Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
-Žinote, šie į kraują įaugę stereotipai mus irgi įspraudžia į savotišką Prokrusto lovą. Na, apie ką svajoja eilinis keliautojas, pirmakart atvykęs į Kiniją? Teisingai - išvysti Didžiają kinų sieną, Imperatoriaus rūmų kompleksą ar terakotinių statulų armiją. Ir tik išvykdamas neretai nostalgiškai atsidūsta - o tikrosios Kinijos aš, ko gero, taip ir nepamačiau. Tai, ko gero, pagrindinė tiek užsienio turistų, tiek mūsų turizmo agentūrų bėda, - atsiduso Pekino kelionių agentūros „Zhongguang international travel service“ vyresnysis vadybininkas Wang dun Shan, su kuriuo gurkšnojame arbatą jaukiai prisiglaudę vienos iš Pekino Centrinio oro uosto laukiamujų salių kamputyje. -Nors Kinija - neaprėpiama šalis su fantastiškai įdomiomis turizmo galimybėmis, kurios gali patenkinti kiekvieno turisto įnorius.
Apie keliones mano pašnekovas turbūt galėtų be perstojo kalbėti valandų valandas. Nors vyriškiui tik 38-eri, pusė iš jų praleista turizmo versle. Visus tuos metus dirbta vienoje turizmo agentūroje - perėjimas pas konkurentus Kinijoje laikomas žeminančiu poelgiu. Trečio karto gali ir nebūti - prieš tave paprasčiausiai užsitrenks visos durys.
Turizmo infrastruktūra Kinijoje vystosi milžiniškais šuoliais - vien Pekine šiuo metu veikia apie 2000 turizmo agentūrų. Ponas Wang patikino - ne, mūsų agentūra vidutinė. Niekuo išskirtinio - ji turi 20 skyrių, kuriuose ne sezono metu dirba apie 100 bendradarbių, antratiek – daugiausia studentų - priimama, kai užplūsta turistai iš užsienio.
Mano pašnekovas darbuojasi prestižiškiausiame iš skyrių - perspektyvinio vystymosi ir planavimo, kuris ieško ir derina smulkiausias naujų maršrutų detalės, derasi dėl kainų su viešbučiais, transporto bei vietos turizmo agentūromis.
Turas po kiniškajį Vietnamą - Guansi-Džuanio autonominį rajoną - Wang dun Shan „kūdikis“ .Kurį jis pats apibūdina labai lakoniškai ir intriguojančiai – kelionė į kraštą, kuriame karaliauja ilgaamžiai ir vandens kriokliai...
Kad Kinija - spalvinga gamtos kontrastų šalis, pajutome po trijų valandų skrydžio vos išlipę Guilino - trečio pagal dydį regiono didmiesčio - oro uoste. Pekinas mus išlydėjo pirmuoju puriu ir nenusakomo baltumo sniegu, gausiai padengusiu pastatus ir miesto gatves. Imperatoriaus rūmai, be kurių aplankymo, ko gero, neapsieina nė vieno į Kinijos sostinę atvykusio užsienio turisto maršrutas, skendėjo tirštame rūke, dar labiau išryškindamas jo pasakiškus kontūrus. Mūsų šeimininkai buvo sužavėti ne ką mažiau už mus - Kinijoje pirmasis sniegas žada laimingą lemtį ir svajonių išsipildymą.
Guilinas mus pasitiko vasariška gausiai žaliuojančia augmenija ir beveik 20 laipsnių šilumos. Prieš kelionę buvome mirtinai prigrasinti - gruodžio mėnesį Kinijoje žvarbi žiema, todėl - šiukštu - pasirūpinkite šiltais rūbais. Tad dabar, linksmai pasišaipydami vienas iš kito, grūdome savo niekam nereikalingą mantą į beregint siaubingai išsipūtusius kelionmaišius.
Pats miestas, atvirai pasakius, nuvylė. Jei ne milžiniški kinietiški hieroglifai reklaminiuose pasiūlymuose ir vienas - kitas nacionalinis akcentas, puošiantis pastatus, pamanytum - atsidūrei Turkijos ar kurios nors kitos Pietų Europos valstybės didmiestyje.
Ne ką mums galėjo parodyti ir vietinė gidė, galiausiai ir pati pripažinusi akivaizdų faktą - senoji Kinijos architektūra ir nacionalinis įvaizdis sparčiai besivystančiuose megapoliuose mažai kam rūpi, užleisdami vietą racionalioms pasaulinėms statybų madoms.
Pribloškė nebent didžiulis dirbtinis vandens krioklys, lygiai 9 valandą vakaro keliolikai minučių sušniokščiantis nuo 11 aukštų miesto centre esančio viešbučio stogo. Pasižiūrėti į šį visomis vaivorykštės spalvomis žėrintį stebuklą, lydimą vietos folkloro melodijų, susirenka minios miesto svečių, kuriems tokiu būdu tartum dar kartą primenama – jūs esate ten, kur karaliauja vandens kriokliai.
Net patys kinai nėra suskaičiavę, kiek jų čia yra. Šį pasaulyje niekur kitur nepasikartojanti fenomeną sukūrė unikalus gamtinis reljefas. Kalnuotos vietovės (kurios čia taip vadinamos tik tada, jei jų aukštis yra daugiau kaip 400 metrų virš jūros lygio) sudaro beveik pusę Guansi -Džuanio autonominio rajono teritorijos, kuri keturis kartus viršija mūsų šalies plotą. Šias aukštikalnes vagoja 8 didelės ir pustrečio šimto mažesnių upių, dauguma iš kurių sekmingai naudojamos upeivystei. Ir neužduokite gidui nevykusio klausimo apie skaičių tų, kurios laikomas mažiukėmis - jis tik šiek tiek paraus ir skėstels rankomis, pažadėdamas pasirausti internete.
Netrukus ir patys galėjome įvertinti krioklių didingumą ir gamtos stichijos galią. Aukščiausią Azijoje Tuklin vandens kaskadą suformavo jį supantis kalnų tarpeklis. Upė, verždamasi iš jo granitinių gniaužtų, krenta žemyn nuo svaiginančio 800 metrų aukščio. Išvysti šio įstabaus vaizdo, beje, kai kas ir nesiryžta. Priežastis paprasta - pirmiausia reikia įveikti kalne iškaltą taką. 1018 slidokų ir stačių pakopų, iki blizgesio nugludintų dešimčių tūkstančių prieš tai besilankiusių smalsuolių kojų. Ir kai jau atrodo, kad nebera jėgų, ir rūstusis kalnų valdovas bus nugalėjęs tave - staiga sustingsti iš nuostabos, apsvaigintas griausmingos vandens kanonados. Vandens purslai milžinišku greičiu lekia žemyn, kažkur pusiaukelėje atsimuždami į kalno atbrailas, virsdami kas akimirką savo kontūrus keičiančiu debesiu, kad už poros šimtų metrų vėl susijungtų į kalnų upės glėbį skubantį vientisą fontaną.
Grįžtant gidė savo žibintuvėliu apšvietė ir man parodė mislingą vienišą kapą, iškaltą aukštai tako sienos skliaute. Krūptelėjau, atpažinęs sienoje iškaltą katalikišką kryžių. Kas jis, nežinomasis vienišas keliautojas, radęs amžiną poilsį toli nuo savo tėvynės? Gal net mūsų tautietis, saugantis šio kalno ir jame besilankančių ramybę?
Vandens ir kalnų stichijų meilė pagimdė dar vieną įstabų reiškinį - karstines grotas. Mūsų grupei teko retai kam pastaikanti laimė - apsilankyti garsiausioje iš jų, esančią netoli Janšo miesto, pavadintoje poetišku „Bambukiniu fleitų" pavadinimu. Prieš daugelį šimtmečių ją giliai kalnuose išgraužė povandeninės upės tėkmė. Kažkada visa tai gynybiniams tikslams naudojo kinų kariai. Po to kurį laiką urvas buvo apleistas ir pamirštas, bet po antrojo pasaulinio karo juo susidomėjo mokslininkai, pagrįstai nusprendę, kad čia vykstančių procesų analizė gali būti svarbi ne tik šio regiono, bet ir visame pasaulyje sparčiai vykstančių hidrogeologinių pakitimų suvokimui.
Nuo 1962 metų į jo reprezentacinę , restauruotą dalį įleidžiamas itin ribotas ekskursantų skaičius, siekiant iki minimumo sumažinti grėsmę jo trapiai ekologinei pusiausvyrai. Ne vienas iš mūsų lankėmės įvairiuose pasaulio kraštuose esančiuose urvuose, gerėjomės jų stalaktitų ir stalagmitų įvairovė, tačiau tai, ką išvydome - mūsų vienaprasmiška nuomone - pranoko visus anksčiau matytus vaizdus. Fantastiškos vandens lašų ir kalnų uolienų sukurtos mozaikos, stebuklingai atkartojančios be jokios įtampos atpažįstamas gyvūnų ar augalų figūras. Kartu jas apšviečiant įdealiai parinkta spalvų gama. „Goja“ - girdžiu pusbalsiu sušunkant kažkam iš mūsų. Prieštarauti niekam nekyla noro.
Kalnų upės šiam kraštui dovanoja ne tik nepakartojamą žavesį, bet ir įkvepia gyvybę. Jos - šimtmečių patikrintos transporto arterijos, be kurių neįmanoma įsivaizduoti čionykščių gyventojų savasties. Tai puikiai pajutome penketą valandų kruiziniu laivu plaukdami Lindziano upe į senovinį Janšo miestą. Nuostabūs nepasikartojantys pakrantės kraštovaizdžiai lyg kaleidoskope keitė vienas kitą, ne minutės neleisdami pamiršti, kokioje šalyje esame. Kas 100-200 metrų apsilenkdavome su priešpriešiais skubančiomis didelėmis ar mažytėmis transporto baržomis ar solydžiai puškančiais kruiziniais laivais su vietos ar užsienio turistų grupėmis. Kuo ne judri tarpmiestinė autostrada?
Mūsų kelionės tikslas –Janšo – iš tikrujų pasirodė besąs nemažas 200 tūkstančių gyventojų turintis šiuolaikinis miestas. Kai pasiteiravau, ar kaimo pavadinimas nesąs duoklė senovinėms tradicijoms, išgirdau kiniškos ekonominės geografijos pamoką - pasirodo, miesto statusui įgyti Janšo reiketų dar bent 100 000 janšiečių. O jei gyveni ten, kur priskaičiuojama „tik“ iki 300 000 gyventojų, vadinasi, esi kaimietis.
Turistų traukos centras - žinoma, senovinė kaimo dalis, stebinanti nuostabiai išsilaikiusiu ir kruopščiai saugomu etnografiniu įdentitetu. Čia tiesiog gatvėje darbuojasi liaudies meistrai, gamindami senovinius suvenyrus, kurie parduodami už jų nugaros įsikūrusiuose mažytėse jaukiose krautuvėlėse. Gomurį kutena nuostabūs kvapai - mat maistas irgi gaminamas po atviru dangumi. Paprašius gali tau patikusį patiekalą pabandyti pasigaminti ir pats.
Porą valandų pasmalsavęs kartu su įvairiakalbe – įvairiataute minia, pradedi suvokti, kodėl Kinijos poezijoje Janšo vadinamas „Lotoso žiedu“.
Šis regionas kadaise buvo Vietnamo provincija. Ir nors nuo to laiko, atrodo, praėjo amžinybė, Vietnamo įtaka ir kultūrinių tradicijų trauka čia labai ryški iki šiol. Tai ryškiausiai pajutome apsilankę netoli Benhai uostamiesčio, kur porą dienų viešėjome etnografiniame kaime-muziejuje.
Iš tikrujų tai du skyriai, du etnografiniai kaimai, pristatantys du skirtingus etnosus, jų istorinę buitį. Kinijoje oficialiai pripažįstamos 56 tautybės, pagrindinė iš kurių- chanci, kuriais save laiko 1 milijardas 200 milijonų gyventojų, kai kurios teturi apgailėtinus keliolika ar net –o siaube- kelis milijonus tautiečių. Kuo mažesnė tauta - tuo mažiau jai taikoma demografinių apribojimų, mokyklose dalis disciplinų dėstoma tautinės mažumos kalba.
Pirmasis kaimas pristato Dan tautybę. Tai žvejų ir laivų statytojų tauta. Buvau sukrėstas išvydęs jų viduramžiais pastatytų laivų maketus. Atrodytų, kad žvelgi į šiuolaikinių jūrų lainerių siluetus. Tos pačios aptakios formos, puikiai apgalvotas denių išsidėstymas, įspūdingas dydis. Nenustembi, kad šiais laivais Dan jūrininkai ir pirkliai pasiekdavo atokiausius pasaulio kraštus. Kai kas netgi teigia, kad jie dar prieš Kolumbą pasiekė Amerikos krantus. Tai, žinoma, tik drasi ir vargiai įrodoma hipotezė, tačiau tai, kad būtent vienas Dan dvasininkas 7-ame amžiuje kartu su pirkliais kelis kartus buvo nuvykęs į Japoniją, kur tapo vienu iš budizmo šioje šalyje pradininkų - abiejų šalių istorikų pripažįstamas faktas. Iš čia kinų medicina paveldėjo ir gydymo gyvačių nuodais paslaptis, kurios iš kartos į kartą perduodamos išrinktiesiems savo giminės atstovams. Vienas iš jų - šokdinęs porą vos į pintinę telpančių kobrų ir siūlęs už įspūdingą kainą pirkti vietinės gamybos gyvačių nuodų pagrindu pagamintus vaistus – buvo pristatytas ir mums.
Matyt, tos ne itin simpatiškos kobros ir paskatino sparčiau nukurnėti į vietnamietiškajį kaimą, įėjimą į kurį saugojo du šaunūs karinėmis uniformomis ir tropiniais šalmais pasidabinę senukai. Gyvačių čia – ačiū Dievui – nebebuvo. Užtat savo pasirodymais stebino vingrūs šokėjų ritmai ir egzotiškomis tatuiruotėmis savo kūnus išsipuošę ugnies rijikai.
Vietnamas ir kitos Azijos šalys šiame regione populiarios ne tik dėl istorinių šaknų. Tik 11 procentų autonominio rajono teritorijos tinka žemdirbystei, čia optimaliai kiekvienas panaudojamas kiekvienas žemės metras.
Įdomus faktas - invidualių namų pirmasis aukštas paprastai mažesnis už antrajį, taip nors keletą metrų sutaupant daržui. Statybai panaudojamos bet kurios vietinės medžiagos - keliaujant Lindzian upe matėme vietos gyventojus, pakrantėse kasančius smiltainį. Iš jo išradingieji kinai lieja puikiausius statybinius blokus! Stokojant gamtinių resursų, tam ieškoma alternatyvų. Todėl per pastarajį dešimtmetį Guansi-Džuanio autonominis rajonas laikomas sparčiausiai turistinį verslą Kinijoje plėtojančiu regionu. Kasmet populiarėja kaimo turizmo verslas, dygsta viešbučiai, tenkinantis tiek eilinio, tiek prie išskirtinės prabangos pripratusio keliautojo poreikius. Praleisti čia savo atostogas tampa prestižo reikalų pasiturintiems turistams iš Singapūro, Malaizijos, Tailando.
Su Vietnamu sukurta laisvoji ekonominė zona, kurios privalumus teko patirti ir mums. Buvome pakviesti aplankyti piečiausią Kinijos tašką, kur (jau nebenustebome) yra didžiausias Azijoje ir antras pagal dydį pasaulyje Detenio vandens krioklys. Atmintyje dar buvo likę gyvi Tuklin kaskado prisiminimai ir pamatyti ką nors įspūdingesnio tikrai nebesitikėjau. Pasirodo - skaudžiai klydau - gamtos išradingumas ir tobulumas neišsemiamas! Šio giganto plotis - apie ketvirtis kilometro, dar tiek siekia jo aukštis. Teisingiau - tai visa vandens krioklių puokštė, sudaranti nepakartojamą peizažą. Vanduo krenta trimis pakopomis, kiekviena iš jų turi po 2-4 mažesnius vandens krioklius. Oficialiai teigiama, kad jų esą tik 8, nors mes jų priskaičiavome ar ne dvigubai daugiau.
Viena krioklio pusė priklauso Vietnamui, kita-Kinijai. Ir iš vienos, ir iš kitos upės pusės turistus arčiau krioklių vežioja nendriniai plaustai ar ištaigingesnės valtys. Ir vietos, ir uždarbio, matyt, pakanka ir vieniems ir kitiems. Net nepastebėjome, kaip pasivaikščiodami atsidūremė Vietname. Jokio nusikaltimo - turint asmens dokumentus, galima į vienos ar kitos šalies teritoriją nukeliauti gerą gabalą kelio. Labiausiai tuo, ko gero, patenkinti Vietnamo prekybininkai, tiesiog už pasienio stulpo įkūre kažką panašaus į mūsų miniatiūrinius Gariūnus. Kainos čia žymiai mažesnės, atsiskaityti galima vos ne pusės pasaulio valiuta, todėl mus lydėjusios Kinijos damos autobusan grįžo su gana įspūdingo dydžio pirkinių krepšiais.
Nieko nuostabaus - pirkimo ir pardavimo manija įaugusi į kiniečio kraują, ir kartais nebesupranti, kurių galų jam ta niekučių gausybė.
Užsieniečius šioje prekyvietėje vilioja JAV ir Vietnamo karą menantys suvenyrai - nuo kepurių, šalmų iki miniatiūrinių, bet idealiai juos atkartojančių zenitinių pabūklų kopijų.
Šis regionas turistus traukia ne vien įstabiu gamtos grožiu, bet ir subalansuotu klimatu. Oras čia itin grynas ir švarus, karšta, bet neįkyri saulė, temperatūra vidutiniškai apie 21 laipsnį Celsijaus, ir žiemos-vasaros periodais nuo vidurkio skiriasi vos 8-10 laipsnių. Sausrų praktiškai nebūna, ir amžinai žydintys augalai niekada nejaučia kritulių stygiaus.
Rojus žemeje - pasakytume mes. „Ir senoliams", - paskubėtų pridurti tenykštis. Puikus čionykštis klimatas, sveikas maistas (beje, itin daug naudojama mėtos lapų) turi esminės įtakos gyvenimo trukmei. Autonominis rajonas Kinijoje garsėja kaip rekordininkas ilgamečių skaičiumi. Patys regiono gyventojai etalonu laiko Dunsiną, kuriame iš 120 tūkstančių žmonių net 18 yra vyresni kaip 100 metų, apie 500 - daugiau kaip 90, o beveik 3000 - peržengę 80 metų ribą.
Kinijos vyriausybė Dunsinui oficialiai suteikė „Ilgamečių tevynės“ titulą. Ne kartą pačiam teko savo akimis matyti ir įsitikinti, kaip čia gerbiami senyvi ir neįgalūs, kaip jiems pagalbon atskuba visiškai pašaliniai žmonės. Čia nuo seno tvirtai tikima - aplankysite senyvą žmogų - ir patys netrukus laukite laimės...
.
