Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Tą vasarą neturėjau daug pasirinkimų, su kuo atostogauti, o vienai nesinorėjo, todėl teko jungtis prie trijų vaikinų. Kaip vėliau paaiškėjo, vienai panelei su trimis vaikinais keliauti nelabai smagu. Bet nieko nepadarysi, kai esi atsidūręs svečioje šalyje.
Atostogoms svarstėme kelis kelionės variantus, bet pasirinkome pigiausią - Krymas. Pagaliau! Taip ilgai apie jį svajojau, girdėjau įvairiausių istorijų, nuotykių, pažadų dar sugrįžti iš draugų, pasakojimų apie hipių paplūdimius, vyną, šiltus žmones, todėl nenorėti ten būtų keista. Nusipirkome bilietus, pasidarėme tranzitines vizas per Baltarusiją bei naujus raudonus pasus, net merginą kalbančią angliškai per „CouchSurfing" suradome, ir po paros kelionės dundančiu traukiniu, mes jau ten!
Krymas pasitiko labai karštu oru ir milijonu nakvynės ir transporto siūlytojų. Kadangi kelionės pradžioje nė vienas negalėjome pasigirti puikia rusų kalba (ypač aš rusų - nė „bum bum“), todėl atsakinėdami tik „niet" bėgome link troleibusų.
O Kryme yra ilgiausia troleibuso linija, besidriekianti net 50 km! Įveikėme visą! Judėjome į nežinomybę - nežinojome, kur miegosime, kur važiuosime, ką matysime... Pasikliovėme tiesiog laiku, nuojauta ir žemėlapiu.
1 dienos žmonės
Pradžioje dar nedrąsučiai būdami susitikome Mariją - nuostabią ukrainietę, užkietėjusią keliautoją ir rašytoją. Nepasitikėjom ja, nes ji buvo pernelyg gera. Įsivaizduojate? Per gera... Negalėjome patikėti, kad jau pirmąją dieną radome vietinę puikiai angliškai kalbančią gidę, kuri suveikė mums nakvynę pas dėdę...
Dėdė, nors ir neturtingas, mus vaišino vynu, duona, dešra, o kai ištraukėme lietuviškus lašinius ant stalo, negalėjo patikėti! Visi šnekučiavomės apie istoriją, gyvenimą bei politiką. Po kelių taurių vyno jau pradėjau suprasti, ką visi kalba rusiškai. Taip ir praėjo puiki naktis, o ryte leidomės į kitų nuotykių paiešką.
2 dienos žmonės
Aplankius garsiąją vilą „Kregždutės lizdas" atėjo laikas žvalgytis nakvynės. Gal valandą prastovėjome Jaltos stotyje, bandydami žemėlapyje rasti nekalnuotą ir negyvenamą vietovę nakvynei. Tikrai sunki užduotis.
Vienas taksistas pasiūlė važiuoti į hipių paplūdimį, tačiau jis buvo per toli tam vakarui. Sėdome į pirmąjį autobusą. Visiškai nežinojome, kur važiuoti, kur išlipti, ką daryti... Gal tiesiog sėdėti per naktį ant kokios uolos? Bet autobuse mergina, išgirdusi mūsų kalbą bei ginčą, užkalbino mane. Nesuprasdama, ko klausia, atsakiau : „Litva". Ir pataikiau!
Mergina buvo vasarai atvažiavusi padirbėti į viešbutį, todėl žinojo vieną vietelę kaip tik mums. Gal pusvalandį mus vedė visiškoje tamsoje per brūzgynus (ten labai greit temsta). Tikrai paklaidino. Bet atvedė į puikią vietą, kur galėjome pasistatyti palapines.
Ryte ta vieta neatrodė tokia puiki - pilna šiukšlių, butelių ir netgi švirkštų. Ir šiaip Krymas turi bėdų su šiukšlių išvežimu. Tas gamtos vaizdas kvapą užgniaužė: skardžiai, jūra, čia pat miškai, vynuogynai, kalnai. Nuostabu, norėjosi dar pabūti, tačiau reikėjo leistis toliau.
3 dienos žmonės
Tą dieną kilome į Ai Petrio viršukalnę. Ilgai laukėme eilėje, kad galėtume pakilti į gražųjį Aį Petrį, bet laukimas neprailgo: laukdami sutikome Klaipėdoje tarnavusį ukrainietį! Net keletą žodžių atminė lietuviškai. Linksmai pralaukėm su juo eilę link funikulierių ir pakilę išsiskyrėm.
Ant paties kalno buvo šalta: nuo 40 laipsnių pakrantėje temperatūra nukrito iki penkiolikos (jei ne mažiau), o mes tik su marškinėliais. Jėga. Kalenome dantimis, šokinėjome, bandėme slėptis nuo vėjų - bet vis tiek sušlapom ir sustirom, nes lyja ten kas 30 minučių.
Viršūnėje netgi sutikome vietinį gyventoją su lietuviškai margintais marškinėliais! Ne dėl turistų ją vilkėjo (lietuvių turistų ten beveik nėra), o dėl to, kad Lietuva jam - svajonių šalis! Pavalgėme ir leidomės ieškoti hipių paplūdimio. Jį radom sunkiai. Miestelyje, kuriame jis buvo, nuklydome, pavargome, o jau naktis... Manėme, kad teks nuomotis kambarį... Bet mus užkalbino jaunuolių grupelė!
4 dienos žmonės
Taip, tai jie - hipių paplūdimio gyventojai! Ir pagaliau netgi kalbantys angliškai! Rusiškai jie mokėjo, bet ta kalba nekalbėjo. Nuvedė mus į paplūdimį, parodė vietą prie didelės uolos, tik pamiršo paminėti, jog ant uolos gyvena paukščiai, kurie daro daug „kaka".
Nepaisant to, vieta buvo puiki - toliau nuo žmonių, naktį sunkiau pasiekiama ir netoli mūsų naujųjų draugų. Pasidėję daiktus ėjome susipažinti su jaunimu - ir vėlgi, kalbos apie politiką. Tikrai supratome, kaip pas juos negerai. Tą vakarą, atrodo, su milijonu žmonių kalbėjome apie viską, gėrėme vyną ir mėgavomės gyvenimu. Jaunuoliai ten jau savaitę laukė Kazantipo - garsiojo festivalio, vykstančio Kryme.
Atsikėlę ryte gavome šiek tiek „kakos" nuo paukščiukų. Pamatėme, ką reiškia hipių paplūdimys - visi nuogi, laimingi ir tokių daug! Traukė į vandenį pulkais. Pabuvom ten pusdienį, atsisveikinome su draugais, apsikeitėme nuotraukomis ir patraukėme toliau ieškoti nuotykių.
Visą dieną praleidome autobusuose, kol pasiekėme Bachčysarajų. Ten neradome, kur miegoti ir vėlgi teko gulti ten, kur stovėjome tikrąja šio žodžio prasme. Stovėjome nupjautame rugių lauke - ten ir gulėm, nes nebematėme kelio ir nežinojome, kur esame. Tą naktį dangus ten buvo ryškiausias, kokį esu mačius - be šviesos taršos, mėnulio, dideliame lauke tarp kalnų.
5 dienos žmonės
Ryte mus pažadino karvių banda. Ji pro mus praėjo, o iš paskos einantis piemuo mus užkalbino. Taip taip, jie turi tikrų tikriausius piemenis! Pirmas klausimas buvo: "Ką jūs veikiat šitam lauke, kai už 200 metrų teka kalnų upelis?" Įsivaizduokite, kaip mes nustebome, radę čia pat upelį, o dar kiek paėjus - ir puikia vietą maudynėms! Žvejai, mus pamatę su didelėm kuprinėm, pasišalino ir paliko tą erdvę mums. Mes pagaliau turėjome dušą! Išsiskalbėme drabužius, išsimaudėme, nusiprausėme, pavalgėme kaip žmonės, pasideginome. Tobula vieta, kurioje tiesiog rymojome be pašalinių.
Dienos tikslas buvo Čufut Kalė - viduramžių uolų miestas - tvirtovė, kuriame buvo įsikūrę totoriai. Norint patekti prie uolų, pėsčiomis reikia eiti kokius 5 kilometrus. Nuvažiavę į paskutinę autobuso stotelę link kelio, vedančio prie uolų, sužinojome, kad iki jų net 14 km ir pėsčiomis, su didelėm kuprinėm jų tikrai nepasieksim! Aišku, mums šiek tiek melavo, norėdami prisivilioti nakvynei, ir jiems pavyko! Išsigandę tokio atstumo ir išsekę, nusprendėme nerizikuoti, kad bent vieną naktį žinotumėme, kur miegoti prieš saulei nusileidžiant.
Nakvoti nusprendėme pas vietinę rusę bobutę, kuri vėl mus gąsdino totoriais. Nežinau, kas ten Kryme su tais totoriais vyksta, bet jais gąsdina beveik visi:)
Pasidėję daiktus, susipažinę su pašiūre, kurioje miegojome, bei labai mielu šuniuku, kuris mus pamilo ir iš tos meilės mano miegojimo kilimėlį perkando, išėjome į miestelį pasižvalgyti. Norėjome pasiekti vyrų šventyklą, bet truputėlį paklydome. Žiūrėjome į ranka pieštą žemėlapį ir niekaip nesupratome, kur eiti.
Pro šalį einantis vyriškis (tiesa, jis ėjo į kitą pusę) užkalbino mus ir netgi sutiko nukrypti nuo savo kelio, palydėti mus ir dar papasakoti istoriją laužyta anglų kalba! Tai buvo advokatas iš Kijevo, kuris vasaromis dirbo nardymo instruktoriumi. Nuvedė mus į vyrų šventyklą, papasakojo, parodė, tada nusivedė į restoraną, aprėkė jo darbuotojus, tikriausiai dėl to, jog jie buvo totoriai. Labai nesmagiai jautėmės, net neleidome mūsų maistu vaišinti.
Pavalgę greit iš ten išsinešdinome ir nuėjome iki parduotuvės vyno nusipirkti bei pakalbėti su juo. Ir vėlgi kalbos apie politiką, ekonomiką ir gyvenimą. Išsiskiriant savais keliais, jis pakvietė mus į savo vilą, esančią kažkur Kryme. Atsisakėme - mums reikėjo judėti į kitą hipių paplūdimį.
6 dienos žmonės
Atsikėlę ryte išėjome į Čufut Kalė uolų pažiūrėti. Buvo tikrai karšta, atrodo, net perkaitome. Kelias nebuvo ilgas, keliolika kilometrų pirmyn ir atgal, bet kokie vaizdai nuo uolų atsivėrė! Negyvenamos teritorijos, miškai, kalnai, kanjonai, uolose esantys miesteliai! Įsimintini vaizdai.
Grįžus atgal ir susirinkus daiktus, kraunamus telefonus ir fotoaparatus judėjome į paskutinį tašką - Sudaką. Ten turėjome ieškoti hipių paplūdimio, bet nelabai žinojome, kur. Kelionė truko beveik visą dieną - ilgai užtrukome ieškodami transporto. Visi siūlė savo mašinas, mes nežinojome, ką daryti, manėme, apvogs...
Bet sustojome ties įkyriausiu vairuotoju. Manėme, pažiūrėsime, ar kas nors dar važiuos su juo, jei ne - bėgsim! Gerai, kad mašina buvo pilna ir joje buvo Ana. Labai graži moteris, apsirengusi tik lengvai peršviečiamu drabužiu. Ji iškart sužavėjo vaikinus. Atsitiktinumas ar likimas, bet ji važiavo į mūsų ieškomą palūdimį!
Sudaką pasiekėme 11 vakaro, buvo jau tamsu. Ana mus palydėjo iki parduotuvės, tada iki kelio, pasakė kur eiti, o ją pavežė jos vaikinas su motociklu. Deja, ant motociklo mes su savo kuprinėmis netilpome. Sakė, palauks mūsų ten, kur paplūdimys.
Ėjome tamsiu keliu, naktį, serpantinais, atrodė, visą amžinybę. Matėsi tik pravažiuojančių mašinų šviesos, nebuvome tikri, ar mūsų lauks, bet gal po pusvalandžio išgirdome balsus ir šūksnius! Mes įveikėme ir radome! Mūsų laukė Ana, jos vaikinas ir dvynė sesuo. Pasirodo, Ana turėjo vyrą ir vaikų, o paplūdimyje tiesiog leido laiką su meilužiu, kuris taip pat kažkur turi šeimą. Tikra melodrama! Bet nesigilinome (arba aš nesupratau).
7 dienos žmonės
Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai nuo kalno nusileidome į paplūdimį. Apačioje buvo tikra komuna: daugybė žmonių, gitaros, vynas, pokalbiai, juokas, dainos. Visi mūsų laukė, nes žinojo, kad atvykstam. Sutikome tikrai daug žmonių, man įsimintiniausias buvo Maksimas - vyras iš Baltarusijos.
Baigęs universitetą, turintis pogrindinę grupę (nes tokios muzikos negalima viešai ten groti), dirbantis didelėje įmonėje, kur visi, kaip sakė, yra vienodi - skustagalviai su treningais. Nelabai jam ten patinka, bet neturi pasirinkimo - šeimą išlaikyt juk reikia. Paplūdimyje jis buvo su žmona ir 6 metų mergaite. Žmona už jį vyresnė 6 metais! O susipažino universitete. Maksimas ją išgirdo dainuojant ir įsimylėjo.
Jis vienintelis kalbėjo angliškai, todėl buvo geriausias mano pašnekovas. Versdavo, ką kiti kalbėdavo. Kažkodėl visi negalėjo patikėti, kad aš rusiškai nemoku! Du vakarus stengėsi prašnekinti, o aš tylėjau. Įdomus pojūtis - atrodo, supranti, bet atsakyt nemoki.
Ryte pabudę pamatėme, su kuo bendravome naktį - visi buvo nuogi. Ir vėl nudistų paplūdimys! Susipažinę dar kartą visi ėjome į miestelį - reikėjo ir mums parodyt kelią į parduotuves. O kai pamatėme kalną, nuo kurio nusileidome, truputį žadą atėmė. Lipant į jį tikrai reikia poilsio pusiaukelėje.
Miestelyje visi užsisakė alaus (gal 10 žmonių) ir norėjo, kad mes sumokėtume! Juk mes iš Vakarų. Nemokėjome, todėl kilo labai nemalonus incidentas. Kilo įtampa, norėjome tik nešdintis. Taip ir padarėme - gražiai atsiprašėme, kad norime apžiūrėti vietovę ir patraukėme savais keliais. Net nemalonu buvo grįžti atgal į stovyklą. Na, mes buvom keturiese, ir tai buvo paskutinė diena Kryme - teko įsidrąsinti.
Grįžę į stovyklą radome baltarusį su šeima. Jis mus nuramino, papasakojo istorijų ir tai tikrai sumažino įtampą.
Antras vakaras buvo ramesnis - apsikeitėme dovanomis, pavakarieniavome ir ramiai nuėjome miegoti, nes ryte laukė ilga ilga kelionė į Odesą.
Labai buvo gaila palikti tuos žmones, tą saulę, šypsenas ir gamtą. Atia, Kryme! Dar ten grįšiu. Tiek daug prirašyta, o net pusė nepapasakota...
