Žinomas prancūzų verslininkas Louis Rearas paties mažiausio maudymosi kostiumo pasirodymo faktą pasaulio mados scenoje sustiprino, sumaniai pavadinęs jį žodžiu, tuomet ėjusiu iš lūpų į lūpas, - bikini. Manekenės, kurioms šiaip svetimas gėdos jausmas, šįkart elgėsi kaip vienuolės. Jos atsisakė šiuos kostiumus vilkėti per vandens šventę „Molitor“ baseine.
Sutiko tik primadona Michel Bernardini. Jos drąsus pasirodymas keturių trikampėlių drabužiu, iš kurių kiekvienas buvo mažesnis už nosinę, garbingiems žiūrovams sukėlė šoką. Tiesa, jie greitai atsipeikėjo. Nuo to laiko nė vienas kino festivalis neapseidavo be bikiniais apsitempusių žvaigždučių, kurios savo grožybes rodė Kanų paplūdimiuose.
Kone labiausiai maudymosi kostiumėlį išgarsino prancūzų žvaigždė Brigitte Bardot. Jos nuotraukos su paplūdimio drabužėliu dabar atrodo kuklios ir padorios. Bet tuomet aistruoliai, norėdami pamatyti ją su bikiniu, ryždavosi beprotiškiems žygiams.
Dar ir dabar nepamiršta istorija apie Prancūzijos policijos sraigtasparnio pilotą, kuris, sukdamas ratus virš privataus žvaigždės paplūdimio, kaskart leidosi vis žemiau, kol galiausiai nukrito į jūrą.
Per pastaruosius 20 metų bikinis gerokai pasikeitė. Silpnosios lyties troškimas atrodyti laisvesnėmis ir šiuolaikiškesnėmis vis mažino skiautelę audinio, skirto maudymosi kostiumui pasiūti. Bet medžiagos kokybei keliami reikalavimai išaugo. Ji privalėjo būti maloni kūnui, „kvėpuoti“, nevaržyti judesių ir tuo pat metu gražiai priglusti, po skalbimo nepakeisti formos, greitai džiūti, išlaikyti sodrią spalvą, o sausu „pavidalu“ - būti maksimaliai lengva.
Svarbiausia: maudymosi kostiumėlis turėjo išryškinti gražiausias kūno dalis.
Svarbus maudymosi kostiumėlio biografijos faktas - vientiso, puošnaus žibinto formos su daugeliu klostelių virš krūtinės ir trumpomis kelnaitėmis modelio atsiradimas. Jį sugalvojo amerikietė. Netrukus po visus pasaulio paplūdimius vaikštinėjo į balionus panašios ponios, lyg būtų nenorėjusios skirtis su vaikiškais kostiumėliais. Tai buvo žaisminga, bet ne daugiau.
Tikras skandalas kilo vėliau. Ir vėl pasižymėjo amerikietis. Septintame dešimtmetyje jis pasiūlė maudymosi kostiumėlį, padoriai dengiantį sėdmenis, viršutinę kojų dalį, bet be liemenėlės.
Septintame dešimtmetyje pasikeitė ir paplūdimio drabužių medžiagos. Pasaulį užkariavusi sintetika neatitiko visų šiuolaikinių reikalavimų. Tik pagaminus laikrą (JAV, 1958 metai), prasidėjo naujas maudymosi kostiumėlių amžius. Neišvaizdi ir balkšva naujovė daro stebuklus: vos du šio pluošto procentai garantuoja medžiagos patvarumą, estetinį patrauklumą ir didesnį elastingumą. Laikra naudojama su kitų rūšių pluoštais. Jos derinys su kūnui nemaloniu neilonu davė stulbinamą rezultatą.
Maudymosi kostiumėlių medžiagų gamybos technologija sparčiai vystosi. Viena aktualiausių Prancūzijos bendrovės „Greystone S.A.“ naujovių - oro pripildytas pluoštas. Gamintojai tikina: jei maudymosi kostiumėlio audinyje bus tik 250 gramų šių „stebuklingų“ siūlų, juo apsivilkęs net 130 kilogramų sveriantis, bet prastas plaukikas išsilaikys vandens paviršiuje!
