Aplink skamba naujos dermės...
Viešbutis, masažas ir karaoke – trys viename ir, be jokios abejonės, tai – kiečiausias visos Azijos paslaugų komplektas. Bet mes prametam idėją praleisti tokioje “prabangoje” ir įsikuriam jaukiame, ramiame viešbutėlyje su nepaprastai gražiais vaizdais į kalnus. O pro balkoną – visas miestas kaip ant delno...
Dalatas (Da Lat), dar kitaip vadinamas mažuoju Paryžiumi arba amžinojo pavasario miestu, dvelkia gaiva ir primena mums lietuvišką vasarą. Gyvenvietė stūkso vienoje aukščiausių Vietnamo vietų, augmenija iš palmių persimainiusi į spygliuočių medžių miškelius, o pamatyti žmones su kailiniais, pirštinėmis ir žieminiais batais – čia įprastas vaizdas. Atvirai sakant, Lietuvoje tokiu oru žmonės jau vaikšto vilkėdami gegužinukėmis.
Dalatas vilioja mus savo išskirtinėmis apylinkėmis, kuriomis greitai pravešiu ir jus, brangūs bičiuliai. Visų pirma, smalsumo stumiami aplankome visų nučiupinėtą “Crazy House”, kuris oficialiai įtrauktas į keisčiausių pasaulio pastatų dešimtuką.
Bet tai koks namuko kreivumas! Laiptų, laiptukų, labirintų, visokiausių landų, net ant stogo išvingiuotas siauras takeliukas. Pasikarstyti stogais ir vaikystę prisiminti smagu, matyt, visais gyvenimo tarpsniais. Prisimename, pasikarstome ir gana. Lekiam toliau.
Beribių vaizdų apsupty aukštai trosų traukiamose kajutėse pasivėžiname virš medžių viršūnių ir nusilenkiame gamtos grožiui. Žinoma, pasidarome kelias asmenukes (kaip gi šiais laikais be jų?). Būtų net neverta rodyti kelionės nuotraukų draugams. O va, selfiai, tai yra asmenukės – kitas reikalas.
Judam toliau. Aplankome Vietnamo paskutiniojo karaliaus Bao Dai vasaros rezidenciją, kurią komunistai sąžiningai “išvalę”, kad kam nors nepasirodytų per prabangi. Beje, šiandien patys vietos gyventojai gausiai lanko šią vietą, persirengia karaliaus ir karalienės aprėdais ir už tam tikrą mokestį fotografuojasi autentiškame krėsle. Visi nori pasijusti karaliais. “Galas karaliui, šlovė karaliui!”
Vietnamo religinės srovės – budizmas ir krikščionybė, tad nuvykstame į kelias Dalato regiono budistų šventyklas. Labai linksmai mus nuteikia Laimingojo Budos statula (nusiunčiu nuotrauką mamai, atrašo, kad panašus į mano tėvą. Na, pilvukas yra, yra. Vėliau dar paklausiu tėčio, ką jis prisidirbo, kad Vietname pristatyta tiek daug jo monumentų?).
Vakarop užsukame į miesto katedrą ir maldoje nusiunčiame nuoširdžias intencijas artimųjų adresu, taip pat mūsų kelionės sėkmingam tolimesniam etapui. O naktis, kalnų gaiva sugeneruoja mums pačius šviesiausius sapnus, ir atsikėlę žvalutėliai nubinzename į rytinį turgų braškių. Taip, šis regionas garsėja braškėmis. Prisipažinsiu, lietuviškos raudonskruostės žymiai skanesnės.
Mus su žmonele labai nustebina viešnagė pas kalniečius. Tai etninė Vietnamo žmonių grupė, kuri ilgą laiką gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą ir tik neseniai pradėjo mokytis vietnamiečių kalbos. Jų akys nuoširdžios. Kaip tik šiuose regionuose auginama įpatingoji kavos rūšis moka, kurią suvalgo palminiai musangai, iškakoja ir vėliau perdirbus bei paruošus TAI, išgaunama brangiausios pasaulyje kavos rūšis – kopi luwak.
Pas kavos gamintojus nufotografuoju pilną maišą šių gyvūnėlių kakučio, kurio vertė nei daug, nei mažai – apie 30 000 litų. Paragaujame ir mes brangiausios kavytės. “O kas galėjo pagalvoti, kad kakutis taps toks brangus?” – atrašo man brolis žinutę, pamatęs nuotraukas su musangų ir žmonių bendradarbiavimo rezultatais. Tai čia dar ne viskas. Mačiau, Vytaras su Marčium savo kelionėse mėgsta užkrimsti įvairiausių vabalų - tai išties, mano akimis žiūrint, yra kieta bei drąsu. Taigi...
Aplankius svirplių auginimo fermą išklausome vietos žmonių pasakos, kad vabalai turi daug proteino, kad sveika organizmui, kelia potenciją, atjaunina mažiausiai 25 metais, bla, bla, bla ir taip toliau. Tačiau iš kitų vietnamiečių girdėjau ir kitą teoriją: kad svirplius, kirminus ir dar daug kitų keistenybių jie valgė po Amerikos karo, kai trūko maisto, o šiandien svirpliai – tai tik viena iš atrakcijų turistams. Žodžiu, neragaujame mes tų vargšų svirpliukų. Kaip gi galima juos valgyti, juk jie taip gražiai groja vakarais? Visai kaip lietuviški žiogeliai.
Užsukome maršrutą kaip reikiant, nebegalime sustoti. Štai mes dar viename svarbiame objekte: šilko fabrikėlyje išsiiaiškiname, kaip iš minkštutėlių pūkuotų šilkverpio kokonų pradedama vynioti gija. Jie tokie baltutėliai, minkštutėliai, švelnutėliai. Kiek daug nuostabių dalykų sužinai keliaudamas...
Dar viena įdomi bei reikšminga stotelė – ryžių samanės gamyklėlė. Paragaujam vieną – nesuprantam, paragaujam antrą – žiūrėk, jau bišk velk! Nejuokas, apie 60 laipsnių visgi... Lengvai apšilę nuvykstame į šniokščiančius dramblių krioklius, kurių muzika pagardinta ramybe ir gaiva.
Pamedituojame truputį ir neleidžiame prieiti lenkų turistams arčiau: rimtu veidu sakau jiems, kad neitų, nes 4 krokodilai nukąs koją. O tie juokais atsako kažką panašaus į: “Ratunku ratunku, strašnego krokodilego!” Žinoma, pamerkiame akį vieni kitiems ir sutariam, kad lenkai dėl visa ko nekištų kojos į tyrą vandenį.
Ką gi, mūsų tikslas – kilti vis aukščiau į Vietnamo šiaurę, ir mes nusiperkame traukinio bilietus į Danangą (Da Nang), vėliau į Hojaną (Hoi An), Hujė (Hue) ,Donghojų (Dong Hoi) ir Halongą (Halong)... Kuo aukščiau į šalies šiaurę – tuo klimatas dar vėsesnis, gaivesnis.
Kitoje dienoraščio dalyje pasidalinsiu pastebėjimais apie Vietnamo žmonių kultūrą, virtuvę bei muziką.
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Pagarbiai iš Vietnamo meilės miesto Dalato Linas Adomaitis
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
