Nuo nakties, kai iš radarų dingo Malaizijos avialinijų lėktuvas “Boeing 777”, praėjo daugiau nei mėnuo. Pragaištingu reisu iš Kuala Lampūro į Pekiną skrido beveik 100 kartų mažiau sielų nei plaukė minėtu XX amžiaus pradžios laineriu, tačiau pasaulio naujienų agentūrų pranešimuose apie bergždžias nuolaužų paieškas Indijos vandenyne vis dažniau minimas „Titaniko“ vardas. Kodėl? Kas sieja ištiso amžiaus skiriamas tragedijas?
Paslaptis užliejo bangos
„Žinoma, yra tikimybė, kad lėktuvo nuolaužų niekada nerasim. Laikas ne mūsų pusėje. Bet juk atrasti „Titaniką“ irgi prireikė apie 70 metų“. Ši vieno iš tarptautinės žiniasklaidos rastų ekspertų citata, nuskambėjusi praėjus dešimčiai dienų po paslaptingai nutrūkusio MH370 reiso, buvo pirmoji viešame naujienų sraute įvardinta paralelė tarp 1912 metų ir 2014 metų katastrofų.
Išties po to, kai virš „Titaniko“ denio susiliejo vandenyno bangos, liko apie 700 liudininkų, galėjusių papasakoti apie paskutines kelionės valandas. Įgulos spėtas išsiųsti SOS signalas ir į įvykio vietą atskubėjusi „Carpathia“ nurodė apytikres „Titaniko“ kapo koordinates.
Visgi tik 1985 metų rugsėjo 1-ąją paieškos komanda, vadovaujama okeonografo Roberto Ballardo, pirmiausia ekranuose išvydo povandeninio aparato „Argus“ perduotus vaizdus iš dugno su šliūže, kurią it kometos uodega paliko povandeninių srovių judinamos laivo liekanos, o paskui ir patį į dvi dalis perlūžusį „Titaniką“. Jis gulėjo 24 kilometrais į rytus toliau, nei nurodė turėtos koordinatės.
Ar peržiūrės saugumo reikalavimus?
Kai Malaizijos premjeras Najibas Razakas paskelbė, kad visi 239 „Boeing 777“ keleiviai yra laikomi žuvusiais, vienas iš britų satelitinės telekomunikacijų bendrovės „Inmarsat“, vykdžiusių keleivinio lėktuvo paieškas, vadovų Chrisas McLaughlinas apčiuopė kitą sąsają: „Dabar galim tik tikėtis vienintelio: kaip ir po „Titaniko“ atvejo buvo peržiūrėti saugumo reikalavimai, taip ir po MH370 reiso turi būti sugriežtinta visų orlaivių sekimo sistema“.
Pavyzdžiui, po „Titaniko“ žūties daugiausia diskusijų sukėlė reikiamas gelbėjimų valčių skaičius. Pasirodo, atvirkščiai nei buvo pranešinėjama, jis visiškai atitiko tuomečius reikalavimus ir Britanijos prekybos ministerijos nuostatas, pagal kurias gelbėjimo valčių kiekis buvo nustatomas pagal laivo svorį, ne keleivių skaičių. Tik vėliau tai buvo peržiūrėta ir pakoreguota, šių ir kitų pakeitimu pagrindu priimta tarptautinė konvencija SOLAS (Safety of Life at Sea).
Ten, kur nėra šviesos
Balandžio mėnesio pradžioje užfiksavus lėktuvo juodosios dėžės signalus ir nustačius, kad jie sklinda iš 4,5 kilometro gylio, CNN suskubo paklausti: „Kiek giliai yra gilu?“ ir apibendrinti, kad nors paieškos „susiaurėjo“ iki 500 kvadratinių kilometrų ploto, prilygstančio Los Andželo miestui, tikrasis iššūkis paieškų komandoms iš 25 pasaulio šalių yra gylis.
„Tai – dar giliau, nei yra nugrimzdęs „Titanikas“. Veikiami slėgio ir rūdžių jo griaučiai guli 3,8 kilometro gylyje Atlanto vandenyne. Palyginimui, Laisvės statula yra 93 metrų aukščio, Eifelio bokštas – 320 metrų, o aukščiausias pasaulio pastatas Dubajuje „Burj Khalifa" – 828 metrų. Net sustačius penkis tokius dangoraižius vieną ant kito, dar nepasiektum Indijos vandenyno dugno. Ir gyvybės formos ten ypatingos: kuo giliau, tuo mažiau kažką randi, juk ten visai nėra šviesos“.
Ar gelmes gali pasiekti žmonės?
Apžvalgininkai suskato skaičiuoti, ar minėtas beveik 5 kilometrų gylio gelmes galėtų pasiekti „Alvin“ - pirmasis povandeninis aparatas, pritaikytas žmonėms. Šis aparatas, beje, net 12 kartų buvo nusileidęs į „Titaniko“ kapavietę (juo pirmuosius lainerio tyrimus atliko R.Ballardas).
Laivą, apie kurį sukūrė populiarųjį filmą, Holivudo režisierius Jamesas Cameronas apžiūrėjo iš povandenių kapsulių „Mir1“ ir “Mir2”. Beje, 2012 metais jis tapo pirmuoju žmogumi, su specialiai sukonstruotu vienviečiu povandeniniu aparatu nusileidusiu į giliausią vietą Žemėje - Marianų įdubą (11 kilometrų). Tad ekspedicija, kuri neabejotinai būtų lyginama su „Titaniko“ paieškomis, į Indijos vandenyno dugną teoriškai būtų galima, tačiau jos sėkmės atveju iškiltų esminis klausimas: „Ką daryti su nuolaužomis“?
Palinkėjo sieloms ramybės
Po 1912 metų pasaulį sukrėtusios keleivinio laivo katastrofos, gyventojai užvertė JAV vyriausybę laiškais, prašydami (ir grasindami) kuo skubiau iškelti „Titaniko“ liekanas. Dalis jų net tikėjo paskleista versija, kad skęstant laivui jame galėjo susidaryti oro kišenė ir daliai keleivių joje net užtenka deguonies išgyventi. Net praėjus septynioms dešimtims metų, dažniausias „Titaniko“ atradėjui R.Ballardui užduotas klausimas buvo susijęs su žmonėmis laive.
Komentuodamas okeonografas visada liko diplomatiškas ir subtilus: „Titanikas“ guli beveik 4 kilometrų gylyje, Alpių kraštovaizdį primenančiame dugne šalia nedidelio kanjono. Laivas guli deniu į viršų, pirmagalį atgręžęs į Šiaurę. Tokiame gylyje nėra šviesos ir beveik nėra gyvybės. Ten labai ramu ir tyku – tikrai tinkama vieta ilsėtis ramybėje. Tegul taip ir lieka amžiams, ir te Dievas laimina jų sielas“.
Vėliau savo knygoje „The Discovery of the Titanic“ jis labiau paatviravo: „Organinės kilmės laivo liekanas puola įvairūs vandens organizmai, tokie kaip bakterijos ir kiti smulkūs gyvūnai. Greičiausiai jie naikina lovų čiužinius, patalynę, lėlių rūbelius. Kadangi prabėgo tiek metų, didžioji dalis organinės kilmės liekanų jau sunyko. Bet „Titaniko“ kapavietė lieka rojumi tokiems sutvėrimams, kaip tam tikros rūšies krabai, jūrų žvaigždės ir ilgauodegės žuvys, puikiai besijaučiančios laivo erdvėse“.
Jo manymu, „Titanikui“ liko keturiasdešimt metų, kol jo nesunaikino rūdys ir triuškinantis slėgis.
Nenuostabu, kad dr.R.Ballardą žiniasklaida susirado ir po šių metų kovo 8-osios įvykio ir paklausė, ką, jo manymu, slėgis galėjo padaryti nugrimzdusiam lėktuvui, ką išvystų į gelmes nusileidusios paieškų grupės.
Tragedijų paros laiką skiria tik pusvalandis
Įdomu, kad abi apžvelgtas tragedijas teskiria pusvalandis: su ledkalniu „Titanikas“ susidūrė 23 valandą 40 minučių. Malaizijos avialinijų lėktuvas iš radarų dingo 10 minučių po vidurnakčio. Ir nors tarp šių įvykių – šimtmetis, Belfasto, - miesto, kuriame buvo pastatytas “White Star Line” kompanijos pasididžiavimas “Titanikas“ – dienraščio „The Belfast Telegraph“ apžvalgininkė Lindy MsDowell publikacijoje „Dingęs Malaizijos lėktuvas yra mūsų laikų „Titanikas“ atkreipė dėmesį:
„Skrydžio MH370 istorija primena, kad mes vėl papuolėme į savo perdėto pasitikėjimo visagale technologija spąstus. Vis galvojame, kad tokie dalykai tiesiog negali nutikti. Ne tai, kad lėktuvai negali būti užgrobti. O tai, kad jei jie dūžta ar yra pagrobiami, mes, tarsi savaime suprantama, konkrečiai žinosime, kur ir kaip. O juk pasaulis nėra toks mažas kaip mums atrodo. Ir mūsų galimybės ne tokios beribės, kaip manome“.
