Kiekvieną sekmadienį Pajūrio regioniniame parke susidomėjusiųjų laukia
klaipėdietis gidas Igoris Osnačis. Šįmet ekskursijose „Gintaro gaudymo
paslaptys“ jau dalyvavo per tūkstantį žmonių iš visos Lietuvos ir užsienio.
„Baltijos pajūrio gyventojai nuo seno brangino gintarą, prilygindavo jį
auksui. Iki šiol tikima magiška gintaro jėga, galinčia apsaugoti nuo
pikto, išgydyti. Smilkstančiu gintaru gydytos kvėpavimo takų ligos,
ausų skausmas, o nuo gripo gelbėtasi karoliais ant kaklo“, – pasakoja
I.Osnačis.
Iki XIII amžiaus pajūrio gyventojai dažniausiai rinkdavo gintarą, vėliau
išmoko gaudyti jį graibštais jūroje. Tie patys būdai išliko iki šiol.
Į ekskursijas susirinkusiems žmonėms labiausiai rūpi, kada jūra
dosniausia, kurie Lietuvos pajūrio plotai derlingiausi gintarų.
Daugiausiai gintarų aptinkama ties Karkle ir Melnrage. Jei pasiseks,
per vieną kartą galima surinkti ir pagauti kelis šimtus gramų nedidelių
gintarų gabaliukų. Stambesnių – kelis šimtus gramų sveriančių gurvuolių
– dabar pasitaiko retai.
Manoma, kad gintaringasis mūsų šaliai priklausantis jūros plotas 3000
hektarų, manoma, kad jame yra per 100 tonų gintaro.
I.Osnačio didžiausias laimikis – 200 gramų gintaro gabalas. Klaipėdos
pajūryje jis ieško gintaro nuo pat vaikystės. Visą surastą ir sugaudytą
turtą vyras laiko namuose – kartais peržiūri jį, išrūšiuoja, apvalo.
Nemažai gintariukų gidas išdovanojo draugams ir bičiuliams. Didžiausi
ir įdomiausių formų gabalėliai dabar sudėlioti į specialų lagaminėlį ir
demonstruojami per ekskursiją, o jos dalyviai apdovanojami mažesniais.
„Jūra išmeta gintarą kartu su vandens nušlifuotais pagaliukais,
kriauklėmis, augalų ir gyvūnų likučiais. Geriausias laikas eiti
gintarauti – po didžiųjų audrų, kurių metu srovės išjudina gelmėse
glūdinčius „aukso“ telkinius. Tačiau reikia lukterėti dieną, kitą, kol
jūra aprims, o bangos sieks maždaug vieną metrą“, – paslaptimis
dalijasi I.Osnačis.
Senų klaipėdiečių tvirtinimu, galima orientuotis pagal vėją, vandens
sroves, paukščius, mėnulį. Jiems daug ką pasako ir jūros ošimas, ir iš
kamino kylančių dūmų forma.
Patyrę gintaro gaudytojai bando atsekti, kokie vėjai ir srovės atneša
daugiausiai gintarų, net rašo dienoraščius, tačiau visiškai perprasti
šios gamtos paslapties nepavyksta. Todėl į pajūrį jie eina pasirengę
viskam – atsineša graibštą, pasiima specialius neperšlampamus drabužius,
guminius batus.
„Jei netoli kranto vandenyje pastebėjote tamsią kunkuliuojančią dėmę iš
žolių ir pagaliukų, virš kurios ratus suka kirai, ir jei pučia palankus pietvakarių vėjas, belieka laukti, kol ta dėmė priartės prie kranto.O tuomet stoji nugara į jūrą. Bangai grįžtant intensyviai darbuojiesi
graibštu, paskui krante viską iškratai ir peržiūri. Tačiau su jūra
neverta juokauti ir bristi per giliai, ji klastinga“, – perspėja I.Osnačis.
Jei pastebėjai stambesnį gintaro gabalėlį, bet jo iškart nepagavai,
stovėk ir žvalgykis kiek nori, bet jo daugiau nebeišvysi.„Gintaro gaudymas – azartiškas procesas. Jei „pataikei ant bangos“, nebejauti nei šalčio, nei alkio, viską nustelbia beprotiškas
malonumas“, – tikina I.Osnačis.
Dvi valandas trunkanti I.Osnačio kelionė gintaro taku – nenuobodi ir
nuotaikinga. Pradžioje jis padeklamuoja susirinkusiems Maironio baladės
„Jūratė ir Kastytis“ ištraukų, o žmonėms pasiūlo jas suvaidinti.
Beveik visi ekskursantai tądien pajūryje randa gintarėlių. Ir nors
daugelis supranta, kad jų čia ką tik pabėrė gido pagalbininkas, gintaro
radimo džiaugsmo tai nesumažina.
Pramoginės pažintinės ekskursijos „Gintaro gaudymo paslaptys“
rengiamos sekmadieniais iš anksto susitarus. Į ekskursijas registruojamasi iš anksto.
Gidui svarbu žinoti, kokio amžiaus žmonės susirenka. Skirtingoms grupėms jis pritaiko skirtingus
kelionės scenarijus.
Ekskursiją galima užsisakyti bet kuriuo kitu metu. Gintarinės kelionės
jau tapo ir gimtadienio dovana, ir įmonių švenčių dalimi. Kartą I.Osnačis apie gintarą pasakojo tik dviem įsimylėjusiems jaunuoliams.