Mintis išblaško pūkštelėjimas į vandenį. Pro akis praskrieja gigantiško padaro, gyvenančio ežere, vaizdas, apima baimė, iriuosi kranto link, bet valtis staiga užstringa ir nė krust. Oda pagaugais nueina, pagalvojus, kad užstrigau! Nors iki kranto metrų dešimt, geriau nuoga pralėkčiau miesto gatve negu dabar šokčiau į ežerą, aiškintis, kodėl valtis nejuda! Dieve, kur tie prakeikti irklai?!
- Pagavau tave,- išgirstu balsą ir kažin kieno šlapia ranka griebia man už kulkšnies. Taip sugriebia, kad bandydama atsistoti ir suprasti, kas čia vyksta, susvirduliuoju ir tekšteliu visu svoriu į ežerą. Prieš tekštelėdama dar kaip reikiant suspiegiu. Tą akimirką, kai panyru po vandeniu ir mano plaukai susipina su laumių kasomis, kažkur viršuje išgirstu duslų, burbuliuojantį: "Oi, kaip tu taip?"
Kaip kaip? Čiupt, tekšt ir sudie! Nors plaukti ir moku, bet viskas vyksta taip staigiai, kad nesuvokiu, jog būtent dabar tai ir reikia daryti. Grimztu ir pirštų galiukais jau siekiu tirštą klampų dumblą...
Tada mane kažkas sučiumpa ir prilaikydamas už liemens... pastato! Per užkritusius žolėtus plaukus nieko nematau, bet tik dar stipriau užsimerkiu. Net neįsivaizduoju, kas stovi prieš mane ir laiko, bet visa jėga šoku ant jo ir kiek tik galiu prisispaudžiu, virpančiu balsu murmėdama:
- Nesijudinsiu iš vietos, nešk mane.
Žolės. Baisiai jų bijau.
Neša į krantą. Pasirodo, vandens iki juosmens toje vietoj, kur „užstrigau“.
Užstrigimo priežastis pasodina mane ant žolės, nuo veido nubraukia plaukus ir prabyla.
- Žinai, taip tvirtai manęs dar niekas nelaikė. Sakyčiau, prilipai kaip siurbėlė. Ir žinok, atsiprašau, kad sušlapai. Netyčia aš. Mačiau, kad jau geras tris valandas supiesi toje valtyje. Galvoju, vakaras artėja. Gal tamsos lauki. Žudysies. Na ir, žodžiu, nuskęsi, išpampsi nuo vandens, po to iškilsi ir vaidensies ežero paviršiuj kaip laumė. Kraupoka.
Prunkšteliu ir pakeliu akis. Mane pasitinka miela, užjaučianti šypsena. Abu nusijuokiam balsu. Dieve, kaip gerai, kad šis žmogus, rodos, tik vos kiek vyresnis už mane, gražus ir visai nepanašus į ežero pabaisą ar, dar blogiau, - maniaką!
Atsigulu žolėje ir žiūriu į jį.
- Iš kur tu čia, - klausiu.
Jis atsigula šalia. Pajuntu, kaip nuo jo kūno šyla mano dešinioji pusė. Jis taip arti, kad, rodos, mūsų odos plaukeliai liečiasi pačiais galiukais. Kutena. Bet nesitraukiu.
- Pabėgau, - atsako.
- Ir aš pabėgau. Ačiū, kad išgelbėjai ir neleidai išpampti.
Jaučiu, kaip jis į mane žiūri. Tokiu žvilgsniu, kuris degina.
Jo pirštai švelniai paliečia mano lūpas, keliauja kaklu, petimi... žemyn. Užlieja karščio banga ir, pateisindama sudarytą siurbėlės pirmąjį įspūdį, įsisiurbiu... jam į lūpas. Jis atsako ir dabar pats visu kūnu prisišlieja prie manęs.
Tie, kas sako, kad tokiomis akimirkomis ištirpsta laikas, teisūs. Ištirpsta.
- Manęs laukia, - sušnibždu.
- Manęs taip pat, - išgirstu.
Pakylam. Palydim vienas kitą žvilgsniais. Visa tai, kuo ši istorija galėjo baigtis, paliekame vaizduotei. Ežero pakrantė jau tuščia. Išgulėta žolė pamažu atsitiesia. Vandeny tarp laumių kasų supasi valtis.
Laikas ištirpo, todėl tikrai sunku pasakyti, kiek truko šis vasaros romanas. Romanas visai ne su ežero pabaisa.
Kviečiame pasidalyti savo atostogų romano istorija ir laimėti „Tez Tour“ įsteigtą prizą - kelionę dviem į Kiprą. Jūsų istorijų, parašyta tvarkinga lietuvių kalba, laukiame adresu vasara@lrytas.lt iki liepos 31 dienos. Konkurso rašiniai bus publikuojami projekto „92 Vasaros dienos“ rubrikoje „Vasaros konkursai“.
