Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Skrydis, kuriuo turėjo prasidėti mūsų kelionė, buvo numatytas 7 val. ryto iš Kauno Karmėlavos oro uosto. Kadangi esame labai punktualios moterys, nutarėme jau 5 val. pajudėti link tikslo ...kad tik nepavėluotume. Nors mums iki oro uosto - daugiausiai 40 min. Jaudulys apėmęs buvo kiekvieną, pasirodo, užmigti negalėjome nė viena, o ypatingai pergyveno draugė, kuri paniškai bijojo skristi ir nepaliaujamai apie tai čiauškėjo, vis girdėjosi abejonės „ar pakilsim“, „o jei nukrisim“, „o jei sugesim“ ir panašios abejonės.
Kelionę pradėjom sėkmingai ir laiku. Nekantraudamos ir besidžiaugdamos pirmąja tokia kelione, visos tiesiog čiauškėjome, juokėmės ir jau buvom viena koja saloje. Juoko buvo tiek pat daug, kiek mūsų draugė turėjo panikos. „O gal nevažiuojam? - vis klausė ji. - O jei nukris lėktuvas, o gal apsisukam?" Ji vis kartojo ir juokavo, kad neišskrisime, oi neišskrisime, tačiau tai buvo tik juokais paleistos mintys.
Tęsiame kelionę toliau. Sustojame degalinėje - reikia tualeto. Pajudėjusios iš degalinės suprantame, kad nelabai žinome, kurioje pusėje tas mūsų oro uostas. Įsijungėme su drauge navigacijos sistemas - juk dabar išmanieji telefonai gali viską, tik kažkodėl mūsų išmaniųjų nuomonės nesutapo: viena sistema rodo sukti į kairę, kita - į dešinę. Paminėsiu ir tai, kad iki tol važiavome neskubėdamos, kitaip tariant, visai nesiorientavome laike, nes juk mes išvažiavome daug anksčiau ir turime tikrai daug laiko oro uostui rasti. Taigi, grįžkime prie to, kad telefonai parodė skirtingas kryptis. Vieną jų teko išjungti, ir pasikliauti kitu.
Truputį pajudėjusios sustojame ramiai, be panikos, nustatyti dar kartą navigacijos, ir vėl judam. Toliau važiuojame apie 20 km. Stebėdamos ženklus suprantame, kad jau išvažiavome iš miesto ir judame autostrada visiškai į priešingą puse nei oro uostas. Pasirodo, pražiopsojome posūkį į Karmėlavos oro uostą.
Liko tik 15 minučių iki registracijos t.y. vartų uždarymo, pabaigos, o mes esame 20 km. nutolusios nuo oro uosto. Skambiname ir ten, ir ten mėgindamos paprašyti, pranešti - atvažiuojame, tuoj būsime. Žinoma, su niekuo nepavyksta susitarti.
Nutarėme vis tiek važiuoti į oro uostą - o gal dar mus dar įleis? Įtampa automobilyje jautėsi nereali, juoko neliko, visos tylime.
Atvežusi drauges prie oro uosto paleidau, kad bėgtų prašyti, kad įleistų nes matome - mūsų lėktuvas dar stovi, jis dar nepakilęs, gal dar turime šansų. Draugės nubėgo, o aš nuskubėjau į automobilių ilgalaikio stovėjimo aikštelę. Klausiate, kodėl ilgalaikio stovėjimo aikštėlė jei mes pavėlavome, kam to reikia? Aš irgi nežinau, už aikštelę buvo sumokėta, nieko negalvojome tuo metu, tiesiog pastatysiu, ir tiek, jei neišskrisime išsivarysime.
Atėjus oro uosto darbuotojui atrakinti angaro (kur turėjo stovėti ir kur stovėjo) automobilis, aš paklausiau kaip skrydis į Sardiniją, ar yra galimybė dar į jį patekti, jis geranoriškai susisiekė su skrydžių valdymo centru ir pasakė, kad jau niekaip nebepateksime.
Automobilį vis tiek palikau, nubėgusi pas drauges klausiu, ar joms pavyko ką išpešti? Pasirodo, nieko, pavėlavome. Negalėjau tuo patikėti - dar kartą nubėgau pas registratorę paprašyti, ji pakartojo tą patį. Aiškinomės visas galimybes nuo skrydžio keitimo, naujų bilietų pirkimo iki naujų krypčių pasirinkimo. Tačiau viskas slydo iš rankų ir, žinoma, rėmėsi į finansus.
Geranoriški oro uosto darbuotojai buvo bejėgiai mums padėti. Nuėjome į oro uosto barą, ir, nors širdyje buvo liūdna, pasidarė klaikiai juokinga - juokėmės iš visko, su mumis kartu juokėsi ir visi šalia buvę oro uosto darbuotojai, jautėmes lyg namie. Kaip bebūtų keista, likimas buvo mums palankus tą dieną.
Po valandėlės kitos bei po kelių taurelių gardaus gėrimo ir planų kūrimo, kaip praleisti trumpas atostogas kažkur čia vietoje, išgirdome raginimą: „Mergaitės, greičiau, jūs skrendate”. Sutrikome - kaip skrendame, kur skrendame, ar mes kažkokį kitą skrydį gavome? Į visa tai gauname tik vieną atsakymą: "Greičiau už lagaminų, jūs skrendate į Sardinijos salą".
Pasirodo, lėktuvas, kuriuo mes turėjome skristi, sugedo, ir nusileido atgal į Kauno oro uostą. Buvo nuspęsta, kad tuo lėktuvu skristi nebegalima, lėktuvas buvo pakeistas kitu. Taip atsidūrėme paskutinės kantriai laukiančių keleivių eilėje, be galo laimingos ir nustebintos tokio likimo vingio. Pasikausčiusios gera nuotaika ir palankiu vėju po poros laukimo valandų su šypsena įlipome į lėktuvą, ir taip patekome į rojų.
Sardinijos sala mus pasitiko saulėta, su gaiviu jūriniu vėjeliu.
Pirmąją dieną Sardinijoje nusprendėme praleisti gana pasyviai. Norėjosi poilsio nuo intensyvaus tempo ir nuolatinio planavimo, todėl pasiėmusios iš anksto rezervuotą automobilį pasileidome ieškoti savo nakvynės vietos. Beje, labai maloniai nustebino automobilis, kuris buvo itin ekonomiškas ir labai naujas, to tikrai nesitikėjome. Visos kelionės metu, sunaudojome degalų už 30 eurų ir nuvažiavome apie 500km. Važinėjome kalnų keliukais, vadinamaisiais serpantinais.
Dar vienas labai geras daiktas tokiose kelionėse – navigacija. Dėkui jos išradėjui. Kitas dalykas nuomotis kartu su automobiliu būtų kainavę 45 eurų, o pasiimti ir įsidėti į lagaminėlį nekainavo nieko. Jos nauda tokiu atveju atsipirko ir pranoko lūkesčius. Na bet kokiu atveju teko apsukti kelis ratukus žiedu išvažiuojant iš oro uosto, kol sėkmingai susidraugavome su ja.
Buvo saulėta nuostabi diena, mes laimingai pasiekėme mūsų viešbutėlį. Apsistojome pačiame Sardinijos sostinės Kaljario centre, šalia senamiesčio.
Už nakvynę sumokėjome 290 eur, tačiau kasdien mėgavomės jo privalumais: baltos sienos, balta švari patalynė, didelė erdvė, kasdien prižiūrėta tvarka, didelis tvarkingas vonios kambarys, kasdien švarūs pakeisti rankšluosčiai ir tt. Tądien pasidėjusios lagaminus, išėjome pasivaikščioti ir pasižvalgyti po apylinkes.
Visai šalia - uostas, todėl patraukėme pirmiausiai ten. Viskas atrodė labai žavinga, miela ir jauku: siauros gatvelės, miesto šurmulys, pastatų įvairovė, šilti žmonės, žvejų laivų pilnas Viduržemio jūros pakrantės uostas, palmės, puošiančios miesto kraštovaizdį, mandarinų ir citrinų medžiai, auginami tiesiog kiemeliuose. Atėjus vakarui grįžusios namo peržiūrėjome kiekvieną nuotrauką bei filmuotą medžiagą. Buvo taip smagu, kad norėjosi sustiprinti ir įamžinti patirtus įspūdžius juos aptariant ir prisimenant kas vakarą - ir tai tapo kiekvienos dienos tradicija. Antroji diena Kaljaryje prasidėjo planuojant, kur vyksime. Šiuo klausimu mums labai padėjo viešbučio administratorius Andrea, kuris žemėlapyje pabraižė keletą maršrutų. Tą dieną mes pasirinkome trumpesnį maršrutą, kur aplankėme daug nuostabių paplūdimių. Vienuose aptikome baltą smėliuką ir rinkome kriaukles, kituose vaikščiojome įvairiausių spalvų akmenukais nuklotomis pakrantėmis. Buvo tiesiog nuostabu, nes nebuvo daug žmonių, visu tuo mes galėjome pasidžiaugti beveik vienos. Nors kiekvienai viduje virė karščiausios emocijos. Laimingai pasiekėme kaimelį, kuriame aptikome kalną - apžvalgos ratą. Nuostabūs vaizdai ir nepakartojamas bangų mūšos duslus garsas tiesiog ramino ir vertė susimąstyti, kokioje nuostabioje pasaulio vietoje esam.
Trečią dieną nubudę ryte be žadintuvų, išsiruošėme rytinės kavos į visai netoliese esantį „Antico caffe“ restoranėlį, kur kas rytą gerdavome vis skirtingą kavą. Toje pačioje kavinėje vakare labai skaniai pavakarieniavome Sardinijos salos ypatingųjų patiekalų (ravioli su moliūgais, Sardinijos sriubos su midijomis ir spageti su jūrų gėrybėmis), išgėrėme keletą vyno taurių ir taip atšventėmė 30-tąjį vienos draugės gimtadienį nuostabioje vietoje ir nepakartojamoje draugijoje. Vakaras kainavo mums visoms trims apie 60 eurų. Nei daug nei mažai, kai pagalvoji, kad Lietuvoje kavinėje per vakarą trys žmonės gali išleisti daugiau nei 60 lt.
Tą dieną praleidome kelionėje automobiliu ilgesniu maršrutu, kur teko pasiskinti citrinų nuo vietoje augančių citrinmedžių itin ekstremaliomis sąlygomis, pamatyti nuostabius kalnus ir stačius pakrančių šlaitus. Visą dieną kelionė mašinoje sustojant vietomis pasigrožėti vaizdais ir įamžinant viską nuotraukose. Taip ir apkeliavome pietinę Sardinijos dalį. Nors sala tokia didelė ir tokia skirtinga, kad greičiausiai dar reiks sugįžti ten ne kartą ir ne kelioms dienoms.
Ketvirtąją dieną pasilikome pasivaikščiojimams po senamiestį, apipirkome lauktuvių namiškiams, paragavome vietinės picos ir išsiruošėme kelionei namo.
Išvažiuojant iš Sardinijos salos su begale nuostabių ir nepakartojamų įspūdžių, grąžinus automobilį vietinė gyventoja minėjo, kad mes atvykome pačiu nedėkingiausiu metu, vertinant oro sąlygas, nors mums pasitaikė saulėtos ir šiltos dienos. Kadangi Lietuvoje laukė -20 vėjuota pūga, mes tik pasidžiaugėm +10+16 laipsnių keliomis saulėtomis dienomis Sardinijoje, kur vietiniams atrodė nekokie orai. Tad dar kartą pasitvirtino viena gyvenimo taisyklė, kad skirtingiems žmonėms egzistuoja skirtingos ribos. Todėl kiekvienam linkime išbandyti save naujoj erdvėj ir patirti naujų įspūdžių, nepaisant daugybės komentarų. Linkime viską patirti savo kailiu!
