Kai esame jauni, labai jauni, negalvojame, kad daug gerų dalykų nutikusių mums jau nebesikartos. Kai kas įvyksta tik kartą gyvenime.
Buvau jau ne vaikas, bet dar nesuaugusi. Atėjus vasarai atsirado galimybė praleisti ją užsienio stovykloje. Kaip visada su džiaugsmu sudėjau lagaminus ir buvau pasirengusi naujiems įspūdžiams.
Pirmą kartą išvydau Jį draugų būryje. Albertas priėjo prie manęs ir linksmai paprašė padaryti jam nuotrauką. Rankoje laikiau fotoaparatą, taigi su malonumu išpildžiau jo prašymą. Įamžinau jį jaunatviškai linksmą, sportišką, su tamsiai žalia kepure.
Tapome pora.
Albertas gyveno toje vietovėje, kurioje buvo įsikūrusi mūsų stovyklavietė. Jis ateidavo kiekvieną dieną. Vakarais į mūsų planą įeidavo pabėgimas. Išlipdavau pro langą ir kartu eidavome pasivaikščioti.
Vieną dieną jis padovanojo man vėrinį su širdele. Prisimindama galvoju, kad tai mieliausia ir nuoširdžiausia dovanėlė. Laikui bėgant tampame vis labiau išlepintos, norime daugiau ir brangiau. Bet iš tiesų svarbiausia, kiek jausmų žmogus įdėjo į savo dovaną. Daiktą, kuris atgyja ir pažadina malonius prisiminimus.
Ak, tie prisiminimai, jie kartais įaudrina kraują. Atsimenu jo veidą lėtai artėjantį prie mano, tą jausmą, kai kūną užlieja nepažįstamų ir nepaprastai malonių pojūčių banga. Kuklumas spyrė prie sienos, širdis plakė kaip pamišusi, pilvo apačioje virė ir kunkuliavo, rankos ir kojos tirpo. Kūnas kalbėjo nesuprantama kalba. Vėliau tą kalbą supratau...
Aistra. Geidulys.
Jo kvėpavimas degino man veidą, švelnus lūpų prisilietimas sustabdė supantį pasaulį. Šiltas vasaros vakaras, šiltos jo lūpos perpildė mane saldžiu sirupu.
Atėjo paskutinis mūsų vakaras. Skambėjo lėta melodija, mes šokome. Staiga jis pasakė: „Myliu Tave“. Sutrikau. Gerklę suspaudė kažkokia jėga. Kaip ištarti žodį? Mano tylėjimą jis suprato kaip atsakymą. Kai atsipeikėjau, jis jau ruošėsi išeiti. Išeiti? Taip paprastai? Prabudo praradimo baimė ir užgniaužti jausmai įsiveržė pro mišką įvairiausių kompleksų. Ištariau: „Myliu TAVE“.
Kažkas pasikeitė. Tapome dar artimesni. Ir buvome, buvome kartu tą paskutini vakarą. Atrodo, esi su žmogumi, o tau vis dar maža.
Paskutinė naktis. Albertas laikė mane už rankų. Buvome pavargę ir snaudulys kaip nekviestas svečias vis atitraukdavo mus vienas nuo kito.
„Išsimiegok brangioji, ryte sugrįšiu“, – pasakė jis ir išlipo pro langą. Užmigau giliai ir saldžiai. Dar neprašvitus atmerkiau akis, o už lango stovėjo mano mielas draugas. Smarkus lietus beldė į stiklą. Permirkęs, liūdnomis akimis jis žiūrėjo į vidų. Artimo žmogaus siluetas, rasotas veidas, ilgesio kupinas žvilgsnis. Kai man liūdna, kai jaučiuosi nemylima, šis matytas vaizdas atgyja. Būtent tada, tą žvarbų tamsų rytą jaučiausi jam labai reikalinga ir svarbi.
Visi jau užėmė vietas autobuse ir nekantriai laukė manęs, kad galėtų pajudėti link namų. Stovėjome tyliai. Apkabinimas ir viltis, kad tai nepaskutinis mūsų pasimatymas.
Autobusas pajudėjo ir mylimas veidas vis tolo ir tolo. Kažkas pasakė: „Per anksti taip įsimylėti...“
Tas žmogus tikriausiai nežinojo, kad meilei nebūna per anksti ar per vėlu. Niekas negali žinoti, net kiek kartų meilė tave aplankys, du kartus, tris, o gal tik kartą gyvenime.
Branginkime gražius jausmus, saugokime mylimus. Turime suprasti, kad kai kurie dalykai jau nebesikartos, taigi pasinerkime kūnu ir siela į tas akimirkas.
