Atvykus į Šventąją žemę kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kur gyveno Švenčiausioji Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kur gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus Atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo žiauriai nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė.
Nerimas prieš išvyką
Kiekvienas piligrimas iš mūsų 29 žmonių grupės turi savo istoriją, kaip kada ir kodėl išgirdo kvietimą aplankyti Šventąją žemę.
Kas tiki išsigydęs nepagydomą ligą, kas prarado dukrą ar išgyveno skaudžias skyrybas, kas norėjo padėkoti už stebuklingai sugrąžintą vaiko gyvybę bejėgiškoje situacijoje, kas šventė gimtadienį ar sidabrines vestuves.
Visą grupelę sujungė ne tik skirtingos istorijos ir patirtys, bet ir nuoširdus atvirumas, bendrystė, ėjimas tuo pačiu keliu – link Dievo. Visi pasijautėme lyg iš tiesų būtume broliai ir seserys, vieni kitus pažįstantys jau daugelį metų.
Daugelis mūsų patyrė ir gundymų prieš piligriminę kelionę: kam netikėtai sustreikavo širdis, kam pritrūko pinigų kelionei, kas keliskart atidėjo ketinimus aplankyti Šventąją žemę dėl neramumų tai Izraelyje, tai Sirijoje, o šį sykį buvo baiminamasi dėl situacijos Ukrainoje.
Tačiau išvykus į kelionę baimės ir rūpesčiai tarsi išgaruoja. Mažiausioji piligrimė, kuriai ketveri metukai, puikiausiai ištvėrė visą kelionę ir net pati užkopė į aukščiausią Taboro kalną, į kurį dauguma piligrimų užvažiuoja taksi, net nesivargina keliauti pėstute. Nors grupėje buvo ir keletas vyresnio amžiaus keliautojų, nekilo jokių sveikatos problemų.
Be piligrimines keliones organizuojančios agentūros atstovės ir mūsų grupės vadovės Redos Uksaitės, kartu keliavo net du dvasiniai vadovai: Telšių kunigų seminarijos rektorius Viktoras Ačas ir prefektas kunigas Andriejus Sabaliauskas.
Kelionė pagal Šventąjį Raštą
Mūsų kelionės maršrutas buvo sudėliotas nuosekliai pagal Šventąjį Raštą, aplankant pačias svarbiausias katalikams vietas. Keliavome Jėzaus keliais, skaitėme būtent tas Evangelijų ištraukas, kuriose kalbama apie švenčiausias vietas. Kunigai kasdien aukojo šv.Mišias, kas dar labiau sustiprino mūsų išgyvenimus ir patirtis.
Piligrimystė prasidėjo nuo Galilėjos miesto - Nazareto, Marijos Apreiškimo bazilikos ir Šventosios grotos. Tai vieta, kurioje Marija išgirdo stulbinančią Viešpaties Angelo žinią: „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“.
Nazarete pamatėme, kaip gyveno Šventoji šeima. Kalkmenyje išskaptuotose uolose kukliai ir skurdžiai glaudėsi to meto žmonės. Dar iki šių dienų išlikęs šaltinis, iš kurio kasdien vandenį sėmė ir šeimai nešė rūpestingoji Marija. To vandens galima pasisemti ir piligrimams.
Ypatingai vaikus mylintys Izraelio gyventojai paslaugiai padeda mažiausiems keliautojams: dovanoja tuščią buteliuką, pataria įsipilti švento vandens, o paskui dar patys užklijuoja lipduką, kad nepamirštų, iš kurios vietos tas vanduo. Dovanų dar įbruka ir šventų paveikslėlių.
Nazarete prabėgo apie 30 Jėzaus žemiškojo gyvenimo metų. Paskui jis keliavo su apaštalais kaip Mokytojas.
Mišios – ant Palaiminimų kalno
Toliau keliavome pagal biblijines vietas Galilėjoje. Netoli Kafarnaumo, ant Palaiminimų kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama ir ežeras, ir ant kurio Jėzus esą pasakė žymųjį Kalno pamokslą, mūsų grupę lydintys kunigai aukojo šv.Mišias, tiesiog lauke, ne bažnyčioje.
Toliau keliauvome į Kafarnaumą: apaštalo šv.Petro namus, kuriuose apsistodavo ir Jėzus. Apaštalo namų vietoje pastatyta Petro laivą simbolizuojanti bažnyčia.
Visai netoliese – Kafarnaumo sinagogos liekanos. Tai nėra ta sinagoga, kurioje Jėzus mokė žmones. Tačiau ši buvo pastatyta ant senosios sinagogos pamatų. Šioje vietoje Jėzus gydė netyrosios dvasios apsėstuosius.
Vieta, kur Jėzus padaugino duoną
Už kelių kilometrų atvykome į Duonos padauginimo baziliką Tabghoje. Po altoriumi esanti uola – ta vieta, kurioje Jėzus padaugino duoną.
Priešais altorių esanti mozaika vaizduoja duonos pintinę ir žuvis. Mums, katalikams, tai primena Jėzaus stebuklą: kaip penkių kepaliukų duonos ir dviejų žuvų pakako pamaitinti penkiems tūkstančiams vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.
Vos porą šimtų metrų nuo Duonos padauginimo bazilikos, ant Tiberiados ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia. Joje išlikusi uola, vadinama „Kristaus stalu“, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius.
Prie Tiberiados ežero Jėzus pasirodė savo mokiniams, kvietė juos užmesti tinklus žvejybai ir „ganyti jo avis“, tai reiškia, vadovauti jo bažnyčiai. Todėl ši bazilika dar vadinama Šv.Petro Primato vardu.
Ragavome Petro žuvies
Tiberiados ežeras primena daugiau Jėzaus stebuklų: jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį ir atėjo pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi. Pas Jėzų ežero paviršiumi ėjo ir Petras, tačiau „pamatęs vėjo smarkumą“ ir suabejojęs ėmė skęsti.
Gražiausios pakrančių panoramos atsiveria plaukiojant po ežerą laivu. Piligrimai gali pasigrožėti tais vaizdais ir pasijausti pirmaisiais Jėzaus mokiniais. Lietuvių piligrimų grupę maloniai nustebina laivo kapitonas, užleidęs Lietuvos himną.
Visi atsistoję jį pagarbiai sugiedojome. Neįtikėtina, kad kažkur Šventojoje žemėje galime išgirsti tokios mažos šalies, kaip Lietuva, himną. Paskui klausėmės eilučių iš Evangelijų apie Jėzaus stebuklus, įvykusius ant ežero. Po susikaupimo laive pasigirdo žydiškos giesmės, kviečiančios šlovinti Dievą ir šokiais denyje.
Keliaujant po Šventąją žemę būtų gaila neparagauti tradicinės švento Petro žuvies, pagautos tame pačiame Tiberiados ežere. Jaukus restoranas ant ežero kranto ir čia pat vietoje piligrimams ant žarijų kepama neįtikėtinai skani Petro žuvis. Pusę tos žuvies sudorojonet mūsų mažiausioji keturmetė keliautoja Faustina Marija.
Atnaujiname santuokos įžadus Kanoje
Pirmojo Jėzaus stebuklo vieta – Kanos miestelyje, kur vyko vestuvės ir šventės dalyviams pritrūko vyno. Tikima, kad tuomet Jėzus, motinos paragintas, padarė pirmąjį savo stebuklą: vandenį pavertė vynu.
Kanos vestuvių vietoje penkios poros iš mūsų grupelės atnaujino santuokos įžadus. Viena pora – Erika ir Egidijus Marčiukaičiai - kaip tik kelionės metu šventė savo sidabrines vestuves - minėjo 25 metų vestuvių metines.
Kiekviena pora gavo po iškilmingą raštą, liudijantį atnaujintus įžadus.
„Pirmą kartą mūsų grupėje keliavo net penkios šeimos, dažniausiai būdavo viena - dvi. Jaučiasi, kad prasidėjo Šeimų metai“, - šypsojosi mūsų grupės vadovė R.Uksaitė.
Vakare toliau gyvenome Kanos miestelio nuotaikomis - šventėme „vestuves“ ir skanavome tikrojo vestuvių vyno iš Kanos. Tokį gali gauti tik pačioje Kanoje.
Kopėmė į Taboro kalną
Taboro kalnas, stūksantis 588 metrų aukštyje, daug kartų minimas Šventajame Rašte. Tai dar viena Jėzaus Kristaus Atsimainymo vieta.
Nuostabaus grožio kalnas apaugęs pušimis. Tačiuo pakvėpuoti grynu oru ir išbandyti jėgas šioje piligriminėje kelių kilometrų kelionėje į šventą kalną drįsta tik nedaugelis turistų.
Tačiau mūsų, Lietuvos piligrimų grupė, nuo mažiausiosios keturmetės keliautojos iki vyriausios į aštuntą dešimtį įkopusios užsispiria kalną įveikti pėsčiomis. Niekaip nepavyksta perkalbėti nei mažosios keliauninkės, nei vyriausios. Abi vienodai užsispyrusios ir atkaklios.
Mažosios nereikėjo nė nešti, paskutinė pradėjusi žygį ji aplenkė ir kitus piligrimus.
Mažiausieji keliautojai – 6 metų Karolis ir 9 metų Lukas – džiaugėsi turėję galimybę patarnauti kunigams per šv.Mišias tokioje ypatingoje vietoje.
Betliejuje - valanda eilėje
Toliau keliavome į Betliejų – Dovydo miestą. Pagal Mikėjo pranašystę kaip tik čia ir turėjo gimti Mesijas.
Kiekvienam krikščioniui ši vieta svarbi, kaip Jėzaus gimtinė. Prasidėjus gimdymui, Šventoji šeima nerado jokios kitos vietos, kur prisiglausti, tad pasinaudojo urvu, į kurį per lietų būdavo suvaromi gyvuliai. Ten buvo ir ėdžios, į kurias buvo paguldytas gimęs kūdikėlis, pasaulio Išganytojas.
Jėzaus Gimimo baziliką ir Gimimo altorių prižiūri graikai ortodoksai ir armėnai.
Norint patekti į baziliką, turi stipriai pasilenkti, nes užmūrytas pagrindinis įėjimas, palikta tik siaura ir žema anga. Tai simbolizuoja nuolankumą ir pagarbą Dievui. Tik patys mažiausieji čia praeina nesusilenkę.
Prie Jėzaus Gimimo altoriaus stovėjome ilgiausiai – apie valandą eilėje. Prie pat įėjimo piligrimus pasitinka besišypsančios Švenčiausios Mergelės Marijos su kūdikėliu ikona. Tai viena iš nedaugelio ikonų, kur Marija šypsosi.
Keli kilometrai nuo Jėzaus gimimo vietos – piemenų laukas ir jų palapinę primenanti bažnytėlė.
Ant asiliuko – į vienuolyną
„Jėzaus taksi“ – taip vadinamas asiliukas. Taksi, kuriuo gali pasiekti vieną seniausių vienuolynų - šv.Jurgio vienuolyną, įsikūrusį giliai Judėjos kalnyno uolose.
Kiek kainuoja toks taksi, beduinai dažniausiai stengiasi pasakyti tik tuomet, kai jau užlipi ant asiliuko. Nori nulipti žemyn – susimokėk.
Joti ant asiliuko buvo ne kiek būtina, bet kiek smagi atrakcija. Juk asiliuku į Jeruzalę įjojo pats Jėzus. Tad buvo smalsu išbandyti tokią „transporto“ priemonę Judėjos dykumoje. Žinoma, ji labai palengvino kelią atgal nuo šv.Jurgio vienuolyno.
Dievo Motinos atminimui įkurtame vienuolyne gyveno ir šv.Jurgis iš Kozibos. Vienuolyne saugomi šv.Jurgio ir persų nukankintų vienuolių palaikai. Piligrimai stengiasi prisiliesti prie stiklinio karsto, kuriame saugomi šv.Jurgio palaikai, ir prašyti maldose jo užtarimo.
Manoma, kad šioje vietoje, prie dabartinio vienuolyno, bėgdamas į Sinajaus kalną, kurį laiką čia praleido ir pranašas Elijas. Šv.Jurgio vienuoliai svetingai sutinka piligrimus: pavaišina gaiviais šaltais gėrimais, kava ir saldumynais. Atgaivini ir šiek tiek pavargusį kūną, ir pasotini sielą.
Jordano upėje atnaujinome krikštą
Pakeliui prie Jordano upės, užsukome į seniausią pasaulio miestą – Jerichą. Šis miestas minimas ir Šventajame Rašte. Jame Jėzus lankėsi ne vieną sykį. Prie miesto vartų pagydė aklą Bartimiejų, apsilankė Zachiejaus namuose. Piligrimai gali pamatyti seną, didžiulį šilkmedį, į kurį ir buvo įlipęs Zachiejus, kuris troško pamatyti Jėzų.
Prisimename ir kitas svarbias vietas iš Evangelijos – Gundymų kalną. Dykumoje Jėzus praleido 40 dienų ir tiek pat naktų, buvo pavargęs ir labai alkanas. Tuo pasinaudojo velnias, rodė jam viso pasaulio karalystes ir siūlė viską jam atiduoti, jei tik jį pagarbins. Tačiau Jėzus, suprasdamas jo klastą ir apgaulę, griežtai atsisakė ir liko ištikimas savo Tėvui, Dievui.
Netoli Jericho, prie Jordano upės Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir krikštytis. Čia pat jis pakrikštijo ir patį Jėzų. Šiandien Jordano upė yra pasienio zona tarp Jordanijos ir Izraelio. Krikšto vietoje padaryta perskyra. Viena pusė upės priklauso vienai valstybei, kita pusė – kitai. Peržengti ar perplaukti jos ribų nevalia, nes savo teritorijas saugo ginkluoti kariškiai.
Mūsų piligrimų grupelė atnaujino Krikšto įžadus ir Jordano upėje. Visi pasipuošę vienodais baltais, specialiai piligrimams siuvamais marškiniais, įbridome į ne itin švariai atrodančią, bet istorinę upę.
Sukalbėję tam tikras maldas, kunigai pašventino vandeniu vienas kitą, o paskui – mus visus. Į Jordano upę kiekvienas buvo panardintas visiškai, kad neliktų nė vieno sauso plaukelio ant galvos, po tris kartus.
Vieta, kur rasti Biblijos rankraščiai
Pakeliui link Negyvosios jūros sustojome Kumrane, visame pasaulyje išgarsėjusioje vietoje, kurioje dykumų gyventojai – beduinai tik 1947 metais visiškai atsitiktinai rado urvą su senais Biblijos rankraščiais.
Du tūkstančius metų ritiniai slypėjo urvuose. Biblija užrašyta ant pergamento ar papiruso lapų, susiūtų į 2-6 metrų gabalus – ritinius hebrajų, arabų ir graikų kalbomis.
Rankraščiai buvo susukti į ritinius ir uždaryti moliniuose induose – ąsočiuose. Dar jie buvo „įvilkti“ į lininį dėklą ir uždaryti dangčiu. Kai kurie, sudužus indams, subyrėjo į tūkstančius gabaliukų ir mokslininkams prireikė daug laiko, kol atgamino tekstus.
Verbų sekmadienis – su šokiais
Mažame kaimelyje, Betfagėje, Jėzus pradėjo savo kelią ant asilėlio į Jeruzalę. Šią vietą žymi pranciškonų bažnytėlė, kurioje išlikusi uola, nuo kurios Jėzus iškilmingai įžengė į Jeruzalę.
Čia lankėmės kaip tik per Verbų sekmadienį. Dalyvavome šv.Mišiose su ypatingai šventei išsipusčiusiais vietos katalikais. Jie verbas išpuošia lyg gražiausias puokštes ir paremia jas ant žemės, kad nereikėtų laikyti rankose. Bažnyčios kieme pririštas asilėlis, menantis tuos įvykius.
Iškilminga procesija prasideda būtent nuo tos bažnytėlės. Palmių šakomis ir alyvų šakelėmis mojuodami Jeruzalės gyventojai ir svečiai žingsniuoja tomis pačiomis vietomis, kaip Jėzus prieš du tūkstančius metų.
Gatvėse iš tolo aidi tranki muzika, šlovinanti Dievą. Visa Jeruzalė džiūgauja! Procesijos pabaigą vainikuoja šokiai ir dar džiaugsmingesnis Dievo šlovinimas šv.Onos bažnyčios kieme. Šoka visi kas tik gali – ir kunigai, ir vienuolės, ir Jeruzalės gyventojai, ir piligrimai. Net kyla dulkės nuo žemės.
Nuo Alyvų kalno, kuriame Jėzus meldėsi prieš savo kančias, atsiveria visos Jeruzalės panorama. Prie Jėzaus agonijos bazilikos augantys alyvmedžiai iš tiesų gali būti išlikę nuo Jėzaus laikų. Medžiai buvo rūpestingai prižiūrėti, kad išliktų jų šaknys ir leistų naujas atžalas.
Jėzaus agonijos bazilika iškilusi toje vietoje, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią ir krauju prakaitavo. Priešais altorių erškėčių vainiką primenanti tvorelė juosia Jėzaus skausmo uolą.
Visiškai netoli bazilikos aplankome Marijos kapo vietą, kurią saugo graikai ortodoksai ir armėnai.
Pakeliui aplankome ir Dangun žengimo koplyčią. Iš pradžių pastatas buvo be stogo, tačiau musulmonai jį uždengė kupolu.
Jėzaus Kančios keliu
Po Jeruzalę – trijų pagrindinių pasaulio religijų centrą – keliavome pėsčiomis. Siauros gatvelės ir ankšti skersgatviai sausakimši turistų ir piligrimų.
Praėjome Kristaus Kančios keliu – Via Dolorosa, vedančiu į Golgotą – Viešpaties Kapo ir Prisikėlimo baziliką. Mūsų grupės piligrimai pasikeisdami nešė kryžių. Sustojome kiekvienoje Kristaus Kančios vietoje, skaitėme Evangelijų ištraukas.
Šventojo Kapo ir Prisikėlimo bazilika – pati svarbiausia vieta kiekvienam maldininkui. Būtent čia Jėzus buvo nukryžiuotas, palaidotas uoloje iškaltame kapo rūsyje ir prisikėlė. Kristaus kapo vietą dalijasi net šešios krikščionių bendruomenės.
Į pačią bazilikos širdį piligrimai įleidžiami tik atstovėję ilgoje eilėje po kelias valandas, bet labai trumpam – tik kelioms sekundėms. Vos įėjus griežtasis kapo „sargybinis“ išrėžia: „Tik pabučiuok ir išeik“. Į kapą vienu metu įleidžiama po penkis žmones. Pabučiuoji ŠventosiosžŽemės švenčiausiąją vietą – ir, kaip tik būtų gaila ir liūdna, turi išeiti, negali likti melstis ir medituoti, kiek širdis geidžia. Eilėse laukia tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio.
Vos išėjus iš Kristaus kapo galima uždegti savo žvakes ir čia pat po specialiu gaubtu jas užgęsinti. Tokiu būdu šventos ugnies iš Jėzaus kapo parsivežėme į namus.
Kiek ilgėliau galima stabtelėti prie Patepimų akmens. Jį pabučiuoti ir pajausti, kaip jis kvepia mira ir kitokiais aliejais. Prieš du tūkstančius metų, kai Jėzus buvo nuimtas nuo kryžiaus, mokiniai jį „suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“.
Mūsų viešnagė baigėsi Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje, priklausančioje pranciškonams, šv.Mišiomis. Ši koplyčia priminė mums Jėzaus pasirodymą Velykų rytą.
