Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Kaip kadaise pasakė Lao Dzė, „tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio“...
Mano kelionė prasidėjo nuo užsidegimo, nuo aistros dviračiams. Tad ankstyvą pavasarį išvydusi skelbimą, jog organizuojama kelionė dviračiais į Indiją - nedvejojau nei akimirką. Juk tai puiki proga sujungti tris savo pomėgius – dviračius, fotografiją ir keliavimą. Pagalvojau ir žengiau tą vieną žingsnį. Nesuklydau. Tai ko troškau, gavau su kaupu – patirtis, nauji žmonės, išgyvenimai, išbandymai ir pasiekti tikslai. Dar ir šiandien, praėjus daugiau kaip pusei metų po šios kelionės, stipriai jaučiu jos neužmirštamą skonį.
Kelionė per Himalajus truko beveik mėnesį, jos metu įveikėme beveik 1000 km. Kelionę pradėjome Indijos Šiaurėje, Šimlos miestelyje (Himačal Pradešo provincijoje), toliau mūsų maršrutas vedė palei Tibeto sieną, kur pasukus į Šiaurę patekome į Spičio slėnį, vadinamą Mažuoju Tibetu. Kadangi gamta iškrėtė pokštų, netikėtai užsibuvome lemtingame Nako miestelyje ir tik po kelių dienų toliau pajudėjome link Keilongo, nuo kurio pradėjome svarbiausią kelionės etapą - mynimą greitkeliu Manalis – Lehas, kuris vidutiniškai yra daugiau nei 4 km aukštyje, įveikdami Bara Lačos, Lačalungo perėjas ir vieną aukščiausių automobiliais įveikiamų perėjų pasaulyje – Tanglango perėją 5330 m aukštyje.
Kelionę pradėjome penkiese: Algirdas, Daiva, Andrius, Indrė ir aš. Vėliau prie mūsų prisijungė kalnų griūties vietoje sutiktas vokietis Maksas, kuris džiugino mus iki kelionės pabaigos. Ir linksmasis indas Satnamas, kurį sutikome įveikę pirmąją perėją. Daiva ir Andrius, įveikę pirmąją perėją atsiskyrė nuo mūsų grupės, ir išvyko autobusu iki paskutiniojo mūsų kelionės taško - Leho, nuo kur savarankiškai mynė iki Pangongo ežero.
Kelionė buvo labai nenuspėjama, fiziškai sunki, turininga ir turtinga sutiktais įdomiais žmonėmis, mus nuolat lydėjo gražūs ir kartu kontrastingi Himalajų kalnai, kurie kasdien mums pateikdavo vis naujų iššūkių, o kartais primindavo, kad prieš gamtą nepašoksi.
Labai džiaugiuosi, kad teko pažinti būtent tokią Indiją. Himalajai mane užbūrė ne tik savo grožiu, bet ir savo charakteriu. Priešingai nei tikrojoje Indijoje, čia nebuvo Indijos didmiesčiuose tvyrančio smogo, smarvės, triukšmo, ir tų nesuskaičiuojamų žmonių masių, kurias dieną ir naktį sutinki pakelėse arba tiesiog gatvėse.
Nors pravažiuojančių ir linguojančių sunkvežimių sukeltų dulkių prisiuostėme iki soties, visa tai atpirko čia sutikti žmonės – jie šypsojosi, sveikinosi ir smalsavo. Džiugu tai, jog jie tave sutinka kaip šventę. Džiaugėmės, kad mus buvome kalnų apsuptyje, o miestus iškeitėme į vieną už kitą įspūdingesnes perėjas. Džiaugiuosi pažinusi šios šalies kontrastus. Jie dar labiau priverčia susimąstyti apie tai, kokie mes esame laimingi gyvendami būtent čia ir dabar, būtent Lietuvoje ir turėdami visas galimybes būti sotūs, taikūs, perspektyvūs ir laimingi. Nenuginčijamai gyvenimo intensyvumas, kurį sutinki šioje šalyje palieka įspūdį... ilgam.
Ką ryškiausiai atsimenu šią akimirką? Pirmąjį užsėdimą ant perkrauto dviračio, kai priekinis ratas kilo į orą nuo perkrauto bagažo, atrodo užtenka užsimerkti ir vis dar tebegirdžiu nenutylantį ir nuolat besikartojantį spalvotų „karnavalinių“ sunkvežimių pypsėjimą, užuodžiu „dust of luck“ (tokius užrašus dažnai galima perskaityti ant sunkvežimių „užpakalio“) ir tvankumą, kuris tik dar labiau apsunkina ir taip nelengvą mynimą įkalne, vis dar matau labai daug skirtingų sutiktų žmonių veidų, kuriuose atsispindi tos šalies kultūra, o kartu ir nuoširdumas, smalsumas, nuostaba, svetingumas, paprastumas ir jų gyvenimiška patirtis – džiaugiuosi, kad prieš kelionę išgirsti pasakojimai apie piktus žmones nepasiteisino ir kad mums šypsojosi laimė sutikti tik gerus ir geranoriškus žmones, ausyse vis dar teskamba tiek kartų mus pavymui lydėję Julaaaaay, Namasteeee ....
Tebematau mojuojančius ir mus tebesivejančius vaikus - jie išskirtiniai, naivūs, nuoširdūs, smalsūs. ilgai nereikia laukti grįžtamojo ryšio, jie mielai peržiūri nuotraukas ir juokiasi jose atpažinę save, tebeužuodžiu Dal (tai vegetariškas ankštinių troškinys) ir jaučiu indiškos duonos skonį, ir, žinoma, Maggi su omletu, kurie buvo mums kaip išsigelbėjimas minant perėjomis, ir prisimenu jėgų suteikiančios citrinos, imbiero ir medaus arbatos skonį.
Girdžiu, kaip krenta akmenų luitai mums ant kuprų ir mes skuodžiame iš paskutiniųjų, regiu Maksą stovintį prie griūties ir pasitinkantį mus pirmą kartą, prisimenu ta naktį šiferinėje būdelėje, kai dėl akmenų griūties nespėjome įveikti dienos maršruto ir draugiški kalnų „kelininkai“ pasiūlė mums pastogę, kurioje miegojome kaip šeši paršiukai ir kaip naktį negalėjome užmigti nuo šalia tekančios upės šniokštimo, šioje būdelėje tvyrančio dyzelio kvapo ir ant gležno stogo krentančių akmenų.
Mielai prisimenu nuostabųjį Gavin–Nako miestelyje sutiktą anglą, kuris traukė kaip magnetas savo pasaulėžiūra, atvirumu ir šiltumu, matau dangų perpildytą mirksinčių žvaigždžių, nuo kurių gausybės užvertus galvą užsimiršti kur esi, matau Nako kaimelio akmenines sienas su maldos rėžiniais, namelius, kurie iš tolo panašėja į kregždžių lizdus, matau Algirdą, filmuojantį mūsų žygį, besivejantį mus, tebesikabarojantį uolomis ir jo ištvermingąją kamerą, besitabaluojančią jam ant kupros koks pavargęs jis bebūtų. Andrių, vis taisantį Daivos bagažinę, kuriai šioje kelionėje labiausiai nepasisekė.
Girdžiu Indrę už kelių serpantino juostų, kaip ji dainuoja mindama įkalnėn, prisiminus jos šypseną – nusišypsau. Matau, kaip nepažįstamas motociklininkas atveža Daivos pasą, kurį per neapdairumą jį paliko Himalajų kalnuose ir tokiu būdu „parėmė“ vietinius savo prarastais pinigais, prisimenu tą silpnumo akimirką, kai neišlaikiusi pusiausvyros minant per upelį trenkiau dviratį ir trumpam nustojau tikėti.
Prisimenu tą jausmą, kai aukščiausioje perėjoje pamačiusi pasitinkančius Algirdą, Maksą ir Satnamą nušvitau iš laimės, ryškiai prisimenu visas serpantino įkalnes, kai pakėlus galvą užplūsta abejones ir nusmelkia visus raumenis, nuokalnes ir jų vaikymąsi su vėjeliu, daug purtymosi ir kratymosi per akmenuotas „statybvietes“, saulės nutviekstus kalnus, burdavos spalvos kalnus, žaliuosius kalnus, kalnus-kopas, kalnų „tunelius", smėlio pilių kalnus, skulptūrinius kalnus ir t.t., tą jausmą, kai esi tik tu su dviračiu, ranka pasiekiamas kalnas, kelių metrų keliukas ir skardis.
Regiu sutiktas draugiškas motociklininkų palydas ir jų atiduodamą pagarbą, kuri motyvuoja ir suteikia stiprybės, girdžiu mūsų visų juoką vakarais, kai įveikus dienos maršrutą dalinamės dienos įspūdžiais, prisimenu mūsų pokalbius ir atvirumo akimirkas su kiekvienu atskirai, prisimenu tą vakarą Wiskey La palapinėje, kai svetingi šeimininkai atnešė Momo (garuose virtus koldūnus) tiesiai į „lovą“, prisimenu Satnamą, kaip jis apsidžiaugė sutikęs mus, pakeleivingus dviratininkus, ir prisijungė prie mūsų.
Prisimenu, kaip mus išvargusius negailestingai plakė kruša ir šaltas lietus leidžiantis nuo paskutiniosios perėjos bei kaip visi sustingę nuo šalčio ir susisukę į šiltus rūbus šildėmės arbata, atrodo galėčiau tęsti ir tęsti ...
BET visų ryškiausiai prisimenu daug ryškiaspalvių vėjo plazdenamų maldos vėliavėlių ir tą nepakartojamą jausmą, kai įveikus visas abejones, fizinį nuovargį, dešimtis kilometrų ir pagaliau pasiekus tikslą tave užplūsta nesusakomai geras jausmas, kurį galima apibūdinti džiaugsmo ašaromis - iš susikaupusio fizinio nuovargio, palaimos, džiaugsmo, pergalės skonio... Tai tokios stiprios emocijos, kurias linkiu patirti kiekvienam.
Kas man labiausiai patinka keliaujant dviračiu, kad tai ne tik pats puikiausias būdas pažinti tą šalį, jos žmones ir kultūrą, bet kartu ir galimybė - negalvoti nei apie praeitį, nei apie ateitį, tuomet nesvarbios tampa problemos, kurias palikai namuose, paprasčiausiai svarbu tai, ką vadiname carpe diem – tu neišvengiamai čia, ir dabar turi kovoti su savimi ir nugalėti kiekvieną silpnumo akimirką, išsitiesti ir judėti toliau. Tai galimybė pažinti save ir tapti stipresniu.
Turbūt nesuklysiu sakydama, kad tai, ką pasiekiame savo pastangomis ir valia – ilgai išlieka mūsų atmintyje.
Nuotykis yra kelias. Tikrasis nuotykis – nepriklausomas, savitikslis ir dažniausiai rizikingas – priverčia tave tiesiogiai susiremti su pasauliu. Su tikruoju, o ne menamu. Tavo kūnas susidurs su žeme ir tu tapsi liudininku. Šiuo būdu būsi priverstas pažinti beribį žmonijos gerumą ir bedugnį jos žiaurumą ir, tikriausiai, suvoksi, jog pats savyje talpini abu šiuos reiškinius. Tai tave pakeis. Jau niekada niekas nebus juoda ir balta. Mark Jenkins.
