Kiekviena mūsų šeimos kelionė praturtina įspūdžiais, kuriais gyveni iki sekančių atostogų, vis grįžti prie kažko palytėto, pamatyto arba nespėto pamatyti.
Paskutinė kelionė į Malaiziją pakerėjo ne tik egzotika, kultūra, gamta, bet labiausiai sutiktais žmonėmis ir jų gerumu. Todėl ir norisi ten sugrįžti dar kartą, bent jau mintimis. Sugrįžti ir padėkoti.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Pirmąkart gyvenime keliavome savarankiškai, buvome pasiryžę daug pamatyti, mat lydėjo mus ir kelionę suplanavo dukra, studijuojanti Singapūre. Išnaršę didingą savo dvyniais dangoraižiais ir tuo pačiu paprastą autentiškais kinų, indų kvartalais bei įspūdingą uolų miestu Kvala Lampūrą, anksti ryte įsėdome į maršrutinį autobusą. Pajudėjome į šiaurę link Kamerono aukštumų.
Kelionė turėjo trukti šešias valandas per džiungles. Jau išvažiavus į greitkelį, dukra prisiminė, kad viešbutyje paliko piniginę su visais dokumentais, o juk jos vardu užsakyti viešbučiai, skrydis lėktuvu, kelionė keltu. Visų galvose vien padrikos mintys: kaip grįžti, ar berasim, nejaugi antrą dieną pasibaigs mūsų kelionė.
Va, tada ir prasidėjo mūsų nuotykiai Azijoje. Palikę kuprines draugams autobuse, išlipome aštuonių juostų greitkelyje prie Kvala Lampūro, ačiū supratingam vairuotojui, kuris neturėjo teisės ten net sustoti. Galite įsivaizduoti, koks mašinų srautas važiavo iš milijoninio miesto, o mes kaip skruzdėlytės bėgiojom tarp jų, nes reikėjo patekti į kitą greitkelio pusę, kur matėme poilsio aikštelę. Pavyko, nors buvome šlapios nuo beprotiško karščio, išgąsčio ir nežinios ką daryti toliau.
Aikštelėje stovėjo vienut vienutėlė sena, purvina mašina ir prie jos kažką pasilenkęs taisė malajietis. Dukra paaiškino situaciją ir paprašė pagalbos, pasiūlėme sumokėti tiek, kiek reikės. Jis kažkur labai skubėjo, bet matydamas mus susijaudinusias pasakė, jog daugiausia ką gali padėt, tai nuvežti mus iki artimiausio taksi punkto.
Iki jo važiavome apie keturiasdešimt minučių ir visą tą laiką jis mus drąsino, kad viskas baigsis gerai. Artimiausias taksi punktas buvo Kvala Lampūro priemiestyje, tikrų tikriausiame lūšnynų kvartale. Stovėjo trys senos mašinos be jokių užrašų ir aplink vaikštinėjo būrys vyrų, Jiems kažką savo kalba aiškino mūsų geradaris vairuotojas, bet jie kaip susitarę visi purtė galvas. Tų vyrų vis daugėjo ir daugėjo. Apėmė panika: kokių dvidešimt vyrų ir dvi šviesiaplaukės.
Mus atvežęs vyras, matyt suprato mūsų išgąstį ir šypsodamasis vis kartojo „normal“, „normal“. Pasirodo, jie nei vienas nežinojo viešbučio kuriame mes gyvenome. Ir tuomet pasirodė mūsų Išgelbėtojas. Kitaip pavadinti negaliu. Vyras su nuostabia šilkine tunika iki žemės ir labai gražiu nacionaliniu galvos apdangalu, įsodino mus į prabangų džipą ir gerą pusvalandį vežė iki viešbučio, nuolat guosdamas, kad Malaizijoj niekas nedingsta, kad viską mes surasime. Įjungė raminančią malajietišką muziką, papasakojo apie Kvala Lampūrą, atrodo ir įtampos nebeliko.
Nė vienas iš mus vežusių vairuotojų nepaėmė jokio užmokesčio, tiesiog paprašė pasimelsti ir sėkmingai surasti ką pametėme. Viešbučio savininkė išpūtė akis mus pamačiusi. Tik pradėjus pasakoti mūsų nuotykius, ji apsikabino ir pradėjo verkti sakydama, jog tikrai viską rasime kambaryje, nes pas juos niekas nedingsta. Kaip supratote, viskas baigėsi laimingai. Kelionė buvo nuostabi visom prasmėm. Šis „nuotykis“, kurio nelinkėčiau nei didžiausiam priešui, prisiminimuose liko kaip kažkas neįtikėtino ir gero žmonėse, visame pasaulyje, kokios odos, plaukų ar akių spalvos bebūtum. Malaizija nuostabia savo gamta, architektūra, žmonėmis pakerėjo nuo pat pietinės Melakos iki šiaurinio Penango, iki šiltos žydros Adamano jūros ir švaraus smėlio Langkawi saloje. Prisiminimai patys nuostabiausi, bet šio rašinio tikslas vistik buvo papasakoti apie šiuos žmones, kuriuos prisimename kone kasdien, nes jų dėka Malaizija tapo šalimi į kurią norėčiau sugrįžt dar ir dar...
