Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Peru labai tinka apibūdinimas „kontrastų šalis“, kadangi joje galima rasti palei Ramiojo vandenyno pakrantę besidriekiančias dykumas, snieguotas Andų kalnų viršukalnes ir vešlias bei gyvybingas Amazonės džiungles.
Bolivija – pati vargingiausia Pietų Amerikos šalis, tačiau, kaip bebūtų keista, turtingiausia gamtiniais ištekliais bei nepakartojamu kraštovaizdžiu. Čia driekiasi vulkaninės plynaukštės su vis dar tebeveikiančiais ugnikalniais, stūkso druskų dykumos, tyvuliuoja įvairiaspalvės lagūnos, kuriose savo snapus sumerkę vandenį filtruoja flamingai, o Andų lygumų žolynuose ganosi laukinės kupranugarių giminaitės – vikunijos.
Čilė – turtingiausia Pietų Amerikos šalis, kurios šiaurėje randasi sausiausia pasaulyje, visiškai negyva Atakamos dykuma virš kurios danguje beveik ištisus metus mirksi milijardai žvaigždžių.
Inkai – Saulės dievo vaikai
Didžiąją kelionės laiko dalį praleidome kalnuose, stengdamiesi aplankyti ir pažinti senovės inkų civilizacijos paveldą. Tad kas tokie buvo tie inkai?
Inkų civilizacija susidarė iš aukštumose gyvenusios vietinės kečuju genties maždaug XIII amžiuje, o intensyviais ekspansijos laikais XV ir XVI amžiais inkų imperija tapo pačia didžiausia visų laikų valstybe Pietų Amerikoje besidriekiančia nuo Kolumbijos iki Čilės, kurios centras buvo dabartinėje Peru teritorijoje. Inkai buvo puikūs statytojai, mokėję meistriškai statyti miestus ir šventyklas, tiesti kelius bei kasti kanalus.
Tačiau nors ir būdami puikūs architektai bei planuotojai, jie nemokėjo rašyti, o įvairius skaičiavimus atlikdavo rišdami mazgus skirtingų spalvų bei ilgių virvelėmis. Inkų religija buvo politeistinė – jie garbino daug dievų tarp kurių aukščiausias buvo Saulės dievas Inti. Jie tikėjo reinkarnacija, o prieš svarbius įvykius ar jų metu aukodavo dievams gražiausius ir fiziškai stipriausius, sveikus vaikus prieš tai juos apsvaigindami narkotiniu žolių mišiniu, o po to suknežindami kaukolę.
Tačiau nepaisant didžiulės šlovės, inkų imperija buvo gana trapi, tad 1532 metais pasirodžius stipresniems ir gudresniems ispanams jai buvo lemta išnykti. Paskutinis inkų miestas buvo užkariautas ispanų atvykėlių 1572 metais.
Sekant inkų pėdsakais Šventajame slėnyje
Urubambos slėnis, plačiau žinomas kaip Šventasis inkų slėnis, driekiasi nuo Kusko (Cusco), kadaise buvusios inkų imperijos sostinės, iki legendinio XV amžiaus inkų miesto Maču Pikču (Machu Picchu). Šis slėnis kadaise tapo inkų imperijos lopšiu, didžiausios ikikolumbinės imperijos kultūriniu ir politiniu centru. Čia tvirtai stūkso kalnų šlaituose išlikę inkų tvirtovių griuvėsiai, plačiai išsibarstę maži bei jaukūs kaimukai, išlaikę senas tradicijas ir papročius. Daugelis lankytojų praskrieja pro šį slėnį retai kur sustodami su tikslu nusigauti iš Kusko iki Maču Pikču, tačiau mes nusprendėme skirti keletą dienų pirmam susipažinimui su inkų istorija bei aklimatizacijai.
Po parą trukusios kelionės komfortišku autobusu iš Limos atvykome į vieną iš septynių aukščiausiai pasaulyje įsikūrusių miestų – Kuską. Kuskas mus pasitiko lietumi ir žvarba. 3400 metrų aukštyje rugpjūčio viduryje termometro stulpelis rodė vos +12, o mūsų šiltesnių rūbų atsargos – viso labo 2 megztiniai.
Užsirezervavę viešbutį išskubėjome susipažinti su vienu gražiausių Pietų Amerikos miestų – visur švara, dailūs kolonijinio stiliaus pastatai, sutvarkytos aikštės, malonūs ir paslaugūs žmonės. Po ilgos kelionės jautėmės gana išvargę, tad nulūžome gana anksti. Kitą dieną nusprendėme skirti aklimatizacijai (visgi daugiau kaip 3000 metrų aukštis yra tikras iššūkis lietuviškiems lygumų organizmams), tad išsiruošėme aplankyti vos už 30 km esančio, šiek tiek žemesnėje altitudėje už Kuską įsikūrusio, jaukaus Pisako (Pisac) miestuko, garsėjančio savo turgumi ir išlikusiais tvirtovės griuvėsiais, nuo kurių atsiveria vaizdai į Šventąjį slėnį su apačioje vingiuojančia Urubambos upe ir kalvos šlaituose įkurdintomis žemės ūkio terasomis.
Urubambos upė – svarbus elementas inkų kosmologije. Inkai ne tik tikėjo, kad upės tėkmė buvo neišvengiamai susieta su žvaigždynais ir kalnų viršūnėmis, bet taip pat manė, jog upė buvo žemiškoji Paukščių Tako atmaina. Derlingas slėnis inkams buvo pagrindinis žemės ūkio produkcijos šaltinis, kuriame buvo auginamos tokios kultūros kaip kukurūzai, bulvės, o laiptuotų terasų dėka aukštikalnėse buvo galima užauginti ir žemės riešutus, moliūgus, persikus, avokadus bei kitas egzotiškas gėrybes. Šios terasos buvo tarsi laiptuota žemės ūkio laboratorija, kurios kiekvienas laiptelis atitikdavo vis kitokį mikroklimatą, tinkamą auginti tam tikros rūšies kultūroms.
Apšmirinėję turgų, prisipirkę krūvą suvenyrų ir prisišveitę beveik kelių šimtų metų senumo molinėje krosnyje keptų empanadų (toks Lotynų Amerikoje ir keliose kitose šalyse populiarus perlenktas blynas užpildytas įdaru) dar suspėjome sudalyvauti sekmadieninėje bažnyčios procesijoje kartu su margaspalviais tautiniais rūbais pasidabinusiais vietiniais indėnais.
Kitą rytą palikome sunkiausią mantą viešbutyje Kuske ir įšokę į vietinį autobusiuką pradėjome savo didžiąją kelionę prarastojo inkų miesto – Maču Pikču – link. Šios dienos tikslas buvo nakvynė Ojantaitambo (Ollantaytambo) miestelyje, tad turėdami daug gražaus ir laisvo laiko aplankėme pakeliui esančias žemės ūkio terasas Činčero (Chinchero), Moray miesteliuose bei druskų tvenkinius, kuriose druska nuo inkų laikų vis dar išgaunama archajišku būdu pasitelkiant į pagalbą tik žmonių rankas.
Druskos kasykla priklauso vietinei bendruomenei ir ją savo reikmėms gali kastis bet kuris bendruomenės narys. Nuo kalnų atitekantis sūrus upelis paskirstomas po privačius baseinėlius, kur vanduo garinamas, ir po to susemiama baseinėliuose likusi druska, kuri naudojama asmeninėms reikmėms arba parduodama turistams čia pat esančiame turgelyje. Popiet pasiekėme paskutinį mūsų lankomą objektą Šventajame slėnyje – istorinį Ojantaitambo miestelį, kur aplankėme stačias terasas kalno šlaite ir akmeninę ceremonijų vietą kalno viršuje bei kitam rytui įsigyjome ko ne brangiausius traukinio bilietus pasaulyje lyginant nukeliautą maršrutą.
Šiek tiek daugiau nei valandos trukmės 30 km kelionė iki turistinio ir arčiausiai Maču Pikču esančio Agvas Kalientes (Aguas Calientes) miestuko mums atsiėjo po 60 dolerių į vieną pusę! Peru traukinių kompanijos, beje, priklausančios anglų ir čiliečių bendrovėms, moka iš turistų palupikauti... Traukinys panoraminiais langais su įmontuotais stoglangiais, tačiau pati kelionė traukiniu nebuvo labai įspūdinga, ir, nors pakeliui atsivėrė nuostabūs vaizdai į aplink supančius kalnus bei šalia tekančią Urubamba upę, panašūs vaizdai supo visą laiką keliaujant vietiniu transportu po Šventąjį slėnį.
Į Akvas Kalientes atvykome ryte, o kadangi miestukas mažas ir jame nelabai yra ką veikti, nusprendėme apšilti prieš rytoj laukiantį didįjį žygį į Maču Pikču užkopdami į netoli miestelio esantį Putukusi kalną nuo kurio atsiveria svaiginantys vaizdai į vingiuojantį bei kalnų apsuptą Urubamba upės slėnį.
Maču Pikču – nenukariautas ispanų, tačiau apgultas turistų
Viešbutį palikome anksti ryte dar prieš patekant saulei, kad galėtume pasiekti Maču Pikču kartu su aušra. Deja, oras nelepino – pliaupė lietus, tad teko įsigyti plastikinius lietpalčius, o apie rytinės saulės nutviekstas istorinio miesto terasas beliko pasvajoti...
Tačiau vargu ar kad drįs ginčytis, jog net ir tokiu oru Andų kalnuose besislepiantis, dar dažnai prarastuoju inkų miestu vadinamas, Maču Pikču yra vienas dramatiškiausių ir garsiausių pasaulyje istorinių, archeologinių ir, žinoma, turistinių objektų, kuris taip pat laikomas vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų. Apsuptas debesų ir vešlios augmenijos, įkurdintas 1440 metais vaizdingoje vietovėje 2430 metrų aukštyje ir gyvavęs iki XVI amžiaus vidurio, šis kerinčio grožio inkų miestas niekada nebuvo užkariautas ispanų ir stūksojo užmaršty iki 1911 metų kol jo neatrado amerikiečių istorikas Hiramas Binghamas, kuris manė, kad tai – slaptoji inkų sostinė.
Maču Pikču buvo rasta šventyklų kompleksų, diduomenės bei gyvenamųjų pastatų, sandėlių, vandens surinkimo įrenginių, iš jo vedė 8 keliai į Amazonės džiungles ir kitas aukštumų teritorijas, tad manoma, kad tai buvo svarbus inkų politinis, religinis ir administracinis centras. Dar labiau stebina šio miesto pastatų statymo technologija, kuriai naudoti didžiuliai aptašyti akmens blokai, sustatyti vienas ant kito be jokios rišamosios medžiagos taip preciziškai, kad tarp jų nepavyktų įkišti nė peilio geležtės!
Maču Pikču pastatytas seismiškai aktyvioje zonoje, tad prasidėjus žemės drebėjimui statiniams pavykdavo nesugriūti dėl nedidelio sienų posvyrio kampo. Mieste gyveno apie 500 žmonių, o jo statyba truko apie 50 metų. Pasakojama, kad prie vieno akmens dirbdavo apie 20 vyrų praleisdami ištisus metus jį šlifuodami ir gludindami... Miesto likimą gaubia mistikos šydas, nes iki šiol tiksliai nežinoma, kada ir kodėl jo gyventojai išnyko.
Maču Pikču rekomenduojama praleisti nors pusdienį, bet mums užteko ir trijų valandų. Nes, nors atvyksite ir su pirmuoju autobusu, ramybės vis tiek neturėsite. Autobusiukai nuo pat ryto vingiuotais serpantinais tempia ten visus keliautojus – ar tai būtų milijonieriai, ar studentai, per dieną šį stebuklingą miestą aplanko 2500 žmonių. Kaip supratote, pamedituoti jame sudėtinga.
Nusileidę nuo Maču Pikču griuvėsių ir papietavę Akvas Kalientes miestelyje, nusprendėme pasirinkti alternatyvų kelią grįžimui į Kuską. 12 km pėstute geležinkelio bėgiais per džiungles, dar 8 km vietiniu transportu, ir mes jau Santa Teresa miestelyje. Po maždaug per visą dieną suvaikščiotų 20 kilometrų norėjosi atgaivos ir kūnui, ir sielai, tad susižvejojome nutrūktgalvišką taksistą, kuris mus nugabeno purvinu ir vingiuotu keliuku iki Dieviškos palaimos – kalnuose įsikūrusių karštųjų versmių. Nereikia nė sakyti, kad tą vakarą jautėmės lyg geriausiame Turkijos hamame...
Kitos dienos ryte prisišlieję prie turistų grupelės išbandėme savo drąsą „zip line“ trąsose, o popiet laukė 7 valandų kelionė autobusu atgal į Kuską kur nusprendėme duoti išbandymą skrandžiams ragaudami tradicinį vietinės regiono virtuvės patiekalą – keptą jūrų kiaulytę. Andų kalnų gyventojai jas prisijaukino dar tais laikais, kai Vakaruose apie tokius pūkuotus padarėlius niekas nė nebuvo girdėjęs. Šie graužikai yra labai puikūs naminiai gyvūnai, nes turi daug proteino, yra maitinami virtuvės atliekomis, gausiai veisiasi ir neužima daug vietos. Teisingai paruošta jūrų kiaulytė skoniu primena triušieną, tačiau lėkštėje labiau panaši į miniatiūrinę dinozauro kopiją...
Gyvenimas plūduriuojant arba kodėl Titikakos ežero salos plaukioja
Iš Kusko autobusu išvykome į Puno – miestą, įsikūrusį prie Titikakos ežero, dar vadinamą Peru folkloro sostine. Turbūt mažai kam nėra girdėtas Titikakos ežero vardas. Snieguotų Kordiljeros kalnagūbrio viršūnių apsuptas ežeras vietinių gyventojų laikomas šventu. Andų kalnų gyventojai tiki, kad šiame ežere gimė saulė ir visa ko pradžia.
Titikakos ežeras, esantis 3812 metrų aukštyje virš jūros lygio, priklauso dvejoms valstybėms – Peru ir Bolivijai. Tai didžiausias gėlavandenis Pietų Amerikos ežeras ir aukščiausiai esantis ežeras pasaulyje, kuriame vyksta laivyba. Pirmieji du laivai, pavadinti „Yavara" ir „Yapura", į šį ežerą buvo atgabenti iš Anglijos 1862 metais plukdant juos dalimis, o vėliau gabenant mulais per kalnus. Jie turėjo du anglimi varomus variklius, bet dėl anglies trūkumo buvo naudojami sudžiovinti lamų ekskrementai. Laivai buvo naudojami izoliuotų pakrantės gyvenviečių aptarnavimui, vėliau „Yapura" (pervadinta į BAP Puno) tapo karinių jūrų pajėgų medicinos laivu ir savo funkcijas atlieka iki šiol, o Yavari buvo restauruotas ir šiuo metu yra atviras lankytojams.
Vienas iš turizmo traukos centrų yra plaukiojančios Uros salos, kurias vietiniai gyventojai šimtmečiais gamina iš nendrių. Šios salos tręšta, tad jas tenka nuolatos atnaujinti, ant viršaus vis primetant naujų nendrių, augančių šio ežero pakrantėse. Paprastai naujos salos pagrindas būna apie 2 metrų storio, o besibaigiant salos „galiojimo laikui“ (maždaug po 30 metų) gali siekti ir 30 metrų. Tuomet surišama nauja sala, o senoji nuskęsta.
Tam, kad sala tikrąja to žodžio prasme nenuplauktų, ji virvėmis tvirtinama prie rąstų, o gyventojai, norėdami pakeisti matomą peizažą, atriša salą ir iriasi į kitą pageidaujamą vietą. Manoma, kad Uros tauta prieš šimtmečius išsikėlė gyventi į nendrines salas, bėgdama nuo juos persekiojusių inkų ir kitų vietinių tautų. Tačiau dabar šios nendrinės salos tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir pragyvenimo šaltiniu Uros tautai – siekdami uždirbti pajamų, jie ėmė priiminėti smalsaujančius turistus. Atvykėliai gali ne tik susipažinti su šia unikalia tauta, bet ir apsigyventi nendrinėje pašiūrėje, tačiau mes pasirinkome nakvynę tvirtos žemės saloje Amantani.
Amantani saloje nėra nei kelių, nei automobilių, čia nerasite netgi dviračių ar šunų, o elektra vakarais dega tik pas kelias turtingesnes šeimas, kurios sukrapščiusios pinigėlių išgalėjo įsigyti ant stogų tvirtinamų saulės baterijų (juk čia dienos būna giedros beveik ištisus metus!). Tačiau nepaisant to Amantani sala nestokoja lankytojų, nes laikas, praleistas pas vietinę šeimą svečiuose, ir kultūriniai kaimo šokiai vakarėlyje su nusidainuojančiais muzikantais, paperka nuoširdumu ir tikrumu.
Takilės (Taquile) sala taipogi nestokoja lankytojų. Jos gyventojai gyvena labai uždaroje bendruomenėje ir vis dar rengiasi tradiciniais drabužiais (sužinoti, ar vyras vedęs, galima iš jo kepurės!) bei laikosi senų papročių – vyrai mezga, o moterys verpia. Keptas upėtakis - populiariausias patiekalas saloje, kurio neparagavus, neįmanoma išvykti.
Titikakos ežero aplankymu mūsų pirmoji kelionės dalis baigėsi kadangi išvykstame į Boliviją, kur bandysime nenusiristi į skardį skriedami dviračiais Mirties keliu ir grožėsimės Bolivijos gamtos perlais.
Kodėl „Mirties kelyje“ suklysti galima tik vieną kartą
Vaizdingą 285 km kelionę nuo Puno Peru iki buvusios Bolivijos sostinės La Paso (La Paz) įveikėme per pusdienį. Užsirezervavę išvyką dviračiais Mirties keliu turėjome laisvą dieną, tad aplankėme garsųjį „Raganų turgų“, kur galima ne tik nusipirkti įvairių šamaniškų žolelių ar amuletų, bet ir išvysti populiariausią turguje parduodamą prekę – džiovintus lamų embrionus... Vietiniai gyventojai juos užkasa po naujai statomo namo pamatais kaip auką dievams.
Nepastebėtas nelieka ir kokos (kokainmedžio) muziejus, kuriame sužinojome visą šio augalo, kuris auginamas Bolivijoje, Peru ir Kolumbijoje, istoriją. Pasaulyje kokos žaliava naudojama „Coca-Cola“ ir kokaino gamybai, o vietiniams Andų kalnų gyventojams jos lapai nuo neatmenamų laikų yra vienas svarbiausių tradicinių vaistų - kramtomi arba įmaišomi į arbatą jie padeda įveikti aukščio ligą, taip pat naudojami atliekant religines ceremonijas.
Kitą rytą mūsų laukė didžiausias gyvenimo iššūkis – nusileidimas dviračiais „Mirties keliu“. Oficialus šio kalnų kelio, kuris jungia La Pasą su Amazonės džiunglių Koroiko (Coroico) miesteliu, pavadinimas – Šiaurinis Jungaso (Yungas) kelias, tačiau Bolivijos gyventojai ispaniškai jį vadina tiesiog „El Camino del Muerte“ („Mirties kelias“) kadangi tai yra daugiausiai žmonių gyvybių nusinešantis kelias pasaulyje.
Šiame 61 km ilgio ruože per metus žūva nuo 200 iki 300 žmonių. Mistikos čia nėra. Kelio pavojingumą ir didelį avarijų skaičių lemia tai, kad jis yra neasfaltuotas, driekiasi kalnuota vietove su nepaprastai stačiais šlaitais, o vietomis susiaurėja vos iki 3 metrų pločio. Ir jokių atitvarų čia nėra. Nors 2006 metais buvo nutiestas platesnis ir saugesnis kelias, tačiau daugelis vietinių gyventojų vis dar renkasi sutrumpinti bent pusvalandžiu savo kelionės maršrutą šiuo pavojingu keliu. Siaubinga kelio reputacija vilioja vis didesnius turistų srautus – „Mirties kelias“ per pastaruosius metus tapo vienu lankomiausių Bolivijos objektų, kurį itin pamėgo kalnų dviračių entuziastai.
Nusprendę susidraugauti su „Mirties keliu“ kelionę pradėjome 4650 m aukštyje, šlapdribai drebiant tiesiai į veidą ir šalčiui stingdant kaulus. Pirmieji 20 kilometrų asfaltuota kelio danga buvo nors ir lengvi, tačiau labai nemalonūs – rankos nušalo taip, kad vos sugebėjai pajudinti pirštus norėdamas paspausti dviračio stabdžius. Įvažiavus į rūke paskendusią, vos perregimą ir žvyruotą „Mirties kelio“ pradžią, nesuvaldžiau „plaukioti“ pradėjusio dviračio ir pagavau pirmą (visa laimė, kad ir paskutinį) „zuikį“. Visą kelią vėliau rankos laikė suspaudusios vairą tvirtai, o gėrėtis fantastiškais gamtos vaizdais nebuvo kada, nes pasukus galvą į šoną, dažniausiai ir dviratis krypdavo į skardžio kraštą, o nugarmėti nuo 600 metrų statumo šlaito švelniai tariant nesinorėjo...
Bolivijoje eismas vyksta dešine kelio puse, tačiau šiame kelyje galioja išimtis - besileidžianti į pakalnę bet kokia transporto priemonė neturi pirmenybės, o jos vairuotojas, duodamas kelią į kalną kylančiai transporto priemonei, privalo savąją patraukti kuo arčiau skardžio. Vingiuotame kelyje buvo be galo sunku laikytis šios taisyklės ir nevažiuoti vidury kelio ar arčiau uolos, o ne skardžio, tad sukoncentravę dėmesį į tai, ar nesigirdi iš už kampo atvažiuojančios transporto priemonės, vietomis nė nepastebėdavome kryžių, žyminčių vietas, kuriose automobiliai nugarmėjo į prarają...
Gidas, visą laiką nutrūktgalviškai lėkdamas į priekį (o juk turėjo stebėti ir saugoti mus!), kartais sustodavo padaryti pertraukėlę ir sulaukti iš galo besivelkančios, iš baimės pedalus vos bepaminančios, uodegos. Ir štai po 2,5 valandos trukusio nutrūktgalviško nusileidimo iš stingdančio 4650m aukščio į drėgme ir karčiu alsuojantį 1200m aukštį pagaliau galėjome atsipalaiduoti, lengviau atsikvėpti ir išlenkti bokalą alaus už tai, kad likome gyvi ir sveiki. Įtampa ir adrenalinas lydėjo visą kelią, buvo baisu, bet tikrai patampyčiau likimą už ūsų dar kartą!
Bolivijos kraštovaizdis – nuo druskingų dykynių iki cheminiais elementais prisotintų ežerų
Pietvakarinis Bolivijos regionas, kuriame slypi gražiausi šios šalies perlai – Ujūnio (Uyuni) druskos dykuma, įvairiaspalvės lagūnos, snieguotos ugnikalnių viršūnės, iš žemės gelmių besiveržiantys geizeriai ir atšiaurus, laukinis kraštovaizdis, kelia nuostabą bei pagarbą. Žemė čia, tiesiogine to žodžio prasme, persisunkusi mineralais, tad nepakartojamas spalvų spektras vietomis sukuria siurrealistinius, Salvadoro Dali teptuko vertus, paveikslus.
3 dienų ekspediciją džipu pradėjome nuo didžiausios pasaulyje (10,5 tūkst. kv. m.) 3653 m aukštyje besidriekiančios Ujūnio druskos dykumos. Jei kada pagalvojote, kad niekas jūsų nebegalėtų nustebinti, manau, kad smarkiai suklydote. Kai nelyja ir paviršius yra sausas, druskos dykynė pavirsta neaprėpiama erdve, kurioje yra tik balta žemė, mėlynas dangus ir tu. Po lietaus, kai telkšo vanduo, druskos ežerėliuose tarsi veidrodyje atsispindi debesys, o horizontas tartum pranyksta. Dykynės viduryje veši kaktusų sala su joje besiganančiomis lamomis. Vienas kaktusas per metus paauga 1cm, o daugelio jų aukštis siekia 2-3 metrus, tad galite įsivaizduoti, kiek šimtų metų jie čia stovi gairinami vėjo ir svilinami saulės.
Vykdamas nuo vienos lagūnos iki kitos – mėlynos, žalios, baltos, raudonos – kur savo snapus sumerkę vandenį filtruoja ir smulkius mikroorganizmus košia rausvai balti flamingai, gali pamanyti, kad randiesi kitoje planetoje. Dažniausiai pagalvojus apie flamingą prieš akis iškyla kokosų palmės ir drėgni tropikai, tačiau, pasirodo, net 3 jų rūšys iš esamų 6 gyvena ir dauginasi ledinėse 5000m aukštyje esančiose įvairių mineralų (sieros, arseniko, kalcio kobalto, švino ir kt.) prisotintose lagūnose. Ne rečiau nei flamingus atšiauriose aukštikalnių lygumose galima išvysti ir bandomis besiganančias laukines kupranugarių giminaites – vikunijas.
Šaltas, sausas ir vėjuotas klimatas, svilinanti, bet nešildanti saulė, dideli paros temperatūros skirtumai (nuo neigiamos naktį iki +15 laipsnių Celsijaus dieną), nuolatinis kratymasis džipe, vien tik ispanų kalba kalbantis gidas, itin paprastų sąlygų svečių namai (kai kambariu dalinasi 5 žmonės) toli gražu neskamba viliojančiai, tačiau pamatyti vaizdai ir išgyventos emocijos nuginkluoja. Po šios ekspedicijos, nors ir murzinas bei pavargęs, jautiesi pasisėmęs išminties, ramybės ir įkvėpimo.
Kai žemėje galima pasijusti tarsi apsilankius Mėnulyje
Atvykę į San Pedro de Atakama (San Pedro de Atacama) miestelį esantį Atakamos dykumoje Čilėje iš karto pastebėjome, kad tradicinę plūkto molio architektūrą išlaikęs nedidelis miestukas yra svarbiausias turistinis centras visoje Čilės šiaurėje, nes kainos čia jau nebe boliviškos ir net ne perujietiškos... Ir nors jis įsikuręs Atakamos plokščiakalnyje 2400m aukštyje, veikiančio Likankaburo (Licancabur) ugnikalnio pašonėje, šaltis kaulų nebelaužo, mat dienos čia giedros, saulėtos ir šiltos.
Atakamos dykuma dėl ją iš visų pusių supančių kalnų yra sausiausia vieta žemėje (vidutinis metinis kritulių kiekis tik 3 mm!), kur nelietingi periodai gali tęstis ir 40 metų. Dėl beveik nuolatos giedrų naktų Atakamos dykuma ypatingai tinkama stebėti dangų, tad joje įsikūrę nemažai observatorijų.
Atakamoje yra gana vėsu palyginti su kitomis dykumomis, tokiomis kaip Sachara ar Gobio dykuma – vasarą temperatūra dažniausiai siekia 18 laipsnių, tačiau vidurdienį gali įkaisti ir iki 51 laipsnio. Populiariausia ekskursija Atakamoje, į kurią išvykome ir mes, į dižiausią druskos lygumą Čilėje ir antrą pagal dydį pasaulyje (po Ujūnio Bolivijoje), kurioje gausu naudingųjų iškasenų (preliminariais skaičiavimais, joje susitelkę apie 27% visų pasaulio ličio atsargų), o lagūnų dydžio paviršiniuose ežerėliuose šmirinėja tie patys Bolivijoje matyti flamingai.
Oras čia toks sausas, kad nevėjuotą dieną galima matyti 80 kilometrų plynę. Vėliau aplankėme dar keletą lagūnų, tačiau jau nebeaikčiojome taip, kaip pirmą kartą jas matydami Bolivijoje. Apskritai, po Bolivijos siurrealistinių vaizdų saulės išdegintoje Čilėje viskas blankiau ir ne taip spalvota... Tačiau nemažą įspūdį paliko Mėnulio ir Mirties slėniai – bergždžios druskingos dykvietės, be jokios gyvybės, savo gumbuotais rieduliais ir smilčių bokštais primenančios Marsą ar tai Mėnulio kraštovaizdį, kuris žavi savo tyla, ramybe ir paslaptimi, sukurta vėjo iš druskos, akmens, smėlio bei spalvotųjų mineralų.
Kelionė judėjo į pabaigą, tad iš Čilės patraukėme atgal į Limą, pakeliui aplankydami kolonijinį baltos architektūros, antrą pagal svarbą po sostinės Limos, Arekipos (Arequipa) miestą. Jame svečiavomės 400 metų senumo Santa Katalina vienuolyne, kuris galėtų būti vadinamas „miestu mieste“, kadangi užima nemažą miesto teritoriją. Istorijos sėmėmės ir Andų šventyklų muziejuje, kur eksponuojama jaunos inkų mergaitės, pavadintos Juanita 1995 metais ją atradusio antropologo Johano garbei, dar žinomos kaip „ledo karalienė“, mumija. Juanita buvo viena iš „palaimintųjų“ vaikų aukų dievams...
Likusias dienas laukdami skrydžio praleidome lankydami muziejus ir kimšdami pilvus įmantriausiais tradiciniais valgiais (tokiais kaip „ceviche“ – žalia, švelniai citrinoje pamarinuota jūros žuvis) pagarsėjusiame kasmetiniame „Mistura“ festivalyje didelėje ir visiškai neorganizuotoje Limoje.
