Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „poilsis/rasyk-apie-savo-kelione-ir-laimek-isvyka-i-poilsis/rasyk-apie-savo-kelione-ir-laimek-isvyka-i-bulgarija-dviems.htm"="">bulgarija-dviems.htm"" target="_blank">Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Tai buvo turistinė jaunimo kelionė į Bulgariją. Tais laikais, prieš važiuojant į kelionę su kelialapiu, reikėdavo važiuoti į Vilnių išklausyti instruktažą, kas kelionėje galima ir kas negalima, net patariama, kaip apsirengti.
Tada ir atkreipiau dėmesį į pavėlavusią merginą, kuri prisistatė esanti iš Klaipėdos. Atkreipiau dėmesį į dvejopą jos vardą – pase ji buvo Birutė, o kasdienybėje – Angelė. Išvykimo į kelionę rytą mudvi priėjome viena prie kitos ir paskui autobuse atsisėdome kartu. Nuo šio ryto ir prasidėjo mūsų draugystė, kuri kiekvienais metais vis stiprėjo.
Dabar jau sunku prisiminti visą kelionę, bet smulkmenų laikas neištrynė. Atminty likę miestų pavadinimai, aplankytos vietos. O tos atsiminimų smulkmenos labai įvairios:
į kalną stumiamas (tiksliau prilaikomas, kad neriedėtų žemyn) autobusas, nes rytą buvo slidus kelias;
nemokėjimas gerti pakeliuose patiektą arbatą kai kurie tiesiog perplėšė pakelį ir arbatžoles išbėrė į puodelį), tada patarimus, kaip elgtis valgant įvairius patiekalus, dalydavo kelionėje važiavęs tuomečio Vilniaus restorano „Erfurtas“ padavėjas, pataręs, kad pasižiūrėtume į jį, jei kas neaišku.
gidė bulgarė Mata, važiuojant per tunelį liepusi ploti, o kai pamatėme šviesą, ji pasakė, kad reikėjo bučiuotis tai Gabrovo šypsena), girdėjome ir daugiau gabroviečių anekdotų ir šypsenų (katėms nukerpamos uodegos, kad joms einant pro duris į kambarį įeitų mažiau šalčio);
prancūzas Žakas, kuris paprašė, kad jį pavežtume, ir mūsų grupės vadovas sutiko, bet po kiek laiko sutriko – gal negerai, kad su mumis važiuoja jaunuolis iš kapitalistinės šalies;
daina „Moja strana, moja Balgarija...“ (keista buvo, kai po kiek laiko šios dainos melodiją išgirdome Lietuvoje, tik žodžiai buvo kitokie: „Kuo ji vardu? Jos vardas Monika...“).
Įsiminė ir tai, kad skiriasi mūsų ir bulgarų galvos judesiai, norint patvirtinti pasakymus „Taip“ ir „Ne“, įdomu buvo sužinoti, kad kurortiniame mieste Varnoje yra gatvė, pavadinta Jono Basanavičiaus vardu.
Tai vis tos mažos kelionių akimirkos, kurios neišblėso todėl, kad jas prisimename kiekvieną kartą, kai susitinkame su kelionės drauge Birute–Angele. Susitinkame 40 metų, nes kelionė į Bulgariją buvo mūsų pirmoji kelionė. Ir ji tapo lemtinga – dovanojo labai gražų jausmą – DRAUGYSTĘ.
Nesvarbu, žiema ar vasara, pavasaris ar ruduo, mano kelias iš Suvalkijos labai dažnai veda į Žemaitiją, į Klaipėdą, kur dažniausiai susitinkame, kad vėl prisimintume pirmąją mūsų kelionę, mūsų draugystės pradžią. Džiaugiamės, kad tapome ištikimos draugės, dabar jaučiamės ir kaip seserys, patikinčios savas paslaptis ir svajones.
O kiek valandų vos ne kiekvieną dieną prakalbame telefonu, ypač dabar, kai jau nedirbame (kaip greitai bėga laikas, o prisiminimai ypač svarbūs). Ar susitikusios, ar kalbėdamos telefonu visada nors akimirką panyrame į prisiminimus – išplaukia prieš 40 metų matyti vaizdai: Juodosios jūros pakrantė Varnoje, į kalną kylantys namai su naktiniais žiburiais Veliko Tyrnove, kelionė į Šipką, Plevenas ir Plovdivas.
Kelionė į Bulgariją tapo mūsų gyvenimo kelione, kurios gimtadienį švenčiame kiekvienais metais, todėl ir nepamiršome kai kurių kelionės akimirkų, todėl ir esame laimingos, kad Bulgarija dovanojo labai svarbų dalyką – draugystę, kuriai jau 40 metų.
