Išvis, mano nuomone, kuo ilgiau žmogus geba vaikiškai džiaugtis tuo, ką turi, tuo yra laimingesnis. Nesvarbu, tai daug ar mažai. Juk milijonieriai dažnai mažų mažiausiai puola į depresiją (ar dar blogiau, bet neplėtosiu šios temos, nes negatyvo viešojoje erdvėje ir taip per akis) jei iš 10 milijonų lieka 2 , o kitas žmogus, galbūt niekada neturėjęs ir 10000, kasdien šypsosi nuo ausies iki ausies. Įvertinti tai, ką turi, manau, bene labiausiai padeda kelionės po skurdžias šalis.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Kodėl apie visa tai kalbu (?!), turbūt jau suraukėte antakius Jūs ir mažų mažiausiai bent kartą nusižiovavote. Jei man pasisekė ir vis dar tebeskaitote šitą rašliavą. Ogi todėl, kad būtent kelionės yra tai, kas man sukelia šypseną, kad ir kaip nelengva būtų. Ne kas kita, nei prisiminimai apie buvusias ir svajonės apie būsimas išvykas mane gelbsti, kai it sniego lavina užgriūva darbai ir negali skirti laiko niekam daugiau, nei pasidarius puodelį garuojančios arbatos minutėlei mintimis nuplaukti ten, kur nuo karščio garuoja žemė. Aš visuomet keliauju į Graikiją, Santorinio salą.
Jos krantai mane pasitinka mėlynos jūros, baltų cerkvių žydrais stogais ir raudonų gėlių harmonija, prikaustančia dėmesį ir užimančia kvapą... Užliūliuojančia... Pravirkdančia ir priverčiančia palaimingai šypsotis tuo pat metu... Kerinčia net nuotraukose ir virtualiose ekskursijose... Gyvai, neabejoju, ji tik dar gražesnė! Sklando jau kone legendos, kad žmonės, sužavėti Santorinio saulėlydžio ima ploti! Tikrų tikriausias universalus, tūkstantmečius nekintantis grožio idealas!
Gražiausia sala ji laikoma buvo tiek senovėje (vadinta kalista (gražiąja), tiek yra dabar – vienas amerikiečių kelionių portalas išrinko Santorinį gražiausiąja pasaulio sala. Kaip jau turbūt supratote, savo gyvenimo kelionėje dar nebuvau, bet esu tikra, kad pabuvosiu.
Bet visa tai – dar ateityje. O kol kas savo gyvenimo kelione galiu pavadinti apsilankymą Estijoje. Taip, mane sužavėjo akmenimis grįstas Talino senamiestis, siauros gatvelės ir Storosios Margaritos bokštas... Tačiau ne dėl to tai – mano gyvenimo kelionė, o dėl žodžiais nenusakomo marinistinio peizažo grožio. Būtent jis iš karto iškilo atmintyje, vos tik perskaičius šio konkurso pavadinimą. Nors žodžiais to perteikti neįmanoma, tačiau, visgi, kas nerizikuoja, negeria šampano!
Todėl pabandysiu. Taigi, įsivaizduokite: važiuojame pajūriu... Vakarėja... Saulės laida jau visai arti... Jūra oranžinė, nutvieksta saulės spindulių... Rami rami ... Ir staiga, ta ramybė užlieja ir Tave... Dingteli mintis – o, jei būčiau tapytoja... O jei dar impresionistė... Būtinai griebčiau teptuką!!! ...jei tik įstengčiau bent akimirkai atplėšti akis nuo šio hipnotizuojančio vaizdo!.. Monė, žinoma, nepranokčiau, bet tai mano laimei ir nebūtina! Tokiomis akimirkomis susilieji su pasauliu, pasijunti mažyte Visatos dalele ir, kartu, išrinktąja, kad gali visa tai stebėti. Ne tik teoriškai supranti, bet ir pajunti, ko siekė Ruso, iš visų plaučių šaukdamas „Atgal į gamtą!“ (Na, gerai, galbūt jis buvo santūresnis.) Nejučiom išsprūsta: „Dėl tokių akimirkų ir verta gyventi!!!“
Nežinau, ar gebėjau perteikti bent dalelę emocijų, patirtų prieš penketą metų, bet jausčiausi labai laiminga, bent jau priminusi gražiausią Jūsų gyvenimo saulėlydį ar kitą vaizdą.
Galbūt gamtos grožiu mus norima padrąsinti nebijoti savo gyvenimo saulėlydžio?! Kad, jei atkakliai, nepaisydami kliūčių eisime savo gyvenimo keliu, visuomet sieksime geriausio, pasiekę žemiškojo savo kelio galą, galėsime pasakyti – mano gyvenimo kelionė buvo nepakartojama - čia patyriau visa, kas geriausia ir galiu ramiai iškeliauti.
To linkiu visiems ir, žinoma, sau.
Prisiminkime, gyvenimas ne veltui vadinamas kelione. Sudėtingumu prilyginčiau ją piligriminei. Kartais eini vienas, kartais prisijungia pakeleivių, neretai tampančių ir nuolatiniais kelionės partneriais.
