– Kaip gimė aistra švyturiams?
– Ji atsirado netikėtai. Gimiau Šalčininkuose, užaugau Vilniuje, čia baigiau mokyklą, studijavau dailę, išėjau į kariuomenę. Grįžęs sukūriau reklamos verslą. Dar po kelerių metų atgavau senelio nacionalizuotą turtą Palangoje. Kai dėl tokio atsitiktinumo atvykau į pajūrį, atidariau kavinę ir ieškojau jai pavadinimo. Kavinei prie jūros, atrodė, reikėjo marinistinio turinio. Taip pradėjau domėtis jūra, kolekcionuoti atvirukus, pašto ženklus, o vėliau natūraliai atradau švyturius. Ir prasidėjo…
– Ar tuo metu buvo vertingos informacijos?
– Tais laikais, kai pradėjau rimtai domėtis švyturiais, buvo labai mažai informacijos. Pati interneto pradžia, literatūros nėra, knygų taip pat, o iš užsienio nieko neatsisiųsi. Dėl to į elementariausius klausimus atsakymų ieškojau gana ilgai, tačiau kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Atsirado katalogai, aukcionai, ryšiai.
– Kaip sugalvojote pats pradėti piešti švyturius?
– Kai pradėjau kolekcionuoti, susikaupė daug medžiagos. Supratau, kad viso to prasmė yra rodyti, dalintis, o ne slėpti stalčiuje. Beieškodamas pastebėjau, kad informacija yra visiškai netvarkinga, chaotiška, fragmentinė. Norėjosi iš bet kokio konteksto ištraukti švyturius. Taip atėjo supratimas, kad tai galiu padaryti pats.
– Iškart žinojote, kad dokumentuosite švyturius aplink Baltijos jūrą?
– Iš pradžių chaotiškai pasidomėjau Lotynų Amerika, po to nupiešiau trisdešimt Venesuelos švyturių, vėliau pasirinkau Kanadą, nupiešiau dar trisdešimt. O tada atėjo supratimas, kad man gyvenimo neužteks viso pasaulio švyturiams nupiešti. Kad reikia padaryti tai, kas yra čia šalia, natūralu, tautiška. Tuomet pradėjau labai kryptingai dirbti nuo Kaliningrado Suomijos link.
– Kokių valstybių švyturiai jau sugulė į būsimą Baltijos jūros švyturių enciklopedija?
– Jau yra Kaliningradas, Lietuva, Latvija, Estija, Rusija – Suomių įlanka, Ladogos, Onegos ežeras, visa Suomija, o dabar jau pasisukau į Švediją ir keliauju toliau. Iki šiol turiu lygiai pusę Baltijos jūros. Iš tiesų, didelė jūra, daug valstybių, istorijos, švyturių.
– Kiek maždaug švyturių saugo Baltijos jūros laivus?
– Iš pradžių nė neįsivaizdavau, kiek jų yra. Dabar jau nupiešiau apie 1500 įvairių navigacinių objektų ir dar tiek pat, manau, nupiešiu. Tai nereiškia kad jų dabar tiek stovi, nes remdamasis istoriniais šaltiniais, piešiu ir tuos, kurių jau seniai nėra. Man įdomiausia piešti jau nebeegzistuojančius švyturius, kad išsaugočiau, užfiksuočiau jų istoriją ir tai palikčiau ateities kartoms.
– Ar daug švyturių yra išlikusių iki šiol?
– Išlikusių jų yra daug, nes tie, kurie buvo sugriauti, pavyzdžiui, per karą, buvo atstatomi iš naujo. Pavyzdžiui, Klaipėdos švyturys yra perstatytas keletą kartų ir dabar stovi jau ketvirta jo versija. Visas įdomumas yra ieškoti ir rasti, kaip atrodė ankstesni švyturiai, nes tai, kas stovi dabar, gali nueiti ir nufotografuoti.
– Kada prasidėjo pasaulio švyturių istorija?
– Dar Homeras „Iliadoje“ Trojos karo metu nurodo uždegtus laužus navigacijos tikslais. Manoma, jog viskas prasidėjo nuo Aleksandrijos švyturio, 280 m. pr. Kr. Po to šuoliais sekė antras, dvyliktas amžius. Turtinga Baltijos švyturių istorija prasideda 1229 m. nuo seniausio Falsterbo pakeliamas krepšio, kuris stovėjo Švedijos teritorijoje. Tai buvo primityvus metalinis krepšys su panašiu į šulinio svirtį mechanizmu. Į krepšį prikraudavo malkų, anglių, jas uždegdavo ir pakeldavo į viršų. Jis ilgai rusendavo ir šviesdavo jūreiviams.
– Švyturiai dažnai būna apipinti mitais ir legendomis. Galbūt kelias atsimenate?
– Anglijoje, Bičio kyšulio švyturį ant skardžio krašto pastatė 1828 m., tačiau jis buvo per aukštai – jį dažnai dengė žemi debesys. Todėl 1902 m. buvo pastatytas naujas, vandenyje, ir jis puikiai veikia iki šiol.
Anglijoje stovintis Edistono (Eddystone) švyturys taip pat turi daug legendų. 1755 m. degant mediniam švyturiui, prižiūrėtojas vienas jį gesino, o iš viršaus lydėsi ir varvėjo švinas. Dalį jo švyturininkas prarijo. Niekas tuo nepatikėjo, tačiau po 20 dienų, kai žmogus mirė, jo skrandyje buvo rasta 200 gramų švino.
Edistono švyturys buvo pastatytas kariaujant Prancūzijai ir Anglijai. Kai prancūzų karalius sužinojo, kad jo kariuomenė paėmė į nelaisvę švyturio prižiūrėtojus, liepė visus penkis paleisti, sakydamas: „Prancūzija kovoja su Anglija, bet ne su žmonija.“
Italijos Genujos mieste 1128 m. buvo pastatytas švyturys, kurio prižiūrėtoju 1449 m. dirbo Kristupo Kolumbo dėdė Antonijo. Genujoje gimė ir pats Kristupas Kolumbas.
Turkijoje, Stambule, imperatorius Konstantinas saloje pastatė bokštą dukrai, kuriai buvo išpranašauta mirti nuo gyvatės įkandimo. Jis išsiuntė dukrą į salą, tačiau ji vis tiek mirė nuo gyvatės įkandimo, nes ji į salą pakliuvo su vynuogių krepšiu. Nuo to laiko švyturys pradėtas vadinti Mergelės bokštu.
– Ar dabar pasaulyje dar statomi švyturiai?
– Dabar švyturiai statomi retai, nes jų yra užtektinai. Kai atsirado palydovinės navigacinės sistemos, jų poreikis dar labiau sumažėjo. Jie yra prižiūrimi, restauruojami, nors naujosios kartos nebėra tokie įdomūs, palyginti su tais, kuriuos statė prieš tris ar du šimtus metų. Tuomet švyturys buvo šventovė, meno kūrinys.
– Esate pirmą kartą Lietuvoje paminėjęs Pasaulinę švyturių dieną. Ar organizuosite ją ir šiemet?
– Taip, rugpjūčio 16 dieną tai bus neeilinė šventė. Pasaulinės švyturių dienos renginio Klaipėdoje metu nedideliam skaičiui ekstremalų bus suteikta reta galimybė užlipti į kol kas žmonėms neprieinamą Klaipėdos švyturį. Nuo viršutinės jo aikštelės atsiveria nepakartojamas vaizdas į uostą, marias, Kuršių neriją, jūrą. Nebijantys aukščio siunčia man nuotraukas, kuriose jie užfiksuoti prie bet kurio pasaulio švyturio.
Tokiu būdu lipti į švyturį atrenkami 218 žmonių – tiek metų Klaipėdos švyturiui. Švyturių mėgėjus kviečiu nuotraukas siųsti el.paštu info@aido-svyturiai.lt. Šventę nuo švyturio grodamas trimitu atidarys Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, o apačioje jam pritars ištisas pučiamųjų orkestras. To pasaulis dar nematė! Tai ir švyturių prižiūrėtojų profesinė šventė.
– Dažnai švyturiai žmonėms asocijuojasi su ilgesiu, laukimu. Ką žiūrėdamas į švyturį matote jūs?
– Matau išskirtinį statinį, jaučiu jam didelę pagarbą. Pasidomiu inžineriniais, architektūriniais sprendimais. Įvertinu geografinę situaciją, navigacinį tikslingumą. Pamąstau apie jo istoriją, ką jis yra matęs. Tuomet galvoju apie jo vienatvę ir kilnią misiją, kurią jis tyliai ir oriai atlieka. Suvokiu savo laikinumą. Pridedu ranką, pasikalbu mintyse.
