Tą vasarą norai išsipildė, tačiau visa tai supratau gerokai vėliau. Viskas įvyko visai ne taip, kaip planavau ir svajojau.
Viskas prasidėjo prieš penkias vasaras. Buvo šiltas 2009 metų vasaros atostogų vakaras. Sėdėjome su drauge po obelimi prie ežero ir jau ruošėmės judėti link namelio, kai suskambo jos telefonas.
– Žinoma, atvažiuokit. – tarė ir padėjo ragelį. – Bus svečių!– džiugiu balsu informavo mane ir patraukė namo link.
– Kas atvažiuoja? – paklausiau.
– Du geri mano bičiuliai. Susipažinsi, – atsakė.
Po gero pusvalandžio automobilio žibintai kiaurai persmelkė didelius vitrininius namo langus. Serviravau stalą, o draugė rūpinosi vakaro užkandžiais. Staiga atsivėrė durys ir įėjo du aukšti, tvirto sudėjimo jaunuoliai.
– Labas vakaras, – išlemenau nedrąsiai.
– Sveika, matau, nenuobodžiauji! Stalas gražus, bus malonu prisėsti. Mano vardas Mantas! – pakiliai tarė jaunuolis garsiu, bet maloniu balsu.
Jau po dvidešimties minučių bendravome drąsiai, lyg seniai būtume pažįstami. Keturiese susėdome prie stalo, pradėjome užkandžiauti. Gurkšnojome kokteilius, bendravome ir daug juokėmės. Tai buvo gan įprastas vakaras, kuris nesiskyrė nuo daugelio ramių savaitgalio vakarų... Įprastas iki tam tikro momento. Valandos bėgo, manyje kažkas keitėsi. Pajutau, kad mane traukia Manto garsus ir džiugus balsas. Negalėjau patikėti tuo, ką jaučiu. Norėjau prie jo prisiliesti, tačiau bijojau. Niekuomet nebuvau patyrusi nieko panašaus per tokį trumpą pažinties laiką. Atsikėlusi nuo stalo išėjau į terasą. Gal pora minučių gaivaus oro surikiuos mintis ir jausmus į vietas. Grįžusi supratau, kad grynas oras nepadėjo. Mano keliai linko su kiekvienu jo žvilgsniu į mano pusę.
Taip praėjo vakaras, kurio metu kankinausi ir nežinojau, ko griebtis. Kitą dieną gavau nuo jo žinutę. Net pašokau iš džiaugsmo. Vakare jau laukė pasimatymas! Susitikome Vilniaus senamiesčio kavinėje. Prisėdome išgerti kavos. Mane ir vėl iš proto varė jo balsas, tonas, gestai... Trumpiau sakant – viskas.
Po kiek laiko mūsų paprastas, bet šiltas dialogas apie nieką pakrypo asmeniškumo link. Pasakojau, kur dirbu, ką veikiu laisvalaikiu, kokie mano draugai. Kai atėjo jo eilė, mane ištiko lengvas šokas. Tai buvo aukšto išsilavinimo neturintis, bedarbis jaunuolis, kuris didžiąją savo laiko dalį praleisdavo prie kompiuterio, o gyveno iš lengvų pavienių darbelių tokių kaip malkų kapojimas, arba kaimyno stogo sulopymas... Buvo be galo keista, kad jis kalbėjo visiškai atvirai ir nesigėdijo pripažinti, kad neturi jokio tikslo tobulėti, ar siekti kažko daugiau. Anot jo, kokia gi viso to prasmė? Nusivyliau. Aš likau sukrėsta, kad tas vyras, kuris sugebėjo apsukti man galvą per pirmą pažinties vakarą, nė iš tolo nepriminė tokio, su kuriuo galėčiau planuoti bendrą ateitį. Tą akimirką mano širdis plyšo į dvi dalis. Viena bėgo pas jį, kita – kuo toliau nuo jo.
Jis – ne man. Po savo išvadų vengiau su juo bendraut, o apie susitikimą, net minties nebuvo. Kartas nuo karto tik susirašydavome. Keista, tačiau trauka jam nei lašu nesumažėjo. Rodosi, atvirkščiai, jis mane dar labiau traukė ir traukė.
Praėjus mėnesiui vis dažniau užplūsdavo tų kelių pasimatymų prisiminimai. Kuo daugiau laiko ėjo, tuo labiau šiltesnis ir šviesesnis jo veidas išnirdavo prieš mano akis. Dažnai pasimesdavau. Protas ir jausmai tarpusavyje pykosi. Norėjau jam rašyti, skambinti, pamatyti, apkabinti.
Racionalus mąstymas viskam prieštaravo. Vieną dieną, tiesiog nebegalėjau būti viena su savo mintimis ir paskambinau draugei: „Labas, esu centre. Ar galime susitikti „mūsų“ kavinėje po dvidešimt minučių?“
Susitikome. Guodžiausi jai. Išliejau visas mintis, kurios draskė mano širdį. Draugės patarimas leisti su juo laiką ir patenkinti savo norus neplanuojant jokios mudviejų ateities man rodėsi nepriimtinas. Norėjau santykių su perspektyva. Tą vakarą negalėjau užmigti. Varčiausi nuo šono ant šono. Vis mąsčiau ir stengiausi priimti sprendimą, po kurio ne tik nesikankinčiau, bet ir nesigailėčiau jį priėmusi. Nuriedėjo ašara. Palūžau. Nepastebėjau, kaip paėmiau telefoną ir išsiunčiau jam žinutę. Paprašiau, kad atvažiuotų. Teigiamą atsakymą gavau tą pačią minutę.
Ką padariau, supratau tik pašokusi iš lovos. Po pusvalandžio jis stovėjo prie mano durų. Ta šilta vasaros naktis buvo stebuklinga. Ryte abu pabudome šypsodamiesi. Nenorėjome skirtis. Buvo užplūdęs tas jausmas, kai supranti, kad tau nieko nereikia ir nieko nenori, nes viską jau turi. Abu jautėme pilnatvę. Kitas vakaras baigėsi taip pat, ir dar kitas ir dar dešimt kitų vasaros atostogų vakarų. Kiekviena minutė kartu buvo verta milijono.
Pamiršau viską, kas nedavė man ramybės pastarąjį mėnesį. Kartu apsigyvenome. Mūsų santykiai buvo nuostabūs ir viskas klostėsi puikiai. Sukaupiau santaupų ir pradėjau kurti savo smulkų verslą, apie kurį svajojau nuo mokyklos laikų. Nėriausi iš kailio ir dirbau kiek galėdama. Po ilgo ir sunkaus įdirbio verslo idėja pasiteisino. Pradėjau nemažai uždirbti.
Štai jis visas dienas leisdavo namie prie kompiuterio, žaisdamas įvairius žaidimus. Praktiškai visi mūsų finansiniai įsipareigojimai kabėjo ant mano pečių. Aš apie tai negalvodavau. Su juo buvau laiminga. Jaučiausi mylima. Jis visuomet su manimi būdavo švelnus, pagelbėdavo atlikti visus namų ruošos darbus, puikiai gamindavo. Taip praėjo du metai ir septyni mėnesiai. Deja, atėjo diena, kai nesėkmė darbe manęs neaplenkė ir mano verslas pakibo ant plauko. Pinigai ėmė nykti tiesiog akyse. Visa tai atsiliepė mano nuotaikai ir sveikatai. Buvau pikta, pavargusi. Be viso to nekenčiau jo ir jo kompiuterio. Namie prasidėjo nesutarimai, kurie dažnai baigdavosi mano ašaromis. Atsirado skolos, kurios dar labiau aštrino visus kampus. Tokios tapo mūsų dienos.
Pastovus stresas mane sekino, dažnai jausdavau nenumaldomą nerimą, nebenorėjau nieko daryti. Šiaip ne taip ištvėriau pusmetį, kol supratau, kad situacija nesikeičia. Liepiau jam susirinkti daiktus ir išeiti iš namų. Rėmiausi tuo, kad abiejų išlaikyti nebepajėgiu.
Išeidamas jis stabtelėjo tarpduryje ir tarė: „Aš grįšiu ir tu vėl būsi mano“.
Nežinau kodėl, tačiau mane tai įsiutino. Pradėjau isteriškai rėkti, išvadinau jį idiotu ir pasiunčiau į visas keturias puses. Jam išėjus verkiau kiekvieną dieną. Visa tai tęsėsi apie porą savaičių. Depresija, ašaros, netvarkyti namai ir apleistas darbas. Jausmai jam atvėsę nebuvo, tad šis faktas, kad jo nėra šalia, taip pat vedė iš proto, nors nepaleidau tos minties, kad jis nėra man skirtas.
Pabudusi eilinį rytą, pažvelgiau į veidrodį ir krūptelėjau. Patinusi, susivėlusi, pajuodusiais paakiais, veidas paraudęs, skruostai įdubę... „O, Dieve! Tai tikras siaubas!“ – pagalvojau. Nuo tos sekundės pasižadėjau daryti viską, kad atgaučiau jėgas ir savo sveikatą. Kam gi tokia apsileidėlė bus reikalinga!?
Tą patį vakarą atsipalaidavau karštoje vonioje, nusibraukiau ašaras ir pasižadėjau, kad tai paskutiniai ašarų lašai. Po tokios reabilitacijos dar kartą žvilgterėjau į veidrodį. Kitas reikalas! Atgavau savo veido spalvą! Deja, jaučiausi kitaip ir tikrai žinojau, kad karšta putų vonia, neišspręs mano vidinių problemų, lygiai taip pat kaip ir mano ašaros to nepadarys.
Jau kitą dieną įsijaučiau į darbus. Po pusės metų grąžinau visas skolas, ir vėl ant kojų pastačiau įmonę. Kuo geriau sekėsi, tuo labiau mėgavausi kiekviena akimirka. Taip prabėgo beveik metai. Vieną vakarą, grįžusi po varginančios darbo dienos, griebiau meilės romą ir įnikau į iliuzijų ir fantazijų kupiną pasaulį.
Ir vėl visur meilė... Tokia graži ir riteriška. Vyrai stiprūs ir pasiryžę dėl moters paaukoti gyvybę. Nuriedėjo ašara. Sulaužiau sau duotą pažadą neverkti. Prieš akis pradėjo šmėžuoti mano mylimojo veidas. Supratau, kad aš visus tuos metus be galo jo ilgėjausi, tik neleidau savo jausmams ištrūkti į laisvę. Tą vėlų vakarą pasikartojo scenarijus, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Laikydama rankoje svaiginantį romaną, griebiau telefoną ir parašiau jam žinutę su prašymu atvažiuoti, nes kitaip paskęsiu savo pačios ašarose. Po pusvalandžio suskambo ilgai lauktas skambutis į duris. Atidarau ir negaliu patikėti – prieš mane stovėjo visai kitas žmogus.
Nublizginti juodi batai, svaiginantis kvepalų aromatas, tvarkingi šviesūs marškiniai ir seksuali šypsena... Netekau amo. Jis nedrąsiai įžengė į mano namus, pabučiavo į skruostą ir tarė: „Aš laukiau. Tikėjau, kad paskambinsi“.
Tai nebuvo ta laukinė, aistros kupina naktis. Mes iki paryčių kalbėjomės. Aš negalėjau patikėti viskuo, ką girdėjau. Kompiuterio vaikas, kurį išvariau, tą patį rudenį įstojo mokytis į aukštąją mokyklą, susirado nuolatinį darbą ir pradėjo aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime. Tai buvo kažkas nepakartojamo.
– Jeigu nebūčiau tau parašiusi, ar būtum, kada nors pats pasirodęs? – paklausiau jo iš smalsumo.
– Taip, tik truputį vėliau. Dar nenuveikiau tiek, kiek buvau užsibrėžęs. Norėjau savo pasiekimus padovanoti tau. – po šių jo žodžių man nuriedėjo ašara sklidina laimės. – Nuo tos akimirkos, kai manęs paprašei išeiti, tapai mano tikslu. Dariau viską, kad vieną dieną suteikčiau tau laimę.
Pabaigęs sakinį jis pabučiavo mane į kaktą. Jau kitą dieną, mes pervežėme jo daiktus pas mane. Viskas pasikeitė. Iki dabar abu sėkmingai dirbame savo mėgstamus darbus, kartu pramogaujame ir be abejonės nepamirštame romantikos kupinų vakarų. Dabar galiu verkti tik iš laimės, nes mano mylimas žmogus atrado save, o aš esu šalia. Mes einame vienu keliu ir džiaugiamės, kad visos duobės liko už mūsų.
