Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Atėjo lemtingoji rugpjūčio paskutinioji savaitė. Nė viena netryškome dideliu noru išvykti, juolab vasarą, kai ir Lietuvoje gera ir galėtumėme atsidžiaugti paskutinėmis Lietuviškos vasaros dienomis su draugais. Tačiau viešbutis užsakytas, startinis konkurso mokestis sumokėtas, o choriniai kūriniai ir choreografija jau išmokta. „Nebėra kur trauktis“,- su tokia mintimi ir išvažiavome.
Taigi, į Makedoniją, Ochridą keliavome dvi paras, pakeliui sustodami Slovakijos baseinuose atsipalaiduoti ir pramankštinti sustingusius kelionėje raumenis. Važiavau kartu su 5 draugėmis iš choro.
Turbūt visada išliks atmintyje tie ryškiai geltoni saulėgrąžų laukai niūriame tamsiai mėlyno dangaus ir žalių miškų fone netoli baseinų. Žinoma, puolėme fotografuotis, tik gaila, kad nėra gražių nuotraukų. O kaip jų galėjo būti? Juk po ilgos kelionės autobusu atrodėme nekaip, o ir apsirengusios buvome neypatingai - treningais. Po visų maudynių, išvargusios autobuse visos choristės miegojo kaip kūdikiai.
Kitas rytas - kiti nuotykiai. Įvažiuojame į Makedoniją, jeigu tiksliau- artėjame prie Ochrido vingiuotais kalneliais, žvalgomės į visas puses. Nustebino didelis kontrastas: nepaprastai nuostabus ir sodriai žalias miškų, gamtos, kalnų vaizdas, atsiveriantis mums prieš akis ir šalikelėse besimėtančių šiukšlių krūvos, nuskurusios pakelės degalinės bei visur valkataujantys vienodi šunys. Išties įdomus reginys akims, kurios nedaug pasaulio matė.
Pamažu pasiekiame Ochridą, apstulbstame, o galvoje skamba tik viena mintis: „Mokytoja, kur mus atvežėte? Norime namo!”
Kodėl? Todėl, kad visur šiukšlynai, griuvėsiai, o ir šiaip aplinka atrodo taip, tarsi miestas būtų atsilikęs gerus dvidešimt ar trisdešimt metų net nuo Lietuvos - pilna žiguliukų, o ore tebesklando neramumo nuotaikos. Bet staiga akys nušvinta, už posūkio vaizdas kardinaliai pasikeičia - mums prieš akis atsiveria skaidrus žydras ežeras, dviejų žvaigždučių viešbutis ir kurortinė pakrantė!
Gavusios kambarius, skubame susimesti daiktus ir bėgti prie ežero, ištyrinėti aplinkos. Grįžusios sužinome dar vieną naujieną - du vaikinai lydės mus visą kelionę. Greit su jais pradedame bendrauti.
Nuotaika jau labai pasitaisiusi, negana to, dar vienas džiaugsmas jaunoms panelėms - vakare vyks paplūdimio vakarėlis krantinėje, skambant lotynų ritmams!
Tik sužinojusios, po bendros choro repeticijos, skubame ruoštis ir puoštis: maunamės sukneles ar šortukus, tiesinamės plaukus ir dažomės lūpas. Dabar prisiminus, kokioje vietoje buvome, šiurpas nueina per nugarą. Buvo taip gera: maloniai šiltas oras, daug jaunimo ir gera muzika. Tik gyvenk šia akimirka ir mėgaukis, pamiršęs viską!
Kitą vakarą, kai po ilgos dienos repeticijų jau ruošiamės miegoti, išgirstam beldimą į duris. Susižvalgome, ir draugė pakyla jų atidaryti. Kai įeina du mūsų gidai ir dar pora jų draugų, maloniai nustembame. Vienas iš jų turėjo gitarą, todėl pusę nakties įsijautę dainavome ir juokėmės, kartais nesuprasdavome vieni kitų, o tada vėl juokdavomės. Juokinga buvo iki tol, kol pasigirdo antras beldimas į duris. Suklusome, gal pasigirdo, tačiau ne, beldimas vis stiprėjo. Staiga visų akyse pamačiau paniką: „Mokytoja!”
Vaikinus suvarėme į balkoną, o pačios palindome po patalais. Kai kambariokė atidarė duris, nutaisiusi piktą veidą, įėjo mūsų choro vadovė. Pokalbį praleisiu, tačiau ji suprato, jog esame ne vienos ir nuėjusi į balkoną, rankos mostu parodė vaikinams kelią. Jie, lyg nuteistieji, išėjo nuleidę galvas ir žegnodamiesi, tačiau šypsojosi. Visi iki vieno. Mes taip pat. Kad ir kaip blogai buvo, mums buvo linksma, ir širdyse mes visos pasiutusiai juokėmės.
Ketvirtoji diena. Konkursas. Užsimauname savo kuklias aprangas - ryškiai geltonas skraistes, „pratampome“ stygas ir sueiname ant scenos. Neturime daug patirties šioje srityje, į konkursus su choru pradėjome važinėti tik prieš metus, taigi, tai antrasis kartas. Drebame pačios ir matome, kaip virpa iškelta diriguoti mokytojos ranka. Nepaisant visko, sudainuojame puikiai, o mūsų žaisminga choreografija pakeri žiūrovus. Tą pačią dieną per pietus sužinome, jog vakare nusimato dar vienas smagus vakarėlis, šįkart vietiniame klube. „Ok“,- pagalvojam ir vėl puolame grąžintis, nors vasara, ir rudi mūsų kūnai, šviesūs plaukai ir šviesios akys jau ir taip afrodiziakas vietiniams.
Mes juk lietuvaitės, egzotika jiems. Žinoma, mėgaujamės tuo ir nuėjusios taip priprantam prie aplinkos, kad pradedam šokti ant scenos. Visų žvilgsniai nukreipti į mus, o mums nė motais, tik norėjome pasilinksminti. Mes juk jaunos!
Išaušta rytas. Ne bet koks rytas - pergalingas rytas. Kodėl? Nes šis kuklus ir dar nelabai kam žinomas choras antrą kartą įrodė, jog yra vertas aukščiausio apdovanojimo- aukso medalio! Nesulaikome emocijų, ir akyse pasirodo ašaros, iš visos širdies mojuojame Lietuvos vėliava ir šypsomės, rodydamos visus turimus dantis. Šypsosi ir dainuoja širdis. Šitiek teigiamų emocijų!
Pakuodamos daiktus ir kraunant viską atgal į lagaminus, šypsomės su ašaromis akyse ir prisimename paskutinį vakarą, kai po triumfo visą kelią namo einame skanduodamos lietuviškas dainas ir traukdamos Tautišką giesmę. O grįžusios sėdime balkone, valgome skaniausią pasaulyje arbūzą už 10 denarų (50 centų) ir grojame gitara.
Ech, ta nenuspėjama vasara, tas stulbinantis vaizdas, ta milžiniška dozė teigiamų emocijų, netikėtumai, vakarėliai, o svarbiausia, neišdildomas kelionės įspūdis. Dažnai sakoma, kelionės - tai vienintelis dalykas, kurį perkant turtėjama! Kelionės suteikia galimybę praturtėti dvasiškai, pažinti kitą kultūrą, pamatyti tai, ko kasdienybėje neišvysi. Suprantame viena - nereikia šalių iš reklaminių bukletų, nereikia daug pinigų ar svaigalų. Kaip sako „Kastaneda“ vienoje savo dainoje: „Viskas, ko reikia, tai gerai nusiteikti, ir gerai praleist laiką, tai viskas, ko reikia!”
