Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Tiesa, pradinė idėja buvo kiek kitokia. Bet apie viską – nuo pradžių.
Dar besimokydama mokykloje, lankiausi Taize, vienuolių kaimelyje Prancūzijoje, populiariame jaunimo traukos taške, į kurį kiekvieną vasarą plūsta tūkstančiai jaunuolių iš viso pasaulio. Visi – su skirtingomis patirtimis, viltimis bei intencijomis, bet dabar – ne apie tai.
Tiesiog sau atradau tą vietą kaip uostą, kuriame ateina ramybė, savęs pažinimas, nes tokia rami, pagarbi, bet ne griežta atmosfera kėlė beprotiškai puikų tikėjimą aplinka, ramybės jausmą. Todėl ir prieš šešerius metus, bebaigiant mokyklą, su trimis draugėmis, nusprendėme vykti į Taize – pasidovanoti kelionės, ramybės ir įspūdžių dovaną mokyklos baigimo proga.
Itin spontaniškai nutarusios, nusipirkome autobuso bilietus Vilnius – Paryžius – Vilnius, peržvelgėme žemėlapius, internetinius traukinio bilietų pardavimo taškus Prancūzijoje, susideliojome preliminarų biudžetą, susikrovėme kuprines, parašėme istorijos egzaminą ir kitą rytą jau juokiamės autobuse, bildančiame per Lenkiją. Turėjome nuvykti iki Paryžiaus, kaip mums tuo metu atrodė – bohemiškai – praleisti ten naktį ir kitą dieną autostopu keliauti iki Lyono, iš ten – į Taize.
Tikrai naiviai, prisiklausiusios sutiktų keliautojų pasakojimų, tikėjome plano sėkme, tad vėlyvą vakarą Paryžiuje, įsitaisiusios prie Eifelio bokšto, ramiai mėgavomės pelėsiniu sūriu ir savo beprasidedančiu nuotykiu. Tik su kuprinėmis, nedidelia pinigų suma ir iš tiesų – be jokio plano, tikėjome sėkme.
Nakvynė ant suoliuko atrodė be proto romantiška, tačiau ta romantika greitai dingo kai rytą sužinojome, kad traukinių bilietų kainos, kurias sužiūrėjome internete prieš išvykstant, stotyje skiriasi penkiagubai. Nusprendėme tikrai tranzuoti, tad išvykome iki miestelio prie autostrados. Žinoma, niekad autostopu nekeliavusios naivuolės, ir dar keturios – bergždžiai bandėme pirmą vakarą, tad nusprendėme nakvoti prie Senos, parkelyje kažkur užmiestyje – ši naktis buvo jau kiek baugoka, nes nebuvo aplink bokštą vaikščiojančių kareivukų ar šiaip žioplinėjančių turistų, tik nejaukūs nakties garsai.
Kitą rytą, tęsėme bandymą keliauti autostopu – tiesa, ne degalinėje, kaip įprasta Prancūzijoje, todėl itin daug sekmės nesulaukėme. Kiek pavargusios, traukėme palei kelią, kol prie mūsų neprivažiavo išsigandę policininkai, kuriems pirmiausia reikėjo pasiaiškinti, kad mes neatitrūkusios, nepabėgusios iš mokyklos merginos, o jaunos naivios keliautojos, vykstančios į Taize – apie šią vietą jie buvo negirdėję.
Dėja, bet policininkai mus nuvežė į artimiausią stotį, kur mus informavo, kad turime grįžti į Paryžių ir į Taize važiuoti iš ten. O! Finansiškai tam nepasiruošusios, įtikinome kasininkę pritaikyti nuolaidas, nors ir neturėjome, pvz. lojalumo kortelės, tad už pusę turimų pinigų, gavome bilietus, ir po kelių persedėjimų, kelių valandų ir jaučiant nuovargį kojose, vėlų vakarą, atvykome į Taize. Visos tyliai džiaugiamės ir pasiektu tikslu, ir viena kita – pavargusios, suirzusios, suprasdamos, kad pačios kvailai pasielgėme iki galo nesusiplanavusios, mes visos vistiek ramiai tikėjome, kad mums pavyks – ir pavyko.
Tai buvo rami, įspūdinga savaitė, pilna gerumo, puikių žmonių, įspūdžių, pokalbių. Taize palieka tokį keistą jausmą viduje, kai jautiesi pilnas ramumos – ir tikėjimo, nebūtinai apibrėžto, tiesiog esančio, kurio net nebūtina įvardinti nei sau, nei kitiems.
Tačiau savaitė baigėsi, o mums teko vėl spręsti, kaip grįžti iki Paryžiaus – kitą dieną ryte turėjome bilietus kelionei autobusu Paryžius – Vilnius. Visaip skaičiavusios supratome, kad deja nieko nebus, tad zuikiu nusigavome iki Dižono, kuriame bandėme ieškoti naujų kelių. Ėjome į kavinę plauti indų už bilietus, planavome dainuoti – nebuvo laiko bijoti, reikėjo spręsti problemą. Vienintelė kortelė, kurią turėjome, kažkodėl neveikė, todėl negalėjome leisti net ir turimų atsarginių pinigų.
Beliko tartis su policininkais, kurie pasiūlė mums pirkti bilietus iki taip toli, kiek galim nuvažiuoti, o tada tiesiog likti traukinyje. Puiki idėja, pagalvojom, ir sėdom į traukinį už paskutinius pinigus. Dėja! Mus nukreipė į traukinį, kuris sustojo miestelyje, dvi valandos iki Paryžiaus, kur mes, be pinigų ir neveikiančia kortele, stotyje jautėmės kaip dykynėj – nei kur eit, nei ką daryt.
Bet vėl – visos drąsiai, nusiraminusios ir viena kitą linksmindamos, iš kasininkų gavome raštelį, leidžiantį vykti į Paryžių be bilieto (argumentuojant, kad mūsų kortelė neveikia, nes iš tikro – neveikė). Naktį atvykome į Paryžių, susirangėme stotyje ir nusprendėme jau ramiai laukti ryto, nes tada – jau turime bilietus kelionei atgal. Stoties prižiūrėtojai leido miegoti tik ryte išvykstančiame traukinyje, tad mes visos džiaugiamės – tiek gerų žmonių, tokia sunki kelionė, ir štai – ryte jau ramiai sedėsime autobuse.
Deja – ryte autobusas neatvyko – nieko neinformavę, vežėjai paliko mus keturias ir dar du žmones, tuo metu – Joninių rytą, nedirbant ambasadai – Paryžiuje, be alternatyvos, tik laukti kito reiso šeštadienį (buvo pirmadienis). Smagu – pagalvojome. Puolėme prie pirmo autobuso, kuris, pamatėme, važiuoja į Lenkiją, ir drauge su tėvų pagalba telefonu, susitarėme, kad važiuosime su jais iki Lenkijos, kur atvyks tėvelių ekipažas, sumokės už kelionę ir iš ten mus paims. Atidavėme pasus, telefonus, kameras – kaip užstatą, kad tik paimtų. Geri vairuotojai pasitaikė, patikėjo, paėmė. Naktį Lenkijoje susitikome su tėvais, ir tada jau ramiai grįžome namo.
Tokia kelionė – pilna nesusipratimų, suirusių planų, bet taip pat praturtinta baimės įveikimo, tikėjimo draugais, kurie sunkioje situacijoje ne kaltina, o stovi šalia sprendžiant problemą, pilna žmonių, kurie patikėjo, kai prašei pagalbos, pilna kvapų, pilna supratimo, kad bijai to, kas atsitiks, bet kai atsitinka, nebelieka laiko bijoti – lieka laiko tik spręsti – tai tapo puikia patirtimi, ir tam tikru tašku, pagal kurį dabar planuoju visas keliones – ne preciziškai, paliekant erdvės interpretacijoms, nuotykiams, bet bent jau išsiaiškinus, kiek tiksliai kainuos traukinio bilietas nuo taško A iki taško B.
