Šįkart šventės organizatoriai siekė supažindinti svečius su dzūkiška virtuve, kurioje žuvies patiekalai užima išskirtinę vietą.
Kraštas vilios ir savo valgiais
Ne tik nuostabūs ežerai, pušynai, švarus oras ir jau sirpstančios žemuogės traukia poilsiautojus į Lazdijų kraštą.
Virtuvės paslaptimis visame pasaulyje domisi vis daugiau žmonių. O pasienio regiono geografinė padėtis lėmė tai, kad daugelis užsienio svečių ir turistų pažintį su Lietuva pradeda nuo Lazdijų.
Nors dar ne taip seniai už Lazdijų driekėsi automobilių ir vilkikų eilės, kertančios Lietuvos ir Lenkijos sieną. Šį miestą daugeliui keliautojų norėdavosi kuo greičiau aplenkti. Pasienio teritorija asocijuodavosi su netvarka.
O dabar pačiame Lazdijų centre, prie bažnyčios, rekonstruota aikštė, kurioje trykša fontanas, stovi net 30 suolų ir tiek pat šiukšliadėžių. Prancūziško stiliaus aikštėje trūksta tik stovų nuo saulės.
Dar vienas fontanas Lazdijuose čiurlena prie buvusios sinagogos, kurioje įsikūręs kultūros centras. Lazdijų gyventojai giriasi, kad pagal fontanų skaičių jau pasivijo Vilniaus sostinę.
Kita svarbi Lazdijuose vieta – nemokamas viešasis tualetas, o Vilniuje tokio nėra. Tai dar vienas argumentas, kodėl verta užsukti į šį miestą.
Ne tik pėsčiųjų, bet ir dviratininkų laukiama Lazdijuose, o ypač tada, kai vyksta tradicinė „Pasienio fiesta“ prie Baltajo ežero, nes jį juosia puikūs takai.
Scena virto laivo deniu
Šiemet šventė sulaukė ne tik vietinių gyventojų dėmesio, bet delegacijų iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kaliningrado srities.
Prie ežero įrengtoje scenoje, kuri buvo trumpam virtusi laivo dengiu, daug nuoširdžių žodžių sakė lazdijiečiams svečiai, o dainininkai ir muzikantai suprakaitavę kėlė žiūrovams nuotaiką. Vyko ne tik meškeriotojų varžybos, bet ir laimikio paragavimas, skambėjo dzūkiška tarmė, folklorinės dainos.
Šventės kulminacija buvo kulinarinis šou „Žuvis kitaip“. Ši tema pasirinkta neatsitiktinai. Lazdijų rajone gausu ežerų, o pats didžiausias yra Dusia. Tai trečias pagal dydį Lietuvoje ežeras, susiformavęs slenkant ledynams. Dusioje yra vietų, kur gylis siekia daugiau nei 30 metrų.
Dusioje gausu ešerinių stintenių, kurių giminaitės jūroje neršiančios stintos, karšių, ešerių, kuojų, taip pat Lietuvoje nykstančių seliavų.
Netoli Dusios yra Metelys, Obelija, nuo seno prie šių ežerų gyvenantiems žmonėms žvejyba buvo pagrindinis užsiėmimas. Čia sugautos žuvys keliaudavo į Punską, Marijamopę, Kauną, pasiekdavo ir Vilnių.
Vertingi žuvies baltymai
Žuvis – kasdienis maistas lazdijiečiams. „Pasienio fiestos“ kulinarių varžytuvių sumanytojai – Lazdijų turizmo informacijos centro bei Lazdijų rajono visuomenės sveikatos biuras – pasiūlė į tradicinį dzūkų valgį pasižiūrėti kūrybiškiau, o ne tik siekiant atgaivinti kulinarinį paveldą.
Šio biuro vadovė Ramutė Kunigiškienė tikino, kad mitybos požiūriu žuvis yra labai vertinga, nes turi daug lengvai virškinamų baltymų. Tačiau daugelis žmonių mėgsta valgyti tik keptą ar rūkytą žuvį, o tokia žuvis daug ko netenka.
„Reikia ieškoti būdų, kaip gaminant žuvį išsaugoti vertingas medžiagas ir išvengti kepto aliejaus, kuris nėra labai sveikas“, – patarė R.Kunigiškienė.
Komisija vertino išradingumą
Šventėje penkios virėjų komandos nėrėsi iš kailio. Nė viena nežinojo, iš kokios žuvies teks ruošti patiekalą. Šventės organizatoriai siūlė kulinarinius sugebėjimus pademonstruoti ruošiant upėtakį, karšį, šamą, ungurį ir eršketą. Tiesa, eršketas buvo pirktas parduotuvėje, nes Lazdijuose nėra nė vieno ežero, kuriame veistųsi eršketų.
Ištraukus burtus, kiekviena komanda per dvi valandas turėjo pateikti patiekalą komisijai, kuriai vadovavo Lazdijų rajono savivaldybės meras Arūnas Margelis.
Degustuojant patiekalus buvo atsižvelgiama ne tik į skonį, bet ir žuvies serviravimą, taip pat recepto originalumą.
Nereikėjo kurti laužo
Net patyrusioms šeimininkėms ši šventė pateikė staigmenų, nes oras kvepėjo nuo ungurio, kimšto lašinukais, šamo kukulių, apvoliotų tešloje ir keptų ant aliejaus, kepto eršketo, marinuoto karšio ir žuvies sriubos.
Labiausiai pasisekė žvejui Albinui Kamarūnui, kuris vykdamas į šventę nepasiėmė nei keptuvės, nei degtukų. Jo vadovaujama virėjų komanda paruošė marinuotą karšį. Šį gaminimo būdą stebėjo būrys žiūrovų.
Iš pradžių buvo neaišku, kodėl nuvalius karšį į trilitrinį stiklainį buvo įmesta pušies kankorėžių. Įpylęs ant karšio gabalėlių marinato, pagaminto iš aliejaus ir acto, vyras nepaleido šio indo iš savo rankų, plakdamas kaip kokį kokteilį.
Unikalų karšio receptą vyras aptikto prieš keletą dešimtmečių rusų kalba leidžiamame viename žurnale, skirtame žvejams mėgėtojams.
Šį receptą labai mėgsta Sibiro žvejai, valgantys termiškai neapdorotą žuvį. Ištraukus iš ežero žuvį ir ją marinuojant nesugaištama daug laiką, todėl galima skanauti jau po 40 minučių skanauti, nereikia kurti net laužo. Toks ruošimo būdas tinka neriebioms žuvims.
Užkandį galima pagardinti svogūnų riekelėmis, pabarstyti pipirais ir druska. Jei sugautą karšį ketinama valgyti kitą parą, galima plakti trilitrinį kur kas rečiau – kas dvi valandas po 10 minučių.
Laimė – ne valgyti, o pagauti žuvį
Vienas aktyviausių žvejų mėgėjų lazdijietis Sigitas Babarskas sugebėjo su savo komanda paruošti iš upėtakio net du patiekalus.
Upėtakio filė buvo marinuota, o iš upėtakio kaulų, pelekų, galvos išvirta žuvies sriubos. Ji gardžiai kvepėjo, nes į puodą buvo įmesta džiovinto kadagio šakelė su uogomis.
Lazdijų krašto miškuose netrūksta kadagių, nuo seno dzūkai šio amžinai žaliuojančio augalo deda į įvairius patiekalus.
S.Babarskas ragino valgant tokią sriubą nepagailėti įsidėti grietinės ir sviesto: „Nuo seno žuvis yra neturtingųjų valgis, todėl viskas, kas riebu, tinka prie žuvies“.
Žvejys priminė, kad didžiausia laimė – ne valgyti žuvį, bet ją pagauti. Atvykus į Lazdijų kraštą, ežerų netrūksta, todėl kiekvienas gali išbandyti savo laimę.
