporto sostinės vardo su Hantington Biču pietinėje Kalifornijoje. Jis taip pat yra San Francisko Kastro rajono gyventojų (Kastro rajono gyventojai - daugiausia gėjai) mėgiamas kurortas, todėl nesistebime sutikę už rankų besilaikančias vyrų poreles.
Nakvynės sustojame Pusmėnulio įlankoje, miestelyje prie Ramiojo vandenyno. Išsirenkame nebrangų, bet patogų viešbutį prie pat vandens. Išgirdęs mano akcentą, viešbučio administratorius pasiūlo jaunavedžiams skirtą numerį už eilinio kambario kainą. Taip kaliforniečiai nutaria pamaloninti turistę iš tolimos Lietuvos.
Einame į šalia įsikūrusį restoraną pavakarieniauti. Nežinau, kaip kitiems, bet man Kalifornijos restoranai visada palieka kuo geriausią įspūdį. Žinoma, visur yra ir geresnių ir blogesnių restoranų, bet Kalifornijoje kažkodėl net eilinis sumuštinis maloniai tirpsta burnoje. Galbūt įtakos turi atostogų nuotaika, o gal išvystytas žemės ūkis, organiniai ūkininkavimo metodai ar vietinė žaliava bet kokį patiekalą pakelia į visai kitą lygmenį.
Kitą dieną sustojame pasižvalgyti Monterėjuje, kur pasivaikštome po Konservų gatvę. Net šios trumpos kelionės metu jau spėjau pastebėti, kad turbūt kiekvienas Kalifornijos miestelis turi savo Konservų gatvę (Cannery street/row/lane), kur pramoninės revoliucijos laikotarpiu veikė daugybė sardinių fabrikų. Kadangi jokių licenzijų ir apribojimų tais laikais dar nebuvo, industrinė žvejyba greitai išnaikino visas žuvis, ir fabrikus teko uždaryti. Dabar šiuose pastatuose glaudžiasi parduotuvėlės, restoranai, ofisai ar butai, o sardines primena tik Konservų gatvės pavadinimas.
Ko gero pagrindinis traukos centras Monterėjuje yra akvariumas. Tai vienas labiausiai mylimų ir lankomų akvariumų JAV. Žvalgomės į egzotiškas žuvis, milžiniškus aštuonkojus, baltuosius ryklius, įspūdingas medūzas ir keistus jūrų arkliukus, judame povandeniniu tuneliu ir bandome paglostyti spygliuotą rają. Laikas prabėga nepastebimai. Bendrakeleivė prisimena seną pažįstamą, jau seniai gyvenantį Monterėjuje. Skambiname, ir jis su džiaugsmu atvažiuoja susitikti ir net pasisiūlo pabūti mūsų gidu. Mes, aišku, entuziastingai sutinkame.
Kita stotelė - Karmelis. Tai jaukus miestelis, kurio centrinė gatvė nusileidžia tiesiai į Ramųjį vandenyną. Aplinkui rikiuojasi prabangios meno galerijos ir butikai, jaukūs restoranai bei viešbutukai. Neveltui čia savo rezidencijas turi ar turėjo tokie žinomi aktoriai, kaip Bradas Pittas ir Clintas Eastwoodas, kuris vienu metu net buvo išrinktas šio miestelio meru.
Naujai iškeptas gidas mums papasakoja keletą miestelio istorijų. Viena jų yra susijusi su nekilnojamo turto mokesčiu. Pasirodo, kai į miestelį pradėjo keltis JAV elitas ir Holivudo žvaigždės, nekilnojamo turto kaina išsipūtė tiek, kad daugelis senųjų gyventojų neįstengė susimokėti nekilnojamo turto mokesčio. Kai kuriems teko namus parduoti ir išsikelti. Be viduriniosios klasės miestelis pradėjo panašėti į vaiduoklį. Tačiau Karmelio valdžia laiku susigriebė ir priėmė nutarimą nekilnojamo turto mokesčius skaičiuoti ne nuo namo dabartinės vertės, bet nuo jo pirkimo kainos. Tokiu būdu miestelio senbuviai gyvena milijonus kainuojančiuose namuose, bet moka mokesčius pagal tarifus, egzistavusius dar prieš antrąjį pasaulinį karą.
Negalime neaplankyti ir garsiojo „Pebble Beach" golfo klubo. Jame pažaisti yra kiekvieno golfą žaidžiančio amerikiečio svajonė. Nesistebiu, nes golfo laukai tęsiasi įspūdingo grožio vandenyno pakrante, kurios vaizdai dar ilgai išlieka atmintyje. Šiame klube dažnai vyksta profesionalų turnyrai, renkasi golfo elitas. Pasiturintys golfo mėgėjai su malonumu sutinka pakloti vieną kitą tūkstantuką vien tam, kad pusdienį praleisti įžymiajame klube.
Mano bendrakeleiviai irgi priklauso golfo mėgėjų kategorijai. Deja, įvertinus finansus, priimamas sprendimas, kad golfo šiandien nežaisime. Paguodai nutariame papietauti klube. Pasitenkinu kukliomis salotomis ir vyno taure už tikrai nekuklią sumą. Ir ko tik nepadarysi dėl snobiško noro pasigirti, kad pietavai „Pebble Beach" golfo klube!
Pravažiuojame garsiuoju „17 mylių” keliu, kurio gyventojų adresai, kaip aiškina mūsų gidas, yra įslaptinti. Apie žmones, gyvenančius šiame pusiasalyje, sklinda legendos, na o aplinkiniai gyventojai tik aitrina gandus. Gidas mums, moterims, į ausį pašnabžda, kad parodys George'o Clooney vilą, pasislėpusią visai netoli nuo įžymiojo vienišo kipariso – vieno labiausiai fotografuojamų medžių visoje Amerikoje. Iš tolo kiparisas palieka didesnį įspūdį nei G.Clooney vila. Bet iš kur man žinoti visas vietines subtilybes?
Gidas pasiūlo nakvynę savo namuose Monterėjuje. Pasiūlymą su džiaugsmu priimame, nes šios nakties viešbučio biudžetas jau seniai pravalgytas golfo klube.
Ryte dar pasižvalgome aplinkui ir pajudame link savo pagrindinio kelionės tikslo – maždaug devyniasdešimties mylių (apie 150 km) kelio atkarpos, besidriekiančios tarp Karmelio ir San Simono. Nors šį kelią galima nesunkiai įveikti per dvi-tris valandas, daugelis kelionėje praleidžia šešias-aštuonias, sustodami pasižiūrėti į kvapą gniaužiančius vaizdus, pasivaikščioti, nusifotografuoti. O ir vairuoti net ir įgudusiam vairuotojui reikia atsargiai, nenuleidžiant akių nuo tai aukštyn kylančio, tai žemyn besileidžiančio vingiuojančio kelio. Užtenka vien pagalvoti apie galimybę nuslysti nuo skardžio tiesiai į Ramųjį vandenyną, ir širdis pradeda smarkiau plakti.
Nori nenori prisimeni Alfredą Hitchcocką ir jo pomėgį filmuoti Šiaurės ir Centrinės Kalifornijos pakrantes. Važiavimas šiuo keliu tuo pačiu metu jaudina ir kelia virpulį, panašiai kaip ir jo filmai.
Važiuojame – iš dešinės žemai po kojomis tęsiasi neaprėpiamas Ramusis vandenynas, iš kairės - status kalnas. Aplinkui nieko daugiau - tik mes, kelias ir beribė erdvė!
Vienintelė maža civilizacijos stotelė - benzino kolonėlė Big Suro regione, kuris įsitaisęs Santa Lusijos kalnagūbrio papėdėje tarp raudonmedžių ir ąžuolų giraičių. Žmonės čia atvažiuoja norėdami pabėgti nuo civilizacijos ir pailsėti nuo kasdieninio streso. Net vietiniai viešbučiai čia paklūsta ramybės reikalavimams – dažnai siūlo kambarius be televizoriaus, interneto ir telefono.
Pakrantės grožis palieka nepakartojamą įspūdį ne tik eiliniams turistams, bet ir tiems, kurie mėgaujasi šlove ir pinigais. Paleidžiame „Red Hot Chilli Peppers" dainą „Road trippin’”, kurioje kaip tik kviečiama atvažiuoti į Big Surą ir ten pasiklysti. Bendrakeleiviai dar prisimena Jacko Kerouaco romaną „Big Suras”. Mintyse pasižymiu – perskaityti knygą ir pasižiūrėti pagal ją pastatytą filmą.
Nuo Sana Lusijos kalnagūbrio nusileidžiame jau vakarėjant. Sustojame pasižiūrėti į saulėlydį ir paspoksoti į jūros liūtus, kurie čia laisvai karaliauja, nekreipdami dėmesio į turistus. Pajunti, kad čia būtent jie ir yra tikrieji pakrantės šeimininkai.
Netrukus pasimato pirmosios civilizacijos žymės ir garsioji Hearsto pilis. Williamas Hearstas, dažnai vadinamas R.Murdoko pirmtaku, buvo žymiausias ir turtingiausias dvidešimto amžiaus spaudos magnatas. Jo pilis San Simeone savo prabanga bandė nustelbti europietiškas karališkas rezidencijas. Po W.Hearsto mirties pilis buvo paversta atviru muziejumi, kur kiekvienas gali apsilankyti. Deja, pilies aplankyti taip ir netenka – jau turime lėktuvo bilietus sekančiai dienai. Tenka važiuoti toliau.
Po kelionės kalnuota vandenyno pakrante, kelias slėniu iki Santa Barbaros jau atrodo nuobodokas ir blankus. Kitą rytą dar turime visą pusdienį, kad nusigautume iki kuklaus Apelsinų Apygardos aerouosto, kuriam mano bendrakeleiviai neabejotinai teikia pirmenybę prieš LAX. Priešpiečiams sustojame Long Bičo „Bubba Gump" restorane. Kažkada filmas „Forestas Gumpas” buvo toks populiarus JAV, kad filmo herojaus svajonė buvo perkelta į realybę ir paversta pelningu verslu.
Nuo čia, jau su kita kompanija, po metų pratęsiu savo kelionę SR1 greitkeliu iki San Diego. O dabar atsisveikiname su Kalifornija, pamojuojame „Queen Mary" ir uosto švyturiui. Prieš grąžindami automobilį, užsukame į benzino kolonėlę. Jau esu pasimokiusi ir žinau, kad išnuomotas mašinas geriau grąžinti su pilnu benzino baku!
Po šios kelionės vėliau dar ne kartą teko lankytis Kalifornijoje – pratęsti kelionę pirmuoju greitkeliu, praleisti daugiau laiko San Fraciske ir Los Andžele, padegustuoti vyno Napos slėnyje – ir Kalifornija niekada manęs nenuvylė. Galiu tik tikėti ir viltis, kad dar ne kartą teks ten sugrįžti.
