Vos 75 kilometrai nuo Vilniaus esantis Lakajos kaimas - tylos ir ramybės oazė. Nuo šio kaimo pasukus automobiliu pro Pasiaurę iki Januliškio, o vėliau – iki Labanoro, galima niekur neskubėti ir per vieną dieną išsimaudyti net keliuose ežeruose.
Esu girdėjusi, kaip vienas veterinaras iš Kaltanėnų kalbėjo, kad gerai pažįsta Labanoro karves, nes jų liko tiek nedaug, kad galima suskaičiuoti ant pirštų. Vietos gyventojų Labanoro regioniniame parke taip pat nėra daug, o kaimo sodybų ir vasarotojų netrūksta. Ką jie rodo savo svečiams?
Per Labanoro girią tekanti Peršokšnos upė dar nepaliesta ūkinės veiklos, todėl vilioja pirmykšte gamta. Būdama Lakajos intaku, ši upė priklauso Žeimenos ichtiologiniam draustiniui, kaip viena svarbiausių lašišų nerštaviečių. Ištekanti iš Peršokšnų ežero, upė yra skaidri ir negili, smarkiai vingiuota. Dėl išvirtusių medžių baidarėmis ryžtasi Peršokšna plaukti tik drąsiausi upeiviai.
2000-aisiais prie šios upės įrengtas pažintinis takas – puikus maršrutas pasivaikščioti. Manau, taip galvoja daugelis žmonių, kol akimis tyrinėja žemėlapį ir ieško gražių vietų, kur galima būtų pakeliauti. Tačiau kartais tokios iškylos nuvilia.
Pasiekus Januliškio kaimelį, už girininkijos, apie gamtinio pažintinio tako pradžią skelbia informacinis stendas. Jame rašoma, kad daugiau nei 50 unikalių objektų turinčio gamtinio pažintinio tako ilgis yra 4 kilometrai ir 230 metrų, bet iš tikrųjų pavyko nueiti vos kilometrą.
Pasivaikščiojimo pradžia atrodė gniaužianti žadą. Tamsus eglynas, nulinkusios iki žemės šakos, gaivi vėsa, nes čia net karšą dieną sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai. Tako pradžioje – bent keli informaciniai stendai, vienas jų – pasakojantis apie tai, kaip Lietuvoje buvo sakinamos pušys ir kaip pramonėje buvo naudojami sakai.
Priėjus Peršokšnos upę, apvirtusią medžiais, akį traukė vešlūs vandens augalai. Tačiau gausiai prikritę pernykščiai lapai ant medinių takų liudijo, kad lankytojai čia nėra dažni.
Prie upės įsikūrę bebrai pažintinį taką vos nepavertė savo labirintu. Jų gilios landos žiojėjo vos pusmetriu toliau nuo tako.
Pasiekus aštuoniasdešimtmetę piramidinę Peršokšnos eglę, kurios aukštis, kaip skelbė informacinis stendas, siekia net 27 metrus, prasidėjo neįžengiami brūzgynai.
Tad teko brautis per eglyną iki žvyrkelio ir grįžti į tako pradžią, saugantis išnyrančių iš posūkio automobilių, keliančių dulkių sūkurį. Tokiu atveju norisi pamiršti gamtos unikalumą ir kuo greičiau saugiai grįžti.
Kad kelionė nepasibaigtų tokiais įspūdžiais, nutarėme pasukti iki Peršokšnų ežero, garsėjančio savo vingiuotais krantais ir giliomis įlankomis. Sutvarkytos pakrantės, tvarkomas žvyrkelis, o pro Juodapurvio kaimelį einantis išasfaltuotas kelias rodė, kad čia žmonių netrūksta.
Pasiekus Labanoro miestelį, iš tolo raudonavo atkurta sudegusi bažnyčia, o apie baisią nelaimę kalbėjo meno darbai, sukurti iš apdegusių vinių, skardos gabalėlių ir išsilydžiusio nuo ugnies stiklo.
Labanore pavyko nusipirkti ne tik šviežio medaus, apžiūrėti kylančius Amatų namų pastatus, bet ir šiame miestelyje įsikūrusį restoraną. Paaiškėjo, kad Labanoras taip pat turi savo senamiestį.
