Skamba kraupokai, bet XIX amžiuje Prancūzijos sostinės morgas buvo viena didžiausių paryžiečių ir miesto svečių traukos vietų. Jis veikė tiesiai už Dievo Motinos katedros, ant pietinio Senos Sitė salos kampo.
Tikslas – atpažinti mirusiuosius
Lavoninė, pro kurios vitrinas buvo galima apžiūrėti mirusiuosius, pastatyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tiesa, į ją atgabenti mirusieji viešai rodyti ne tam, kad pritrauktų turistus, bet siekiant greičiau nustatyti mieste rastų negyvėlių asmenybes. Dauguma čia patekusių mirusiųjų buvo iš Senos ištraukti skenduoliai, kurių niekas nepasigedo.
Kaip rašo portalas „Messynessy chic“, neatpažintų nelaimėlių palaikai buvo eksponuojami ant nuožulniai pakreiptų marmuro stalų už stiklinių vitrinų. Tikėtasi, kad tai padės jų šeimoms ar draugams atpažinti mirusiuosius ir patvirtinti tapatybę.
Kalbos apie baisią nemokamą „parodą“ netruko pasklisti po visą miestą ir morgas tapo nuolat paryžiečių lankoma vieta, žadinančia visų socialinių sluoksnių vyrų, moterų ir netgi vaikų smalsumą. Žmonės prie lavoninės būriuodavosi nuolatos, o šiurpiosios parodos eksponatai ilgam tapdavo pagrindine miestiečių pokalbių tema – smalsuoliai spėliodavo mirusiųjų tapatybes ir galimas mirties priežastis.
Prie morgo susirinkusią minią gatvės prekeiviai aprūpindavo maistu: sausainiais, meduoliais, kokoso riekėmis ir kitais to laikmečio turistams skirtais skanėstais.
Įtraukė į turistinius gidus
„Tik labai nedaug Paryžiaus lankytojų nežino morgo“, – 1888 metais rašė „Parisian“ apžvalgininkas Hughes Leroux.
Morgas buvo įtrauktas į daugelį ano meto Paryžiaus turistinių gidų, kaip lankytina vieta. Nepaisant to, kad jis stovėjo Dievo motinos katedros šešėlyje, morgo fasdas buvo tyčia padarytas toks, kad neatrodytų dramatiškai, o paskirtis – itin niūri, tai buvo viena populiariausių vietų Paryžiuje.
H.Leroux rašė, kad mirusiųjų atpažinimas tapo šou. Tai buvo savotiškas visuomenės vujarizmas. Turistams skirtoje literatūroje morgui buvo skiriama tiek pat dėmesio, kaip ir Eifelio bokštui bei katakomboms.
Paryžiaus morge dažnai lankydavosi ir anglų rašytojas Charlesas Dickensas, savo kūriniuose jį paminėjęs kaip „seną pažįstamą“ ir „keistą vaizdą, apie kurį mąstydavo pastarąjį tuziną metų“.
Kraupūs vaizdai
Kraupioji ekspozicija veikė kasdien nuo aušros iki 18 valandos. Teigiama, kad morgo viduje tvyrodavo stingdantis šaltis. Ant čia laikomų kūnų, kad jie nesuirtų, nuolat iš viršuje esančių čiaupų varvėjo šaltas vanduo. Už mirusiųjų kabojo jų rūbai ir asmeniniai daiktai.
Štai kaip vaizdžiai įprastinį vizitą į Paryžiaus morgą aprašė Arthuras Markas Cummingas iš „Harvard Crimson“:
„Brutalūs, giliai įpjauti ir ištinę veidai, plačiai pražiotos burnos, kurios atsivėrė paskutinį kartą, kad išleistų priešmirtinį riksmą, negyvos, apdujusios akys, šiurpios šypsenos, vyrų veidai ir moterų veidai, jaunų veidai ir senų veidai; veidai, kuriuos Dantė, besibraudamas pro prakeiktuosius, galėjo tempti iš bjaurių, garuojančių Letos purvo gelmių ir vilkti į dienos šviesą – toks yra vaizdas, pasitinkantis lankytojus prie įėjimo į Paryžiaus morgą.
Kai kurie kūnai vandenyje išbuvo dieną, kiti – savaitę, kai kurie – neaišku kiek. Kai kurie buvo su rūbais, kiti – nuogi, kai kuriems trūko rankos ar kojos, kitiems trūko visko, išskyrus koją ar ranką su keliomis medžiagos skiautėmis, kurią kažkoks žvejas ištraukė tinklais. Mus pykino šis baimę keliantis sąrašas. Leiskite įsiveržti į pastato vidų.
Žmonės būriavosi ir stumdėsi alkūnėmis; seniai rodė pirštais į stiklą ir šnabždėjosi; gražios moterys žiūrėjo iš gailesčio perbalusiais veidais, bet su ne mažiau alkanu godumu į nuostabą keliantį reginį; maži vaikai buvo pakelti ant stiprių rankų, kad taip pat galėtų pamatyti gąsdinantį dalyką ir jie matė, ir jie mojavo savo mažomis iškeltomis rankytėmis, džiaugsmingai krykštaudami.
Susidomėjimo objektais buvo keturi kūnai, gulintys ant metalinių konstrukcijų už stiklo... Viena buvo sena moteris... Kita – jauna mergina, apsirengusi šilku, kurios tamsūs plaukai vis dar buvo tvarkingai sušukuoti... Ji nebuvo sužeista, bet mažas koketiškas veidas buvo iškreiptas tokio siaubo, kad galėjo sudaužyti žiūrinčios motinos širdį. Vidutinio amžiaus vyras – žemas, tvirtai sudėtas ir atrodantis ryžtingai, krito gatvėje negyvas ir žandarai bevardį jo kūną atgabeno čia. Bevardis ir nežinomas, publikos apgailėtas, jis atguls Per Lašezo kapinėse“.
Romantiškos vietos kaimynystė
1907 metais, susirūpinus morale, morgas visuomenei buvo uždarytas. Jį uždarius, populiariems pranešimams apie baisias nelaimes ir sensacingus nusikaltimus skirtos laikraščių skiltys prarado savo vizualinę dalį. Vienas žurnalistas skundėsi, kad „morgas buvo pirmasis teatras šiemet, paskelbęs apie užsidarymą. Žiūrovai dėl to neturėjo teisės pasisakyti, nes jie nemokėdavo už reginį“.
Šiandien tojoje vietoje, kur veikė morgas, yra viešas sodas, Il de Franso aikštė. Čia stovi paminklas, žymintis Antrojo pasaulinio karo nacių deportaciją.
Morgas, kadaise buvęs vienu lankomiausių Paryžiaus objektų, stovėjo vos už keleto metrų nuo tos vietos, kur tradiciškai turistai stabteli romantiškam atokvėpiui ir prirakina savo meilę simbolizuojančias spynas ant tilto. Dauguma jų nė nenutuokia apie tamsiąją šios vaizdingos Paryžiaus vietos pusę.
Parengė Giedrė Balčiūtė
