Šioje dienoraščio dalyje pasivaikščiosime po džiungles su drambliukais ir praleisime laiką jaukiame mažame Ban Klango (Ban Ta Klang) kaimelyje.
Pozityviai mąstyti ir pastebėti kitų džiaugsmą čia – privaloma.
Kaip jau minėjau pirmojoje dienoraščio apie Tailandą dalyje, Surino regionas garsėja dramblių kultūra, todėl tik įvažiavus į jį mus pasitinka dvi didžiulės dramblio iltys, pro kurias tarsi pro vartus patenkame į dar vieną spontaniškai atrastą vietą.
Apie patį Suriną ir nuožmų vandens karą miesto gatvėse išsamiai papasakosiu kitoje dienoraščio dalyje, kurioje bus pateikta ir daug šlapių vaizdų, užfiksuotų specialia, vandeniui atsparia technika. O dabar neriame į išsvajotą dramblių kaimelį.
Ban Klangas įsukūręs toli nuo didmiesčių. Čia šeimos augina ir puoselėja drambliukus. Jie juk tokie mieli, kad net ir neapsiverčia liežuvis sakyti drambliai – natūraliai tariasi drambliukai.
Štai mes ir vietoje. Vaizdas įspūdingas! Kaimelyje - apie 200 šeimų, ir kiekviena jų augina drambliuką arba kelis. Įsiliejame į Surino labdaringą veiklą (Surin project), kurio esmė – saugus, psichologiškai ramus ir kuo artimesnis natūraliai egzistencijai dramblių gyvenimas. Projekto savanoriai kasdien eina drauge su drambliais pasivaikščioti po džiungles, o juos prižiūrintys mahutai (dramblio prižiūrėtojai, šeimininkai) kasdien veda dramblius maudytis į ežeriuką.
Taigi pasidalinsiu, kokia mūsų dienotvarkė: keliamės 7valandą ryto ir vykstame krovininiu visureigiu į plantacijas kapoti cukranendrių (tai pats skaniausias drambliukų maistas), vėliau pavalgome pusryčius ir einame maitinti dramblių.
Kad jūs girdėtumėte, kaip skaniai jie čepsi, triauškia agurkus. Po to einame drauge pasivaikščioti su drambliais po džiungles ir dar vėliau iš didžiulės dviejų aukštų terasos stebime, kaip drambliai žaidžia vandeny su didžiuliu kamuoliu.
Net ir nepastebime, kaip ateina vakaras visą dieną stebint laimingus ir nuo grandinių atrištus didžiausius bei tyliausius gyvūnus pasaulyje. Vakarienė su kitais labdaringo projekto dalyviais atveria daug įdomių temų ir faktų apie šią nykstančią gyvūnų rūšį.
Tiesa, šalia mūsų kaimelio yra ir dramblių cirkas, kuriame gyvūnus išnaudoja pasipelnymui. Pasirodo, yra gerieji ir blogieji mahutai. Pastariej,i naudodami specialius kablius, drambliukus nuo mažumės per didžiulį skausmą priverčia daryti įvairiausius pokštus, daryti tai, kas yra prieš gyvūno prigimtį.
Jei nesupranti priešistorės, tau gali pasirodyti visai linksma, kai dramblys stojasi ant užpakalinių kojų, kaip spiria kamuolį į vartus ar ant savo nugaros neša nutukusį amerikietį, jo storulę žmoną ir 2 rubuilius vaikus.
Dar vienas svarbus kreipimasis į visus, kurie lankysis Tailande: „Brangūs žmonės, nejokite drambliais ir neremkite tų apgailėtinų dramblių cirkų savo apsilankymu, nes jūs net neįsivaizduojate, kokias kančias patiria šie simpatiški dručkiai dėl kažkieno pasipelnymo. Aš pažadėjau tai parašyti savo dienoraštyje, nes savanoriaudami su Irma dramblių projekte kur kas giliau susipažinome su visa esama ir realia situacija...”
Kai pamatai skirtumus tarp tų dramblių, kurie laimingi, ir tų, kurie vergauja – yra didžiulis kontrastas. Surino projekte sužinojome tiek daug...
Tikra tiesa: oficialiai nustatyta, kad drambliai turi humoro jausmą, vadovaujasi emocijomis, kad jų gyvenimas kažkuria prasme panašus į žmogaus. Pats smagiausias jausmas – kai drambliukas savo straubliu apuosto tau veidą arba lyg pasisveikindamas duoda penkis arba tiesiog uždeda tau straublį ant peties. Labai įstabu, kai išgirsti dramblių fanfaras, kai jie žaidžia gaudynių ar netgi slėpynių, kad ir kaip juokingai tai skambėtų.
„Cha, prisiminiau anekdotą! – sakau Surino savanoriams, – išeina dramblys su skruzdėle į žvalgybą. Abu dairosi ir slenka pirštų galiukais. Tik staiga skruzdėlė krenta žemėn ir rėkia drambliui: gulk durniau, mane pastebėjo!!!” Po naivaus visų mūsų juoko Surino projekto vadovas patikina, kad šiame anekdote daug tiesos – juk drambliai laikomi vienais tyliausių džiunglių gyvūnų, nes vaikšto jie ant pirštų galų (drambliai juk neturi kulno).
Oi, draugai, galėčiau pasakoti ir pasakoti apie šiuos mielus padarėlius... Prisipažinsiu, gyvenimas Ban Klango kaimelyje – kol kas viena egzotiškiausių stotelių per visą mūsų keliavimo istoriją. Norėtume kada nors čia grįžti...
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Linksmi, drambliški linkėjimai, Linas :)
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS „LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
