Ar Indijoje išsipildo svajonės?
Kaip ta mantra veikia – nežinau, nes kai lankiausi apleistame bitlų ašrame, savo šaižias „Ū-ūū!“ mantras kartojo tik beždžionėlės. O aš vis tiek tarp šventovės griuvėsių tikėjausi surasti bent plytgalį prasmės. Ko gi dar važiuoti į Indiją? Bet kaip kiekvienas hipsteris neigia esąs hipsteris, taip dažnas keliaujantis į Indiją mano esantis unikalus, – nepaisant jau priežodžiu tampančios frazės „keliauk atrasti savęs Indijoje“.
Vien pats keliavimo faktas nūdienos socialinių tinklų kontekste atrodo kaip šioks toks pasiekimas gyvenime. „Matęs pasaulio“ siejasi ne tik su finansine sėkme, bet ir platesnėmis pažiūromis, tolerancija ir žinojimu, kuo „espresso“ skiriasi nuo „ekspreso“.
Keliaujama dabar daug, drąsiai, godžiai ir visur. Bet Indija paliekama toms ypatingoms progoms „kai / jeigu, tai (viską mesiu) ir išvažiuosiu į Indiją“. Pavyzdžiui, išėjus į pensiją. Žlugus verslui. Arba tiesiog dešimt metų sąžiningai atidirbus nuobodų darbą ir nesulaukus paaukštinimo. Vieniems kelionė į Indiją yra svajonės išpildymas, kitiems – prieglobstis visoms kitoms neišsipildžius.
Indijon praleisti savo akademinių atostogų (tradicinių „gap year“) atvyksta studentai, nežinantys, ką su tuo jaunu gyvenimu daryti. Žmonės, išgyvenantys pooperacinį gijimo laikotarpį. Ką tik patyrę skyrybas. Arba moterys – persileidimą. Netekę darbo. Staiga pasiryžę žūtbūt numesti svorio. Vidurio amžiaus krizės kamuojami vyrai. Menininkai čia atvyksta kurti savo šedevrų. Vėžininkai – ieškoti stebuklų.
Žiūrint iš praktinės pusės – taip toli skristi vienai savaitei neapsimoka. Reikia vykti mažiausiai dviem. Dažnai tokia kelionė atidėliojama metui, kai bus vienas ir pora laisvų mėnesių. Tad tai arba studentų vasaros atostogos, arba kokia nors ribinė būsena, asmeninės transformacijos metas.
Kodėl į Indiją? Žinoma, gyvenimo prasmės galima ieškoti ir Tenerifėje. Tačiau svarbiausia ne vieta, bet žmonės – savo girtais šūksniais pertraukinėjantys egzistencinę mintį arba dūsaujantys drauge prie egzotiškos arbatos puodelio.
Tikisi kokio nors ženklo iš anapus
Ištikus krizei ar mėginant priimti svarbų sprendimą dažnai, kartais nesąmoningai, atsakymo, patarimo ar bent kokio ženklo tikimasi iš anapus. Tad nenuostabu, kad stebuklų ir keistuolių krašto reputaciją turinti Indija traukia iš viso pasaulio plūstančią ieškotojų gentį.
Kas ten laukia? Gera kompanija. Aš rimtai. Žmonės, kurie tave supras ar mažų mažiausiai – nustebins, kai stebėdamas virš sumuštinio ore paslaptingus ženklus braižantį ilgaplaukį staiga pasijusi labai normalus. Studentai čia kontempliuoja laisvės ir socializmo idėjas; vyrų paliktos ar menopauzės ištiktos moterys tankiai mirksi klausydamosi guru patarimų; storuliai tampa jogos instruktoriais; alkoholikai – vegetarais; darboholikai – aršiais kovotojais (kova pasireiškia feisbuke) „prieš sistemą“; o vidurio amžiaus krizės kamuojami vyrai perka įrangą kopti į Everestą.
Perka jie kruopščiai ir atsakingai, kartais reikmenų ieško keliaudami per visą šalį. Kartais taip ir grįžta namo niekur neįkopę. Ir nieko tokio, nes kelionei į Indiją, kaip ir gyvenimo prasmės klausimui, drąsiai galima taikyti olimpinį principą: svarbu ne laimėti, bet dalyvauti.
Susitikimas su visažiniu burtininku
Dvasingumas? Žiūrint, į kurį Indijos galą nusibelsite. Klausimas, ar Indija dvasinga, lygiavertis klausimui: ar dvasinga Europa? Iš esmės – taip, tačiau žinant, kad ten yra 29 valstijos ir per 400 vartojamų kalbų, dvasingumo lygis, kaip ir termometro stulpelis, nuo Kašmyro sniegynų iki Keralos saulėje tirpstančio kokosų aliejaus, – visur vis kitoks.
Pavyzdžiui, vykstant į „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutį Goa dvasingumas pasireikš nebent ant galinio vaizdo veidrodėlio tabaluojančia Ganešos statulėle taksi automobilyje. Bet užsukus į Varanasį ar Rišikešą nuo ezoterinės įvairovės gali apsisukti galva.
Reiki, taiči, ajurvedos klinikos, chiromantija, asmeninių horoskopų sudarymas, gydymas kristalais, hipnoterapija, dinaminės meditacijos pamokos ir ateities būrimas iš arbatos tirščių. Čia galima išbandyti detoksikacijos programas ir linkčioti stebint į šonus besikraipančią turbanuotą burtininko galvą, šiam rimtu veidu pranašaujant: „Matau kelionę, pokyčius.
Tu gali būti laimingas, bet pats sau neleidi. Blokuoji. Žinai kodėl?“ O tas burtininkas teisus, nors nieko apie mus nežino. Kelionė į Indiją – tai dar vienas susitikimas su visus atsakymus žinančiu pačiu savimi.
„Ką aš veikiu? Kodėl? Koks mano gyvenimas, palyginti su šitais pasus pardavusiais, kanapes auginančiais hipiais?“
Šitaip kultūrinį šoką pamažu keičia smalsumas, o vidinius suvaržymus – saldžios, svaiginančios ir bauginančios laisvės pojūtis, – nes laisvė ir saugumas beveik niekada neina drauge, – ypač klibančia autorikša pralėkus karvių nugultu šaligatviu (nes gatve tuo metu lekia bananų prikrautas sunkvežimis).
Suvalgius savo pirmąjį gatvės užkandį neplautomis rankomis. Įsigijus psichodeliniais raštais margintų Aladino kelnių porą. Pamėginus atsistoti ant galvos per jogos pamoką.
Ieškoti savęs – naivu
Aplink stebint palaimingus saulės nugairintus veidus ir klausantis „kaip aš tranzavau į Nepalą“ istorijų, be abejonės, apima įkvėpimas rizikuoti, patirti nuotykių. Deja, dažniausiai didysis nuotykis prasideda susukus pilvą ir po romantiškos vakarienės visai neromantiškai lekiant į tualetą.
„Šanti šanti šanti“, – ramina aplinkiniai, kas vietos jogų žargonu (nors iš teisų tai šventi žodžiai) reiškia „ramiai, taika“ – žodžiu, viskas bus gerai. „Sab kuč milega“, – dar vienas nuraminimas: „viskas yra įmanoma“.
Ir tikrai, atrodo, nėra nieko neįmanomo, kai po pilvo skausmuose praleistos nakties staiga imi mėgautis Aladino kelnių gumos laisvumu, o rytą išėjęs į gatvę ieškoti kavos, užuot atsitrenkęs į karvę, pamatai išdabintą dramblį. Gyvą, plevėsuojantį savo ausimis, lyg ketintų kur skristi.
Bet tada tavo mintys nuskrieja toli toli, atgal į namus, ir pirmą kartą susivoki: „Aš jau nebegalvojau apie savo problemas.“ Drambliai ir viduriai, šventyklų gongai, per aštrus troškinys, skubiai nuplautas per saldžia arbata, ir, rodosi, net pakampėje išdygęs burtininkas buvo teisus: viskas bus gerai. Viskas yra įmanoma. O pažvelgęs į savo susitaršiusį atspindį sarių parduotuvės vitrinoje supranti: ieškoti savęs – naivu.
Juk savastis nėra kažkas, kas gyvena atskirai nuo tavęs Indijoje, ir lyg paklydęs šešėlis susitikus kur Gango pakrantėje vėl prisiuvamas prie šeimininko; nei gãli būti palikta namuose laistyti gėlių – ji keliauja drauge, neatsiklaususi į lagaminą sugrūsdama visas baimes ir ydas. Čia ir glūdi savęs atradimo slėpinys – nuo savęs nepabėgsi, kad ir kaip stengtumeisi vengti veidrodžių ir žadėti sau, kad šita cigaretė paskutinė.
Sek paskui žmogų, ieškantį teisingo kelio
Kodėl žmonės iš Indijos grįžta pasikeitę? Mistinius klausimus šįsyk paliekant paraštėse, pirmiausia svarbu suvokti, kad Indija – tai tik dar viena perspektyva, galimybė pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Vieni šitaip įvertina, ką turi; ir kartais, palyginus save su rikšos vairuotoju, tas „nuobodus gyvenimas penkias dienas per savaitę biure“ nebeatrodo nei toks nykus, nei sunkus; kartais tai gali būti paskata spjauti į viską ir pradėti iš naujo.
Problemos ir asmeninės transformacijos išskaidrinamos vos nutolus nuo įprastinės realybės. Kaip lengva patarti kitiems, bet sunku – sau, taip pat ir kelionėse lengviau pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies.
Patarimai: sąmoningai suvokiant, kad tai kelionė į save labiau negu į Indiją, geriausia į šitą kelią išsiruošti vienam. Prieš tai būtina paskambinti mamai ir sužinoti savo tikslią gimimo valandą – kiekvienas astrologas šito klaus. O galiausiai suklupus prieš potencialų guru, išganytoją ar atsakymą, prisiminti: sek paskui žmogų, kuris ieško teisingo kelio, bet venk to, kuris teigia jį suradęs.
