Per atostogas vienas vaikinas mane be galo sužavėjo. Tačiau juk tai buvo tik paprastas susižavėjimas, o ir pats vaikinas – ne lietuvis. Nepaprašiau jo jokių kontaktų. Vėliau teko gailėtis, nes širdies neapgausi. Ji spurdėjo iš susižavėjimo be sustojimo.
Taigi, grįžusi į Lietuvą vis apie jį galvojau, todėl nusprendžiau ieškoti jo internete: „Facebook“, „Skype“ ir kitur... Tačiau taip ir neradau.
Susipažinau su daugeliu kitų vaikinų iš Tuniso. Paaiškėjo, kad vienas iš jų pažįsta vaikiną tuo vardu, kurio ieškojau. Ilgai apie jį klausinėjau, tačiau gavusi nuotrauką nusivyliau – tai buvo ne jis. Tuomet ir sustabdžiau beviltiškas paieškas.
Vasara dar tik įpusėjo. Buvau nusivylusi ir vieniša. Vis prisijungusi prie „Skype“, rasdavau žmogų, kuris bandė padėti surasti tą vaikiną, kurio taip ir neradau. Jis bandė mane kalbinti, sakė, kad aš jam labai patinku... Net nesileidau į kalbas ir kuo greičiau atsijungdavau.
Tai kartojosi beveik kiekvieną dieną. Galiausiai nusprendžiau su juo pasikalbėti. Taip praleisdavome valandų valandas. Kalbėdavomės kiekvieną dieną, o kartais net naktį. Nebuvo galimybių susitikti – aš iš Lietuvos, o jis iš Tuniso. Po kelių mėnesių jis prisipažino, kad mane myli, tačiau aš vis dar susilaikiau, buvau pasimetusi ir tik sakydavau, kad jis man patinka, bet tik kaip draugas.
Praėjus metams (kitą vasarą) vėl keliavau į Tunisą ir susitikau su šiuo vaikinu. Tai buvo pačios nuostabiausios atostogos: ne tik jo akys žibėjo iš meilės, bet ir mano akys iš meilės jam. Širdis daužėsi krūtinėje kaip išprotėjusi. Taip praleidome savo nepakartojamas 2 savaičių atostogas.
Paskutinė atostogų diena buvo sunkiausia, nes reikėjo atsisveikinti. Bandėme save įtikinti, kad greitai vėl susitiksime.
Kai būdavome atskirai, laikas bėgo lėtai. Kalbėdami per „Skype“ vos galėdavome tramdyti ašaras, tad jis ėmė lankytis Lietuvoje.
Išsiskyrimai būdavo patys baisiausi, mūsų ašarose paskęsdavo visas oro uostas. Po 3 metų draugystės jis man pasipiršo. Jau praėjo 2 metai, kai esame vedę ir gyvename Lietuvoje. Išsaugojome visus savo pokalbius, kurių buvo begalė. Dabar su šypsena prisimename tą vasarą, kai susitikome, kai delnai drėko ir rankos drebėjo iš jaudulio. Tai buvo ta vasara, kuri padėjo mums likti amžinai kartu, nes jos metu patyrėme tą nuostabų meilės jausmą. O dar žmonės sako, kad negalima tikėti likimu...
