Legendinis kabaretas Paryžiuje - paleistuvystės vieta?

1889 metais Monmartro kalvos papėdėje iškilo gana keistas statinys: karikatūrinis raudonas malūnas, apkabinėtas elektros lempomis. Vėjo malūnas, žinoma, nieko nenustebino, nes tuo metu Monmartre jų sukosi daugiau nei dešimt, bet kad „naujakurys" tapo madingu kabaretu, visiems buvo staigmena.

„Moulin Rouge" - „Raudono malūno" kūrėjai Charlesas Zidleris ir Josephas Olleris puikiai pajuto visuomenės nuotaikas, kuri nuolat troško šventės bei parinko strategiškai tinkamą vietą, nes Monmartras iš eilinio Paryžiaus priemiesčio tapo boheminio pasaulio ir visų kultūrinių naujovių centru.

Žiūrovai - prancūzai ir užsieniečiai plūstelėjo į madingą kabaretą. Šokiai iki išsekimo, gražios merginos, upeliais tekantis šampanas ir, žinoma, prancūziškas kankanas, - toks „Moulin Rouge" buvo pirmuosius dešimt savo gyvavimo metų. Kabareto duris varstė net ir dorybingos moterys, naujieji turtuoliai, aristokratai. 1890 metais čionai užsukdavo Velso princas Edvardas, - būsimasis Didžiosios Britanijos monarchas Edwardas VII.

XX amžiaus pradžioje kabaretą buvo nuspręsta pertvarkyti į koncertų ir operečių atlikimo salę. „Moulin Rouge" scenoje spindėjo visos ano meto pirmojo ryškumo žvaigždės. Žinoma, svarbiausiu bet kokios programos akcentu likdavo prancūziškas kankanas, be kurio nebuvo įsivaizduojamas „Raudonasis malūnas".

Deja, 1915 metais kilęs gaisras, kurį į kabaretą užsukdavusios dorybingos moterys pavadino „Dievo pirštu", suniokojo iki pamatų šią linksmą vietelę, o Pirmasis pasaulinis karas atitolino „Raudonojo malūno" rekonstrukcijos terminus. Tik antroje trečio dešimtmečio pusėje „Moulin Rouge"  atvėrė duris lankytojams.

Trečiajame dešimtmetyje „Moulin Rouge" scena priklausė Edith Piaf, Yves'ui Montand'ui, Maurice'ui Chevalier, Josephine Baker. Čia įvyko pirmieji jų pasirodymai.

Prancūzijos okupacijos metu į „Moulin Rouge" užsukdavo vokiečiai, kurie žavėjosi gražiomis moterimis ir mėgavosi prancūzišku šampanu. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui „Raudonas malūnas" buvo uždarytas.

Šokėjos į sceną vėl išėjo 1952 metais. Septintajame dešimtmetyje legendinis „Moulin Rouge" iš bohemos prieglobsčio tapo viena lankomiausių viso pasaulio turistų vietų.

Vargu ar „Moulin Rouge" būtų galėjęs tapti legendiniu, o ne banaliu bordeliu, jei ten nuolat nebūtų tūnojęs keistokas žemaūgis, tiesingiau pasakius, neišvaizdus personažas, nuolat gurkšnojęs absentą, o per pertraukas užsukdavęs į šokėjų persirengimo kambarius.

Beje, be viso kito, jis buvo talentingiausias dailininkas. Henri Toulouse'as-Lautrecas buvo kilmingas kaip karalius ir siaubingai nelaimingas.

Dar būdamas vaikas jis nukrito nuo arklio ir patirti sužeidimai paliko jį visam laikui mažaūgiu. Palikęs tėvų dvarą, Henri įsikūrė Monmartre ir, galima sakyti, sukūrė šį artistinį Paryžiaus centrą.

Būtent jis nupiešė pirmąsias „Moulin Rouge" afišas, kurios, neturėdamos gilaus filosofinio turinio, atspindėjo ištisą epochą, kuri Prancūzijoje pradėta vadinti Nuostabiąja - „La Belle Epoque".

„Raudonasis malūnas" po H.Toulouse'o-Lautreco teptuko potėpių iš lengvabūdiško klubo virto pasilinksminimų šventove ir laisvės prieglobsčiu, kur kiekvienas galėjo būti tuo, kuo norėjo ir gauti tai, apie ką svajojo.

Jaunieji dailininkai, kurie priklausė įvairioms ano meto dailės kryptims, iš aukšto žiūrėjo į nesudėtingus H.Toulouse'o-Lautreco kūrinius, bet jis, kaip bet koks tikras aristokratas, nekreipė dėmesio į aplinkinių išpuolius. Deja, tikėdamas savo talento jėga, jis dažnai labai skaudžiai reagavo į pašaipas dėl savo išvaizdos.

Norėdamas užsimiršti, dailininkas atsipalaiduodavo savo mėgstamame „Raudoname malūne": alkoholis, narkotikai ir netvarkingas lytinis gyvenimas nuvarė jį į kapus 36 metų.

Bet ankstyva mirtis, kaip žinoma, tampa geriausia nemirtingos šlovės prielaida. Tad nieko nuostabaus, kad „Moulin Rouge" pirmiausia susijęs su Henri Toulouse'u-Lautrecu, o pirmųjų kabaretų afišas, kurios dabar kainuoja didžiulius pinigus, parsivežti ir pasikabinti matomoje vietoje savo pareiga laiko kiekvienas turistas.

Žinoma, tokia populiari vieta kaip „Moulin Rouge" negalėjo neturėti ir, kaip dabar sakome, savo superžvaigždžių. Dabartinių garsenybių, kaip antai Jennifer Lopez ar Britney Spears populiarumas būtų pasirodęs tiesiog juokingas La Goulue, Yvette Guilbert ar Mistinguett - tai pirmosios „Moulin Rouge" karalienės.

Nuostabu, kad tais laikais, kai nebuvo nei televizijos, nei interneto, ir radijas tik tik skynėsi sau kelią, jų vardus žinojo visi, - nuo kapitalistinės Amerikos iki Sovietų Sąjungos, žengusios į šviesų rytojų.

La Goulue (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „besotė") daugelis laiko klasikinio kankano kūrėja. Nors tai nėra visiškai tiesa, ir kankanas pasirodė jau 30 metų iki La Goulue gimimo, būtent ji išpopuliarino šį šokį.

Tai ji sumanė kankano metu pakelti daugybę pasijonių, leisdama vyrams pamatyti jos kelnaites, ir būtent jai priklauso įžūli idėja bateliu numušti cilindrus nuo atėjusių į „Raudoną malūną" svečių galvų.

Sklando legenda, kad šį fokusą La Goulue padarė ir Velso princui Edvardui, pridurdama: „Šiandien Velso princas visus vaišina šampanu! Mokėsi pats ar tavo mamytė vaišina?"

Vienok, pagrindinė „Moulin Rouge" žvaigždė galėjo sau leisti ir ne tą. Deja, šokėjos amžius neilgas. Gyvenimo pabaigoje ji prekiavo riešutais prie „Moulin Rouge" durų.

Yvette Guilbert, kuri pakeitė La Goulue, ir išėjusi iš kabareto sugebėjo išsaugoti šlovę. Iki atėjimo į „Raudonąjį malūną" Yvette buvo ne itin sėkminga aktorė, bet įžvalgios Ch.Zidlerio akys pastebėjo, jog ji - būsimoji žvaigždė.

Yvette Guilbert atliekamas daineles traukė visas Paryžius, bet po kelerių metų ji priėjo prie rimtesnio repertuaro, - dainavo Niujorko „Carnegie Hall" salėje, atidarė savo vokalo mokyklą ir tapo viena pirmųjų atlikėjų, įrašiusių savo dainas į audioplokšteles.

Na, o svarbiausia „Moulin Rouge" žvaigžde buvo gražuolė Mistinguett, kuri iš paprastos šokėjos tapo meno vadove. Jai buvo sukurti pirmieji personaliniai šou, kuriuose ji buvo žvaigžde. Nepaisant to, kad „Moulin Rouge" tapo jos asmenine tėvonija, kur jos galios buvo beribės, ji paliko kabaretą, gastroliavo po visą pasaulį, filmavosi ir iki savo mirties išliko nacionaliniu prancūzų pasididžiavimu.

Dabar „Moulin Rouge" - labiausiai lankomų Paryžiaus vietų sąraše. Žinoma, po Effelio bokšto ir Luvro, o gal kai kuriems turistams - ir pats svarbiausias. Bilietus reikia užsisakyti iš anksto, nes trokštančių prisiliesti prie paryžietiško gyvenimo, nemažėja.

Ir, žinoma, „Raudonasis malūnas" jau ne toks, koks buvo XX amžiaus pradžioje, bet šampanas ten kaip ir ankčiau liejasi upėmis. „Moulin Rouge" per metus nuperkama 240 tūkstančių butelių šampano. Čia koncertavo tokios žvaigždės kaip Frankas Sinatra, Dinas Martinas, Dalida, Liza Minnelli, kartą „Moulin Rouge" kolektyvas savo programą rodė vienam vieninteliam iūrovui - Didžiosios Britanijos karalienei Elizabeth II.

Per „Moulin Rouge" jubiliejų - 100-ąjį gimtadienį čia pabuvojo ir Didžiosios Britanijos karalienės duktė, princesė Anna su vyru. Jie tapo pirmaisiais programos „Formidable" žiūrovais, - vieno sėkmingiausių šou, kurį per 10 metų pamatė beveik 5 milijonai žmonių.

Beje, pagal neoficialią tradiciją, pradedant nuo septinto dešimtmečio, visų kabareto šou programa prasideda raide „F": „Frou-Frou", „Fantastic", „Festival", „Femmes, femmes, femmes"  ir kt.

Dabar „Moulin Rouge" salė įrengta pagal paskutinį technikos žodį, dekoracijos keičiasi kelis kartus per pasirodymą, tam tikru momentu salė pavirsta į didžiulį baseiną vandens baletui, bet svarbiausia programos dalimi tebelieka kankanas.

Beje, „Moulin Rouge" atliekamas kankanas oficialiai pripažintas greičiausiu pasaulyje: 30 merginų, apsirengusių ir ne vieną kilogramą sveriančiais kostiumais, sugeba kojytes per 30 minučių pakelti 720 kartų.

Beje, nepaisant nuomonių skirtumo dėl „Moulin Rouge", nė vienas prancūzas nepavadins jo šokėjos striptizo atlikėja ar dar kaip nors blogiau. Tiesa, skandalai dabar „Raudoname malūne" nepageidaujami.