Prieš kelis metus išsiruošiau atostogauti savaitei laiko į saulėtąją Šiaurės Italiją. Ak! Netvėriau džiaugsmu ir labai laukiau šių atostogų! Tai buvo mano pirmoji kelionė į Italiją, o galvoje jau buvau susikūrusi vaizdą kaip lankysiu senas bažnytėles, valgysiu pastą ir klausysiuosi nuostabios kalbos.
Su dideliu džiaugsmu bei jauduliu pagaliau atsidūriau Milane, ir dideliam mano liūdesiui nebuvo nei išsvajotos gamtos, nei saulės nei apskritai to „kažko“. Ak, pagalvojau, kaip gerai, kad po savaitės grįžtu namo. Kelios dienos pašėlusiame Milane, pilname įvairiausio tipo žmonių, karščio, dulkių, šurmulio, triukšmo... Ne, vienareikšmiškai, tai ne man! Ir likusią atostogų dalį išvažiavau praleisti prie Lugano ežero. Čia prasidėjo mano istorija. Kalnai, ežerai, kaimeliai skaičiuojantys tūkstančius metų, visur žydinčios gėlės, siauros gatvelės, maistas, tyla... Galva tiesiog sukosi nuo grožio ir įspūdžių! Jaučiausi lyg būčiau atsidūrusi viduje viename iš atvirukų su nuostabiausiais pasaulio vaizdais. Vieną vakarą sėdėjau ant ežero kranto kalnų apsuptyje. Tylą kartais nutraukdavo žąsų klegesys. Sėdėjau ir galvojau apie nieką. Ir kaip žaibo nutvieksta supratau, kad būtent čia yra ta vieta, kur noriu ir turiu būti. Buvau tokia tikra savo sprendimu, kad visos baimės tiesiog išnyko. Prisiminiau ir vieną savo mėgstamiausių posakių: „geriau žinoti, jog pabandei ir nepavyko negu, kad gailėtis jog net nebandei“. Apsisprendžiau. Pasilikau svetimoje šalyje su rankiniu bagažu (dvejomis poromis batelių ir keliomis suknelėmis), nemokėdama kalbos (italai angliškai nekalba), nepažinodama žmonių. Per akimirką priėmiau sprendimą iškeisti viską ką turėjau (namus, šeimą, draugus, darbą) į absoliutų nieką. Tiksliau, teorinę galimybę, kad viską susikursiu nuo nulio čia: kalnų, ežerų ir kultūros prieglobstyje. Tiesiog atsidaviau į Dievo rankas, ir tikėjau. Sekantį vakarą, po mano galimybės grįžti į namus praleidimo, sėdėjau prie ežero, žiūrėjau į dangų ir prašiau Dievo stiprybės kai mane užkalbino vienas žavus italas.
„Na taip, – pagalvojau, – Man dabar tik kažkokio italo iki pilnos laimės trūksta“.
Juolab, visuomet buvau nusistačiusi prieš italus. Mama sakydavo, kad jie tik makaronus sukti apie ausis temoka! Ir apskritai, buvau šiek tiek priešiškai nusiteikusi visų užsieniečių vyrų atžvilgiu. Taigi, tikrai netikėjau, kad būtent šis vaikinas bus išimtis. Tačiau lėtai lėtai jam pajutau jausmus. Juk tikriausiai didžioji dalis moterų ištirptų nuo tokio dėmesio, kurį jis dovanodavo. Gėlės, komplimentai, pagarba. Ne, nebuvo jis turtingas (tiems, kurie tuoj pat sakys, kad vargšė mergaitė turtų ieškojo), nevažinėjo nei su „Porsche“ nei su „Ferrari“, tik su paprastu „Renault“, daugiau negu dešimtmečio senumo. Jau prabėgo trys metai. Vis dar esame kartu. Išmokau kalbą, susikūriau sau darbo vietą ir tiesiog esu laiminga. Nežinau, ar dabar turėčiau drąsos priimti dar kartą tokį lemtingą sprendimą. pakeitųsi visą gyvenimą. Vis dėlto niekada jo nesigailėjau: suradau ir savo vietą žemėje, ir savo meilę. Atostogos ir atostogų romanas vis dar tęsiasi!
