Sūnus pasišovė ieškoti lobio
Letai eidami takeliu aplink dvarą stebėjomės kasmet vis labiau prastėjančia jo būkle. Iš tiesu buvo gaila, kad kažkada buvęs nepaprasto grožio dvaras yra toks apleistas. Suplėšyta plėvele ir senomis lentomis apkalti išdaužyti langai, nubiręs tinkas, apgriuvusios, supelijusios sienos rėžė akis sukeldami ne tik gailesti, bet ir nerimą, dėl nedovanotinai apleisto pastato ateities.
Šnekučiuodamasi, dairydamasi į šalis netikėtai aptikome nulaužtas metalines grotas saugojančias ėjimą į dvaro rūsį. Susidomėję priėjome arčiau ir aklinoje rūsio tamsoje pabandėme ką nors įžiūrėti. Nieko ypatingo nepastebėjome. Iš rūsio sklido tik tylus barškėjimas ir kvapą gniaužiantis šaltis. Staiga sūnus pasiūlė: „Einame į vidų“. „Kur? Į rūsį? Ir nesvajok! Tikrai neisiu! Bijau ir žiurkių, ir vaiduokliu!“ -- nepritariau kvailam pasiūlymui.
„Nagi, mama. Nebijok!“ – drąsino sūnus. – Gal tai mūsų vienintelis šansas apžiūrėti dvarą iš vidaus. O gal net atrasime ten lobį?“ – erzino jis toliau. „Lobi sakai?“ – nusišypsojau. – Na, nebent tik dėl jo ir galėčiau surizikuoti. O jeigu mes įgriūsime į kokia duobę ar mums koks daiktas ant galvos nukris? – jau ne taip kategoriškai priešinausi sūnaus avantiūrai bandydama išgąsdinti galimais pavojais.
„Nieko mums nenutiks“, – užtikrino jis nekreipdamas dėmesio į mano abejones ir apšviesdamas sau kelia mobiliuoju telefonu, drąsiai žengė į vidų.
Iš baimės išmušė prakaitas
Neturėjau kur dingti – privalėjau eiti iš paskos. Negalėjau jam vienam leisti braidžioti tamsiais tuneliais! Mažais žingsneliais, beveik nekvėpuodami, krūpčiodami nuo menkiausio bildesio, atsargiai judėjome į priekį. Man vis atrodė, kad iš tamsos kažkas griebs mus už kojų ir nutemps į atokiausią vietelę džiaugdamasis netikėtai atsiradusiu užkandžiu. Net prakaitas išmušė nuo tokių minčių. Matyt, per daug prisižiūrėjau siaubo filmu apie žmogėdras ir vaiduoklius.
Kurį laiką klaidžiojome tamsiais rūsio koridoriais, kol pagaliau kampe pastebėjome šviesos spindulėį. Toje vietoje atradome laiptus. Užlipę jais į viršų patekome iš pradžių į pirmojo aukšto dvaro kambarius, po to – ir į antrojo. Visi kambariai, nors buvo ir apleist,i stebino tvarkingumu. Tik kai kur ant grindų buvo sukrautos sudaužytos plytos, pagaliai, grotos ir senų langų rėmai.
Išsižioję iš nuostabos vaikščiojome iš vieno kambario į kitą ieškodami ko nors įdomaus. Labiausiai mus nustebino gėlėmis papuoštos arkos, virš jų esanys mediniai laiptai, dar išlikusios sveikos koklinės krosnys, senos durys, langai, kažkada prabangaus interjero dalimi buvusios gražios lubos ir dekoruotais angeliukais su arfomis papuošti lubų apvadai.
Kas išsaugos Belvederio dvarą?
Supratę, kad lobio čia ieškoti beprasmiška, nutarėme grįžti atgal į lauką prieš tai mobiliaisiais telefonais nufotografavę pamatytą grožį. Išspirtas metalines grotas išeidami pabandėme pastatyti atgal į vietą, kad netyčia užklydę prie dvaro vaikai nepastebėtu įėjimo į vidų ir nesugalvotų kaip mes ieškoti pavojingo nuotykio. Bet grotos vis tiek gerai nesilaikė.
Dalindamasi vakare su artimaisiais patirtais įspūdžiais pagalvojau: kokia vis dėl to nuostabi šalis Lietuva. Tiek daug joje yra išskirtinių, įdomių ir įsimintinų vietų. Ir jas tiesiog būtina saugoti neleidžiant griauti ir niokoti nei gamtai, nei žmonėms, neleidžiant jiems šiaip sau išnykti be pėdsakų.
Be pėdsakų gali kada nors išnykti ir neprižiūrėtas Belvederio dvaras, kurio pavadinimas išvertus iš italų kalbos reikštų – gražus vaizdas. Ir tai mes privalome daryti dabar ne tik dėl savęs, bet ir dėl mūsų palikuonių, kurie be savo šalies istorijos paveldo niekada nesugebės sukurti prasmingos ir visavertes ateities.
