Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Vos išlipus iš lėktuvo mane pasveikino saulė. Tokia skaisti, linksma. Prisiminiau, jog kažkada tokie patys šilti spindulėliai veidą man jau yra glostę. Gal tada po darbų sėdėdama savo namo prieangyje žiūrėdavau į ją, besileidžiančią, besislepiančią už horizonto. Kad ir kaip būtų, jau nuo pirmų minučių Italijoje jaučiausi sava. Romoje praleidusi kelias dienas, lyg ir turėjau pirmą kartą sužinoti apie Italijos kultūrą, papročius, tradicijas, tačiau, man atrodo, jog ši kelionė pažadino kelis mano gyvenimo epizodus, tūnojusius galvoje jau labai seniai.
Pirmiausia prisiminiau, kokia nuostabi yra itališka virtuvė. Ten ne tik labai gardžios picos, bet ir nuostabūs virtiniai. Su krapais, peletrūnais ir rozmarinais! Su įvairias padažais. Prieš šią kelionę skaičiau apie Italijai būdingus patiekalus, tačiau apie tokius „koldūnus“ tikrai nieko neradau. O juk jie tokie skanūs. Dar teko paragauti pyragaičių, kurių viduje voliojosi špinatai mocarelos sūryje. O kokios puikios įdarytos alyvuogės. Tą dieną jas skanaudama pamaniau, jog kažkada dievinau duoną, pagardintą alyvuogėmis. Anksčiau visada mėgau šiuos alyvmedžio vaisius, bet nežinojau, kodėl. Dabar supratau. Juk seniau tai buvo pats didžiausias mano valgomas delikatesas!
Tėvai išgyrė kavą. Ir tikrai, kai mandagūs pardavėjai atnešdavo garuojantį puoduką, pakvipdavo labai skaniai. O kur pyragėliai prie cappuccino ar latte! Mažučiai, bet labai dideli skanėstai. Dar pastebėjau, jog itališkas maistas tarsi vertė būti laimingesne. Patiekalus valgydavau prisikišusi maisto į abu žandus ir išsišiepusi iki ausų. Italijoje pirmą kartą paragavau keptų kaštonų. Nusipirkau iš gatvės prekeivio, mat skaičiau, jog kiti šiuos vaisius labai mėgsta. Gaila, tačiau man nepatiko. Jie vėlėsi burnoje, tarsi buvo miltuoti. Skonis lyg ir priminė riešutus, lyg ir kažką aitraus.
Romoje valgiau neįtikėtinai skanių ledų. Jie buvo riebūs, vienos porcijos tikrai užtekdavo ilgam. O kiek įvairių skonių! Mango, pistacijų, šokoladinių, mėlynių, tiramisu! Kiekvieną dieną keliaudavau jų nusipirkti. Manau, jog itališkas maistas patiktų net ir visko ragavusiems gurmanams.
Antra, Romoje man įsiminė žmonės. Minios turistų, laukiančių popiežiaus palaiminimo Šv. Petro aikštėje ir ta pati aikštė naktį, kai visur tuščia bei ramu, tik vėjas pakalbina kažkieno numestą vienišą gėrimo skardinę, o danguje spindi žvaigždės su Mėnuliu priešakyje. Matydama didingą aikštę, didžiulę stūksančią baziliką, tarsi prisiminiau, kaip savo aname gyvenime eidama iš darbų jausdavau tą patį pietų vėjelį veliantį mano plaukus, kaip, kad tąnakt jaučiau. Daugybė keliautojų rinkdavosi ir prie kitų žymių Italijos sostinės vietų, tad tikrai tekdavo gerai pasistumdyti, brautis pro žmones alkūnėmis, stengiantis nieko nesužeisti.
Tie, kurie jau buvo Romoje, čia važiuoti pataria „tik ne vasarą...“ Manau, tikra tiesa. Jeigu jau pavasarį atkeliauja masės keliauninkų, kas gi darosi šiltuoju metų laiku? Dar - Romoje pilna svetimšalių pardavėjų, norinčių įbrukti patikliems turistams savo prekes. Pardavėjai yra atvykę iš Azijos ir Afrikos. Beveik kiekvienoje ar bent jau kas antroje gatvėje sutikdavome garsiai šūkaujančių, nevietinių prekiautojų. Nors jie ir norėdavo savo prekes parduoti, šie žmonės nepatikliai žvilgčiodavo į praeivius stebėdami, ar kur nepamatys tvarkos sergėtojų.
Na, o kai atvažiuodavo policija, jie savo „Naik“ marškinėlius, „Lolex“ laikrodžius, „Huge Bous“ rankines greitai surankiodavo, ir lyg „ištirpdavo“ minioje. Taip, prieš kelionę apie svetimtaučius prekybininkus buvau girdėjusi, bet nemaniau, kad jų ten tiek daug. Kiti, vieni labiausiai akį traukusių žmonių – šveicariškosios gvardijos karininkai. Man patiko jų margaspalvės uniformos, ir juokingi „riestanosiai“ batai. Prieš kelionę skaičiau Dano Browno knygą „Angelai ir demonai“, ten taip pat buvo aprašyti šie kareiviai. Brownas labai taikliai apie juos papasakojo. „Popiežiaus sargyba“ paliko didelį įspūdį. Man pasirodė, jog Roma ‒ tautų katilas, suteikiantis svetingą prieglobstį visiems.
Galiausiai Italijos sostinė - meno ir kultūros lobynas. Daug žmonių sako, jog Romos architektūra puiki, muziejai fantastiški, bažnyčios stulbinamo grožio. Aš tuo abejojau.
Ar gi gali būti kas nors tokio, kaip yra pasakojama? Vos aplankiusi senas gatveles, didingus architektūrinius stebuklus supratau (o gal tik prisiminiau?!), kad tikrai taip. Čia radau visko.
Koks įspūdingas Vatikano muziejus! Tos įvairios salės (labai patiko žemėlapių salė), sodai, skulptūros, paveikslai. Ir dar visų išgirta Siksto koplyčia! Puikiai prisimenu - ji mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi kažko didingesnio. Vis tik Mikelandželo „Pasaulio sukūrimas“ pakerėjo. Tačiau senos, ramios koplyčios dvasią sutrikdė prižiūrėtojų šauksmas prašant tylos. Jie iškart piktai subardavo kiek garsiau prakalbusį žmogų. Pagalvojau, kas nutiktų, jeigu toje koplyčioje pradėtų verkti vaikas?
Dar vienas įspūdingas muziejus ‒ Borgezių galerija. Kokios nuostabios Berninio skulptūros. Ypač gražus „Disko metikas“. Ak, kiek darbo prireikė menininkui, kol jis išgavo puikią kūno formą, jo padėtį. O kokia miesto architektūra! Šv. Petro bazilika, dievų buveinė Panteonas, Koliziejus, Trevi fontanas. Dramblio skulptūra sukurta to paties Berninio. Atrodo, jog drambliukas gręžiasi į saulę.
Besigrožėdama drambliu, prisiminiau, jog esu skaičiusi, kad gyvūno nugara atgręžta į buvusią inkvizicijos būstinę. Tad galima daryti išvadą, kokių pažiūrų buvo skulptorius.
Beveik visos Romos miesto bažnyčios išpuoštos auksu ir paveikslais. Pradedant jas lyginti su Dievo namais Lietuvoje, pamatai, kad tai nelabai įmanoma. Tad vėliau, jau grįžus į Kauną ir įžengus į katedrą, apėmė truputį slogi nuotaika. Romoje visi pastatai išsibarstę viduryje miesto. Kiekvienoje gatvelėje rasi kažką įdomaus, gražaus, kažką žavinčio. Pasak keliautojo Rimvydo Širvinsko: ,,Tai vienas tų miestų, kurie pakeri savo istorija, galybe ir turi kažkokio mistinio magnetizmo, kuris traukia turistus lyg bites prie medaus visus metus“.
Roma ‒ „muziejus po atviru dangumi“.
Italijos sostinėje buvo keletas man ypač patikusių didžių statinių, vienas iš jų ‒ Trevi fontanas. Fontanas puikuojasi labiausiai turistus traukiančių Romos įžymybių sąrašo viršuje. Sakoma, jog viena iš fontane pavaizduotų figūrų ‒ panelė Trivija, kuri ištroškusiems romėnų kareiviams parodė šaltinį. Taip pat šį fontaną aplankantiems turistams galioja sena tradicija, jog norint čia dar kartą sugrįžti, reikia įmesti kelias monetas į jo vandenis. O, tikrai mėčiau tuos pinigėlius į vandenį, nors ir nelabai tikiu šiuo mitu. Paskaičiusi sužinojau, jog centrinė fontano figūra vaizduoja ne šiaip sau kokį vyrą, o jūrų dievą Neptūną, kuris sėdi kriauklių vežime. Ratai yra tempiami dviejų jūrų arkliukų. Atrodo, jog vienas iš gyvūnų – paklusnus, ramus, kitas – padykęs. Pasirodo, jūrų gyventojai simbolizuoja kintančią jūrą. Žiūrint į fontaną apima pakili nuotaika.
Dar vienas statinys, kuris mane sužavėjo, ‒ senasis Panteonas. Kadaise jis buvo vadinamas „visų dievų šventykla“. Viduje Panteono yra didelė skylė, „Dievo akis“, kuri skleidžia dienos šviesą į didingą pagrindinę salę. Lankstinuke apie Panteoną buvo parašyta, kad „stovint po kupolu susiliejama su dieviškuoju pasauliu.“ Ar tai tiesa, nežinau, bet kitokia aura šventykloje tikrai tyko. Manau, kad ši dievų buveinė puikiai dera tarp kitų Romos senųjų statinių. Atrodo, jog ji yra atspari metams ir sunaikinimams.
Galiu drąsiai teigti ‒ Navonos aikštė beveik viena gražiausių Romoje. Anksčiau čia vykdavo atletų rungtynės, vežimų lenktynės, o dabar tai puiki vieta pasigerėti Romos architektūra. Atėjusi čia, pagalvojau, kad esu jau buvusi. Galbūt stebėjau įnirtingas dviračių vežimų rungtis? Galbūt esu girdėjusi gladiatorių kreipimąsį į imperatorių prieš įnirtingą kovą ‒ „Ave, Caesar, mortituri te salutant!" Navonos aikštė ‒ ilga, didelė, apvali, su trimis fontanais. Vienas jų ‒ keturių upių fontanas vaizduojąs keturias figūras, kuri kiekviena jų atspindi upes ‒ Nilą, Gangą, Dunojų ir Amazonę. Jeigu aš turėčiau savo gražiausių matytų aikščių sąrašą, Navonos aikštė jame tikrai būtų.
Dar viena pamėgta vieta ‒ Campo deʼ Fiori aikštė. Kadangi čia veikia turgus po atviru dangumi, galėjau užuosti daug kvapių prieskonių, girdėjau kaip prekybininkai kviečia ragauti jų daržovių, žuvies ar gėrimų, kaip turgaus prekiautojai šūkčioja ir pirkėjai derisi dėl kainų. Sakoma, jog čia dažnai ateinama kišenių pakraustyti, tačiau aš to nemačiau. Ir džiaugiuosi. Man buvo labai smagu pabuvoti tikrame, itališkame turguje.
Keliaudama po Romą supratau, jog šis miestas man labai artimas. Čia jaučiausi sava. Kai pirmą kartą aplankiau Koliziejų, Palatino kalvas, Vatikaną, mano istorija tarsi persipynė su viena iš didingiausių pasaulio istorijų (o gal jau ir buvo persipynusi?). Šia kelione geriau suvokiau Senovės Romos praeitį, galbūt geriau pažinau ir pačią save. Kokia buvau ir kokia esu.
