Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Išsinuomavome žydrą svajonę - "VW polo" ir nusprendėme apvažiuoti Tenerifę. Kas buvo - žino - salą galima apvažiuoti per dieną, tik per vieną pusę - kelias geras, autostrada, o grižtama prasteniu, per kalnus. Atrodo, patyrę keliautojai, bet negaliu patikėti, kad pasimovėme ant tokio grėblio,kaip žemėlapio nenusipirkimas. Davė oro uoste planelį, nei atstumų, nei benzino kolonėlių, nei vaistinių...
Na, nieko, savimi pasitikėjimo užteko, nes, kaip pastebėjote - mažylis penkiolikos, tai ir mes ne piemenys. Galiu dar pridurti, kad tuo metu ir angliškai mokėjau kelis žodžius (dabar jau keliolika, didelis pasiekimmas - ki ki ki), bet visad laikausi nuomonės - nors ir mėnulyje atsidursiu, jei mane norės suprasti, tai ir supras, o jei nenorės, tai nė velnias nepadės.
Judam. Per kalnus. Autostrada neįdomu. Pirmas lankytinas objektas - Mascos tarpeklis. Išsukti nuo pagrindinio kelio - apie keliolika kilometrų. Tik įsukom - žiūrim, priešpriešais mašina paskui mašiną, o paskui mus - nė vienos. Rodo jie mums kažką, o mums dzin - mažiau žmonių - daugiau deguonies. Važiuojam.
1-2-3-4-5 kilometrai. Rūkas. 6-7-8 - pieno siena. Vyras atsisako vairuoti. Sėdu prie vairo aš. Vairavimo stažas 15 metų Jonavos gatve Kaune. Serpantinu - 0 metų. 9-10-11 kilometrų. Iki Mascos keli liko. Stop. Siena. Matau už "Polo" akyčių tik 1 metrą. Sukuosi. Keliukas susiaurėjo iki kokių 3 metrų. Kokia garantija, kad tokia pati ožka neatvažiuoja nuo Maskos ir netrenks man į šoną? Garantija visgi buvo 100 procentų. Kitos tokios ten nebuvo. Mascą pamatėme internete. Čiao.
Kadangi žemėlapis buvo ,,labai geras", tai į pagrindinį kelią nebepataikėme, tiesiog jo neprivažiavę užsukome anksčiau. Rūkas prasisklaidė, o mes pamažu važiuojame. Kuo tolyn - tuo keliukas siauryn. Dar keliolika kilometrų. Nepasakyčiau, kad tai man buvo visiškai netikėta, bet keliukas ėmė ir pasibaigė ganykla, kurioje ganėsi kelios ožkos (mano draugės). Na ką, ragus pakasėme, ir sukamės atgal. Radom tą kelią, kurio reikia. Išgėrėme po tabletę nuo žioplumo. Važiuojame toliau.
Tai, kas buvo įdomu mums, geriau nerašysiu - tegu kiti savo akimis pamato Teidę, Gi de Sol, Garachiko, Los Ggigantes ir panašiai. Tikslas - Loro parkas Puerto de la Cruz. Atvažiavome, o kur sustoti tai nėra, aištelė primūryta mašinų kaip "Maximos" prieš šventes. Rodo žmonės vietelę po kažkokiu tiltu, ten net ne aikštelė, o žvyriuko papilta (aha, dievulis papylė).
Loro
parke blūdyjam kokias šešias valandas, laižom ledus, žiūrime į beždžiones, jos į mus, bet aptverti mes, o beždžionės laisvos, tai kas eksponatai ir kodėl mes bilietus pirkom?Saulė krypsta popiet, pradėjo lašnoti, o netrukus prapliupo kaip reikiant. Dar valandukę po stogu pastovėję, matom - nieko nebus, reikia važiuoti į Playa de las Amerikas, į savo viešbutį. Ateinam prie žydros svajonės, o ji tolsta nuo mūsų, kaip tolsta laivas nuo ūkuose panirusių krantų. Ei, sakom, stop, mes už tave užstatą sumokėjom... Na, populiariai paaiškinus, kadangi mašinėlę pastatėme po tiltu, tai prapliupus lūčiai, ten savo teises pareiškė nors ir laikina, bet upė. Ilgai dvejoti nebuvo kada, puolėme iš vandens mašinytę traukti, nes kas akimirką srovė stiprėjo, purvinas vanduo grasinosi nunešti svajonę į jūrą.
Nežinau, iš kur tiek atsirado jėgų ir ryžto, dar kažkas padėjo, bet mašinėlę išgelbėjome. Šokom važiuoti namo. Kam teko važiuoti iš Puerto de la Cruz, žino, kad kalnų aukštis siekia per 2 kilometrus, o per juos reikia pervažiuoti tikrai neprastais serpentinais. Pirmas kalnelis parodė savo veidelį -mes į jį žiūrim, patikėt negalim - į mus keliu plaukia ruda košė, mes ta koše lipam į viršų. Pila kaip iš kibiro.
Matom priešais važiuojančios mašinėlės stopus, daugiau nieko. Be košės. Pirmas kalnas per kažkokį stebuklą įveiktas. Čiuožiame su koše žemyn. Ir taip keturis kartus. Kaskart vis linksmiau ir linksmiau dabar rašyti. Tada tai testamentą mintyse rašiau.
Už 50 kilometrų - saulė, pavasariško lietučio liekanos ir švari Playa de las Amerikas.
Štai toks buvo mums nuotykis. Kadangi kelionių buvo daug, tai nuotykių kiekvienai kelionei taip pat teko, dar ir ne po vieną.
