Kiekvieną sekmadienį Pajūrio regioniniame parke susidomėjusiųjų laukia klaipėdietis gidas Igoris Osnačis. Šįmet ekskursijose „Gintaro gaudymo paslaptys“ jau dalyvavo per tūkstantį žmonių iš visos Lietuvos ir užsienio.
„Baltijos pajūrio gyventojai nuo seno brangino gintarą, prilygindavo jį auksui. Iki šiol tikima magiška gintaro jėga, galinčia apsaugoti nuo pikto, išgydyti. Smilkstančiu gintaru gydytos kvėpavimo takų ligos, ausų skausmas, o nuo gripo gelbėtasi karoliais ant kaklo“, – pasakoja I.Osnačis.
Iki XIII amžiaus pajūrio gyventojai dažniausiai rinkdavo gintarą, vėliau išmoko gaudyti jį graibštais jūroje. Tie patys būdai išliko iki šiol.
Į ekskursijas susirinkusiems žmonėms labiausiai rūpi, kada jūra dosniausia, kurie Lietuvos pajūrio plotai derlingiausi gintarų.
Daugiausiai gintarų aptinkama ties Karkle ir Melnrage. Jei pasiseks, per vieną kartą galima surinkti ir pagauti kelis šimtus gramų nedidelių gintarų gabaliukų. Stambesnių – kelis šimtus gramų sveriančių gurvuolių – dabar pasitaiko retai.
Manoma, kad gintaringasis mūsų šaliai priklausantis jūros plotas 3000 hektarų, manoma, kad jame yra per 100 tonų gintaro.
I.Osnačio didžiausias laimikis – 200 gramų gintaro gabalas. Klaipėdos pajūryje jis ieško gintaro nuo pat vaikystės. Visą surastą ir sugaudytą turtą vyras laiko namuose – kartais peržiūri jį, išrūšiuoja, apvalo.
Nemažai gintariukų gidas išdovanojo draugams ir bičiuliams. Didžiausi ir įdomiausių formų gabalėliai dabar sudėlioti į specialų lagaminėlį ir demonstruojami per ekskursiją, o jos dalyviai apdovanojami mažesniais.
„Jūra išmeta gintarą kartu su vandens nušlifuotais pagaliukais, kriauklėmis, augalų ir gyvūnų likučiais. Geriausias laikas eiti gintarauti – po didžiųjų audrų, kurių metu srovės išjudina gelmėse glūdinčius „aukso“ telkinius. Tačiau reikia lukterėti dieną, kitą, kol jūra aprims, o bangos sieks maždaug vieną metrą“, – paslaptimis dalijasi I.Osnačis.
Senų klaipėdiečių tvirtinimu, galima orientuotis pagal vėją, vandens sroves, paukščius, mėnulį. Jiems daug ką pasako ir jūros ošimas, ir iš kamino kylančių dūmų forma.
Patyrę gintaro gaudytojai bando atsekti, kokie vėjai ir srovės atneša daugiausiai gintarų, net rašo dienoraščius, tačiau visiškai perprasti šios gamtos paslapties nepavyksta. Todėl į pajūrį jie eina pasirengę viskam – atsineša graibštą, pasiima specialius neperšlampamus drabužius, guminius batus.
„Jei netoli kranto vandenyje pastebėjote tamsią kunkuliuojančią dėmę iš žolių ir pagaliukų, virš kurios ratus suka kirai, ir jei pučia palankus pietvakarių vėjas, belieka laukti, kol ta dėmė priartės prie kranto.O tuomet stoji nugara į jūrą. Bangai grįžtant intensyviai darbuojiesi graibštu, paskui krante viską iškratai ir peržiūri. Tačiau su jūra neverta juokauti ir bristi per giliai, ji klastinga“, – perspėja I.Osnačis.
Jei pastebėjai stambesnį gintaro gabalėlį, bet jo iškart nepagavai, stovėk ir žvalgykis kiek nori, bet jo daugiau nebeišvysi.„Gintaro gaudymas – azartiškas procesas. Jei „pataikei ant bangos“, nebejauti nei šalčio, nei alkio, viską nustelbia beprotiškas malonumas“, – tikina I.Osnačis.
Dvi valandas trunkanti I.Osnačio kelionė gintaro taku – nenuobodi ir nuotaikinga. Pradžioje jis padeklamuoja susirinkusiems Maironio baladės „Jūratė ir Kastytis“ ištraukų, o žmonėms pasiūlo jas suvaidinti.
Beveik visi ekskursantai tądien pajūryje randa gintarėlių. Ir nors daugelis supranta, kad jų čia ką tik pabėrė gido pagalbininkas, gintaro radimo džiaugsmo tai nesumažina.
Pramoginės pažintinės ekskursijos „Gintaro gaudymo paslaptys“ rengiamos sekmadieniais iš anksto susitarus. Į ekskursijas registruojamasi iš anksto. Gidui svarbu žinoti, kokio amžiaus žmonės susirenka. Skirtingoms grupėms jis pritaiko skirtingus kelionės scenarijus.
Ekskursiją galima užsisakyti bet kuriuo kitu metu. Gintarinės kelionės jau tapo ir gimtadienio dovana, ir įmonių švenčių dalimi. Kartą I.Osnačis apie gintarą pasakojo tik dviem įsimylėjusiems jaunuoliams.
