PhinDeli (Bufordas), Vajomingo valstija, JAV
Gyvena 1 žmogus
Nors geografai laiko, kad miesto tipo gyvenvietė turi turėti ne mažiau kaip 2000 gyventojų, taip mano tik jie. Štai 1866 metais įkurtas JAV miestas Bufordas išgarsėjo tuo, kad jame ilgą laiką gyveno vienintelis žmogus, dirbęs ir šio miesto meru, ir kiemsargiu, ir degalų pripylėju, ir pardavėju vietos parduotuvėje. Tai - Donas Sammonsas .
Jis atvyko į Bufordą 1980 metais kartu su savo šeima, o 1992 metais miestą nusipirko. Žmonai mirus gyveno čia kartu u sūnumi. Bet šis 2008 metais išsikraustė kitur. Čia kurį laiką gyveno dar septyni gyventojai, bet ir jie išsikėlė į didesnius miestus, tad meras liko vienas. 2012 metais jis paskelbė miestą parduodąs.
Kartu su namu aukcione buvo parduotas apleistas 1905 metų statybos mokyklos pastatas, degalinė, garažas, daržinė ir parduotuvė, kurią kažkada mėgino apiplėšti garsus banditas Butchas Cassidy. Aukciono, kuris truko 15 minučių, nugalėtoju tapo verslininkas iš Vietnamo Nguyen Dinh Pham.
Sandorio kaina – 900 tūkstančių dolerių. Naujasis miesto savininkas „perkrikštijo“ Bufordą į PhinDeli ir pradėjo užsiiminėti vietnamietiškos kavos verslu, stengdamasis įpiršti ją amerikiečiams. Bufordas įsikūręs Vajomingo valstijos pietryčiuose, tarp Šajeno ir Laramie miestų, prie valstijas jungiančių automagistralių sistemos 80-ojo greitkelio. Miestas iškilo, kai XIX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje buvo statomas Transkontinentinis geležinkelis. Geriausiais laikais čia gyveno 2 tūkstančiai žmonių. Gyventojų pradėjo staigiai mažėti, kada buvo pakeistas magistralės maršrutas.
Ko važiuojam?
Na kaip iš čia neišsiųsi popierinio laiško ar bent jau SMS žinutės atminčiai – miestas turi savo paštą ir mobiliojo ryšio bokštą.
Gyvena 23 žmonės
Šis viduramžių miestas-tvirtovė pateko į Guinesso rekordų knygą kaip pats mažiausias pasaulyje. Jis yra Istrijos pusiasalio centrinėje dalyje, vienos iš kalvų viršūnėje, 349 metrų aukštyje.
Pasak legendos, senovėje Mirnos upės slėnyje gyveno žmonės milžinai, kurie buvo tokio dydžio, kad galėdavo žvalgytis į ant kalvų esančius miestelius ir kalnų viršūnes. Humą jie ir pastatę iš milžiniškų akmenų. Miesto statusą Humas gavo dar XI amžiuje, jis turi savo merą, policininką, teisėją, daktarą ir gaisrininką. Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje čia gyveno 450 žmonių.
Hume puikiai išsilaikė XII amžiaus freskos. Be to, čia yra 13 namų, 2 gatvės, dvi bažnyčios, muziejus, parduotuvė, paštas, restoranas, viešbutis ir kapinės. Kasmet, birželio viduryje, mieste vyksta mero rinkimai, kuriuose dalyvauja tik vyrai. Procedūra užbaigiama šokių festivaliu.
Ko važiuojam?
Išgerti. Restorane patiekiama 38 laipsnių naminė vaistažolių trauktinė "Humska Biska", gaminama pagal senovės keltų receptą. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad šiam receptui per 2 tūkstančius metų.
Rabšteinas prie Strželos (ček.Rabštejn nad Střelou), Čekija
Gyvena 25 žmonės
Pats mažiausias Čekijos ir visos Vidurio Europos miestas tokį statusą gavo dar 1337 metais, valdant karaliui Jonui Liuksemburgiečiui. Kas ir kada jį įkūrė, patikimų žinių nėra. Bet pasak legendos, kartą tų vietovių valdovas surengė medžioklę su sakalais. Vienas iš jų nukovė varną, kurio viduriuose medžiotojai rado vietos burtininkui priklausiusį stebuklingą akmenį.
Burtininkas pažadėjo valdovui gerai atsilyginti, jei šis tą akmenį grąžinsiąs. Vos tik valdovas atidavė radinį, ant žemės nusileido tamsa, o kai ji išsisklaidė, visi pamatė ant uolų iškilusią nuostabią pilį, kuri ir buvo pavadinta Rabšteinu (išvertus iš vokiečių kalbos – „varno akmuo“, mat miestas ilgą laiką buvo išimtinai vokiškas).
Mieste viso labo viena gatvė ir viena aikštė. Pats populiariausias traukos objektas – XIV amžiaus gotikinio stiliaus tvirtovės griuvėsiai, barokinė pilis, senovinė bažnyčia. Be to, yra žydų kapinės, senas akmeninis tiltas, neveikiantis medinis malūnas, viešbutis, arklidė.
Rabštejnas garsus savo skalūnais, kurių iki šiol galima pamatyti ant vietinių namų stogų. Daugumą namų savininkai naudoja kaip vasarnamius.
Ko važiuojam? Ieškoti vaiduoklių – pilyje įrengti poilsio namai.
Gyvena 390 žmonių
Melnikas laikomas pačiu mažiausiu Bulgarijos miestu, nors dar XX amžiaus pradžioje čia gyveno 5 tūkstančiai žmonių (daugiausia graikų). Jis įsikūręs šalies pietvakariuose, Pirino kalnuose. Miestelio pavadinimas kilęs iš aplinkui esančių piramides primenančių kreidos uolų (senas slavų žodis „mel“ reiškia „baltas molis, kreida“). Iš viso miestelyje yra 96 architektūros paminklai.
Seniausias iš jų – XII-XIII amžiaus bizantiško namo liekanos. Šis namas - seniausias Melniko, o ir visos Bulgarijos gyvenamasis pastatas. Paminėtini taip pat XII amžiaus Šv. Nikolos (Nikolajaus) vienuolynas, XIII amžiaus Slavo tvirtovė, apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, romėnų laikų tiltas ir senovinė turkiška pirtis.
Tačiau labiausiai Melnikas išgarsėjo savo folkloro festivaliais ir tirštu naminiu vynu, gaminamu pagal senas technologijas. Neįtikėtinos kokybės vynas buvo toks tirštas, jog jį galima buvo nešioti audinyje, o karavanai vyną gabendavo net į Ispaniją. Melnike pagamintas vynas eksportuojamas į daugelį pasaulio šalių ir labai aukštai vertinamas.
Ko važiuojam? Kad pasijustume įsėdę į laiko mašiną: nuo Viduramžių laikų čia mažai kas pasikeitė. Be to, Melnike galima pasigrožėti platanais galiūnais, skaičiuojančiais šimtus metų.
Kalastė, Estija
Gyvena 953 žmonės
Estijos miestas Kalastė (est. Kallaste), įsikūręs ant Peipaus-Pskovo ežero kranto. Miesto pavadinimas kildinamas iš estiško žodžio „kallas“, reiškiančio „krantas“. Iki 1923 metų miestas turėjo kitą pavadinimą – Krasnyje Gory (rus. „Raudonieji kalnai“). Mat miestą (tuomet tik gyvenvietę) įkūrė rusai sentikiai ir taip jį pavadino dėl raudonojo smiltainio, kurio gausu toje vietoje.
Gyvenvietė įkurta XVIII amžiuje, kai čia, vengdami represijų, nuo Naugardo atsikėlė patriarcho Nikono įsakymu 1653-1666 m. įvestai Rusijos Bažnyčios reformai priešinęsi ir atskalūnais apšaukti sentikiai. 1938 metais gyvenvietė gavo miesto statusą. Jo plotas – 1,93 kv. kilomtrai.
Daugumą gyventojų (apie 72 proc.) sudaro rusai. Pagrindinis vietos žmonių verslas – žvejyba.
Kalastė garsi ne tik ilgiausia Estijoje paleozojaus eros devono periodo raudonojo smiltainio atodanga su urvais, bet ir veikiančia sentikių cerkve, pastatyta 1802 metais. Prieškario nepriklausomoje Estijoje šioje cerkvėje vykdavo sentikių parapijų vadovų suvažiavimai, ši tradicija atgaivinta ir dabar.
1837 metais carinė valdžia, vykdydama represijas, sentikių maldos namus užantspaudavo. Rusijos portalas „Газета.Ru“ teigia, kad Kalastė, anot miesto mero, yra neturtingiausias šalies miestas, čia „žemiau skurdo ribos gyvena 40,8 proc. vaikų“.
Ko važiuojam? Tiesiog pasižiūrėti. O tai dar ims Vladimiras Vladimirovičius, keršydamas už bronzinį karį, vaduoti nuo skurdo jau du kartus savo pirmtako vaduotus „tėvynainius“ - tiek ir bepamatysim. O jei dar estišką miesto pavadinimą įsives į „Google vertėją“ ir pažiūrės, ką šis išmeta...
