- Kodėl tu verki, mama?
Kurį laiką tyliu, nežinodama, ką atsakyti į sūnaus klausimą.
- Tiesiog labai pavargau.
- Nuo manęs pavargai?
- Ne, mano meile, tikrai ne nuo tavęs.
- Tai nuo tėčio pavargai?
Nebeišlaikau. Balsas virpteli nuo tramdomų jausmų ir pasakau tai, ko niekada neturėčiau sakyti penkiamečiui.
- Tiesiog nuo gyvenimo...
Jis baksteli smiliumi į mano lūpų kamputyje įstrigusią ašarą ir taria: „Aš tai niekada neverkiu dėl gyvenimo“.
Šis vakarykštis epizodas tarsi užstrigusi vinilinė plokštelė kankinamai sukosi mano atmintyje. Taip ir nesusitaikiau su vyru prieš išvažiuodama. Nenupiešiau ant aprasojusio vonios veidrodžio širdelės, kaip piešdavau kadaise, kad po rytinio dušo jis nusišypsotų, išvydęs mano jausmų priminimą. Nepabučiavau jo miegančio išeidama. Palikau tik abejingų nurodymų sąrašą: „Šiandien 11 valandą Bernardui pas stomatologą. Visi jo daiktai kelionei pas senelius – lagamine. Gros savaitės.“ Per visą dieną vienas kitam taip ir nepaskambinome.
Drėgmės pritvinkęs rugpjūčio oras dvelkė vėsia lietaus ir artėjančio rudens nuojauta. Trumpai pasivaikščiojusi vakarėjančio senamiesčio gatvėmis, grįžau į viešbutį ir prisėdau jaukioje prieblandoje skendinčiame jo bare, kaimyninės šalies sostinėje, į kurią atvijo darbo reikalai, kartu dovanodami ir kelis vienišus vakarus, kuriuos nujaučiau būsiant kupinus savigailos ir vyno.
Bandžiau rasti atsakymą, kada ir kodėl mano gyvenimas tapo toks – be aistros, polėkio, be netikėtumų ir poezijos. Vien pilka, nesikaitaliojanti buitis, lyg štilio apimta jūra. Galvojau apie vis pasikartojantį sapną, tarsi manosios realybės priešpriešą: kažkas vedasi mane už rankos per nešienautą pievą. Švelniai ragindamas traukia paskui save. Kartkartėmis grįžteli per petį, bet negaliu įžiūrėti, kas toks, nes oranžinė saulė tvieskia tiesiai man į veidą. Jaučiu, kaip smilgos kutena odą. Jaučiu, kad jis šypsosi. Ir mane užplūsta kažkoks saldus lūkestis, svaiginanti nuojauta, kad šit po akimirkos atsitiks kažkas įstabaus.
Saugodamasi nuo nusivylimo, o gal euforijos ir kurstydama fantazijas, pasąmonė niekuomet neleisdavo man pažvelgti toliau nei šis trumpas epizodas (fiksuojantis veikiau sielos būseną, nei veiksmą) ir prabudusi aš ilgam išsaugodavau tą malonų virpulingo laukimo jausmą.
Pasinėrusi į apmąstymus nepajutau, kaip mano kūno judesiai ėmė ritmingai atkartoti bare skambančio J.Bramso koncerto fortepijonui akordus, taip, tarsi vėl pati jį gročiau.
- Do you like Brahms?
Kiek susigėdusi atitraukiau pirštus nuo poliruoto raudonmedžio baro paviršiaus, užsimiršimo akimirkai tapusio man juodų ir baltų klavišų eile, ir pirmąkart įdėmiai pažvelgiau į už baro stovintį vaikiną linų spalvos plaukais.
- Vienas mano mėgiamiausių kompozitorių romantikų, - atsakiau.
- Aš dažniau klausausi jo amžininko R.Šumano.
- Man retai pasitaiko sutikti jūsų amžiaus žmonių, besidominčių klasikine muzika.
- Esu įpareigotas, - nusišypsojo jis. - Studijuoju meno istoriją.
- O aš kadaise mokiausi muzikos mokykloje. Fortepijono klasėje. Man taip patiko. Grodama pamiršdavau visą pasaulį.
- Ar dėl šito metėte? – paklausė jis ir pirštų galais vos vos palietė (o gal nepalietė, gal tai tik dvelktelėjo jo rankos mosto sujudintas oras?) išblukusius nudegimų randus ant mano kairiosios plaštakos. Šis gestas buvo toks netikėtas, toks familiarus, bet kartu nepajutau jame jokios vilionės ir geidulio, tarsi būtų skirtas seniai pažįstamam draugui.
Staigiai atitraukiau ranką, užkliudydama vyno taurę, ir ši sulingavusi vos neapvirto. Pajutau, kaip skruostai plykstelėjo raudoniu iš nuoskaudos ir pykčio, kad taip įžūliai buvo įsibrauta į pernelyg intymią erdvę ir priminti paauglystės skauduliai – mano pusėn baksnojami pirštai, šnabždantis, o kartais ir garsiai tariant: „žiūrėk... žiūrėk, kokia“.
- Atsiprašau. Man nederėjo. Aš tiesiog pamiršau, kaip angliškai pasakyti...
- Scars, - emocijų neišduodančiu balsu pabaigiau jo sakinį ir pridūriau: - Nieko tokio. Tiesiog aš nepratusi, būti liečiama... svetimų.
Pokalbis nutrūko. Tylomis stebėjau, kaip jis šluosto taures, ruošia gėrimus greta prisėdusiai pagyvenusiai porai. To vaikino buvimas netoliese mane keistai masino. Alkau pokalbio, nepersmelkto buities šešėlio. Ne lėkšto naujienų aptarimo, ne profesinių kazusų, ne kvailo pigaus flirto. Tikėjau, kad jis gali man tai duoti.
Paprašiau jo dar vienos taurės vyno ir paklausiau: „Kuo tu vardu?“ Ir jis atsakė „Vilis“.
Trečiadienis
Vos prabudusi jau žinojau, kad po dienos darbų bent trumpam užsuksiu į barą. Pažadėjau tai Viliui. Vakarykštis mūsų pokalbis, susipynęs iš istorijos, religijos, meno gijų ir kasdienio gyvenimo detalių, vietomis virtęs ginčais, prašėsi pratęsiamas. Laukiau jo. Jutau tame žmoguje kažką artimo, panašaus į mane. O gal tik atspindžius to, kokia norėjau būti.
Prieš pat vidurnaktį, atsisveikinant Vilis kažką brūkštelėjo ant popieriaus lapelio ir ištiesė jį man.
- Tai mano telefono numeris. Rytoj turiu laisvą vakarą. Būtų miela, jei rastum valandėlę laiko kavai.
- Negaliu. Ryt vakare išvažiuoju namo, - pasakiau grąžindama lapelį.
Tačiau Vilis atstūmė mano ranką ir šypsodamasis tarė: „Tai nevažiuok“.
Ketvirtadienis
Vėl šokau. Juokiausi klysdama kažkada mokėtos salsos žingsniuose. Ir Vilis juokėsi. Jam priartėjus, jutau šiltą kvėpavimą ir santalo kvapą. Nė karto neprisiminiau namų. Mane užplūdusių jausmų paletėje nebuvo kaltės. Nebuvo pasekmių baimės. Carpe diem.
Kai palikome šokių aikštelę, plieno spalvos dangus jau pranašavo artėjantį rytą. Šokinėdami per balas, neseniai prasiautusios audros nudraskytą lapiją ir tramvajų bėgius, keliavome dar snaudžiančio miesto tuščiomis gatvėmis. Viliui niekaip nesisekė atspėti muzikinio kūrinio, kurį sakiausi labiausiai norinti išgirsti tą priešaušrio valandą. Netikėtai jis apkabino mane per pečius ir prisitraukęs artyn sušnabždėjo: „Einam pas mane. Aš gyvenu pakeliui“.
Ir nežinau, kas, - išgertas vynas, naktis, liūdesys, geidulių pritvinkęs kūnas? – už mane atsakė „taip“.
Vos užvėrusi nedidelės studijos duris veikiausiai tarpukariu statyto namo mansardoje, paprašiau Vilio parodyti vonios kambarį, kad galėčiau nusiplauti rankas.
- Neužtruk. Suplaksiu mums kokteilį ir pabandysiu pagaliau įminti tavo muzikinį norą, - tarė jis patetišku mostu nubraukdamas man nuo veido neklusnių plaukų sruogas.
Panardinau atvėsusias rankas po šilto vandens srove ir pažvelgiau į veidrodį. Tiesiai už manęs ant raudono špagato virvės kabojo kojinės – tamsios ir šviesios, tvarkingai suskirstytos poromis. Kai kurios vietomis pradilusios tarsi musulmonės burkos tinklelis. Sustingusiu žvilgsniu žiūrėjau į jų atspindį, kartu klausydamasi iš kambario sklindančių A.Vivaldžio „Rudens“ moduliacijų (taip, Vilis įspėjo teisingai). Ir tarsi aitrus fizinis skausmas mane nusmelkė realybės suvokimas: už tam tikros ribos visi mes esame vienodai neromantiški, sulyginti žmogiškųjų poreikių ir gamtos dėsnių; po akimirkos žavesiu klastingai tūno buitis, nuo kurios bėgdama atsidūriau šiuose svetimuose namuose vildamasi svetimo glėbio; po geismo nakties išsisklaidžius iliuzijai rytas apnuogins tik karčias kaltės nuosėdas.
Nepamenu, ko klausė Vilis. Nepamenu, ką jam atsakiau. Tiesiog išėjau.
Visą parą veikiančioje užkandinėje užsisakiau dvigubą espreso. „Tomorrow will be too late“, - radijo bangomis ilgesingai pranašavo Elvis Preslis. Ir man labai norėjosi verkti.
Kankinančiai ilgai laukiau, kol „kitame laido gale“ atsilieps.
- Kas nutiko? – išgirdau mieguistą vyro balsą.
- Nieko neklausinėk, tik maldauju, padaryk kaip prašau.
Penktadienis
Tyla. Tuščias kelias. Lomose nugulęs rūkas. Tirštas, lyg rudenį deginamų lapų dūmai. Keli raudongalviai vilkikai, išpuošti lempučių girliandomis, tarsi milžiniški vabalai, išropojo iš miglos, prašliaužė pro mane, atsidūsėdami galingų variklių ūžesiu ir oro gūsiais, dingo. Vėl tyla ir ilgi kilometrai priekyje.
Susitikome pusiaukelėje, laukiniame Latvijos paplūdimyje greta Nicos. Klausydama, kaip po basomis kojomis gurgždėdamos dainuoja baltos smiltys, atrodo, be galo ilgai ėjau link jo, juodo taškelio tolumoje, beveik toje pat vietoje, kur prieš vienuolika metų vienas kitam pirmą kartą nusišypsojome. Prisiminiau, ką jis sakė tada, pirmąją mūsų meilės vasarą, smilga švelniai glostydamas mano randus: „Tu būsi man visas pasaulis. Žiūrėk – čia mano Grenlandija, o tai – Malajų salynas“. Ir pirmą kartą gyvenime man buvo taip jauku su kitu žmogumi.
Dabar vėl bandžiau žvelgti į jį kaip į nepažįstamąjį – gražus žilstelėjęs vyras liūdnomis akimis, tvirtomis įdegusiomis rankomis apglėbęs kelius. Tarsi tylus patikimas uostas, prie kurio norisi ilgam prisiglausti.
Prisėdau šalia ir kurį laiką tylėdami žvelgėme į bangas. Neatsakytas klausimas „kas nutiko?“ slėgė tarsi našta. Norėjau pasakyti: „Vos nepaslydau. Vos neišdaviau tavęs. Nes, pasiklydę tarp daugybės socialinių vaidmenų, mes pamiršome būti vienas kitam mylimieji“. Bet nepasakiau. Tepaklausiau:
- Kada paskutinįkart atostogavome dviese?
- Kai Bernardo dar nebuvo, - neužtikrintai ištarė jis, veikiau klausdamas nei teigdamas.
- Turbūt. Aš jau nepamenu.
Pažiūrėjau į laikrodį. Buvo lygiai 9 valanda ryto.
- Turime tris dienas ir dvi naktis. Noriu aistringo atostogų romano. Su tavimi. Kaip pirmąją mūsų vasarą.
Jis nusišypsojo man iki skausmo pažįstama nepatiklia, kiek ironiška šypsena, pakeldamas tik vieną lūpų kamputį.
- Pabandom. – Ir šiek tiek manieringai pridūrė: - Bet ar būtinai reikėjo taip anksti mane žadinti?
- Aš tiesiog bijojau, kad „vėliau“ bus per vėlu.
Meluočiau sakydama, kad buvo lengva. Iš naujo mokytis ne vien girdėti, bet ir klausytis. Ne būti šalia, o būti kartu. Tačiau artumas po ilgų abejingumo savaičių išties svaigino. Vėl gulėjome naktį kopose, neišmatuojamame dangaus gylyje ieškodami Grįžulo Ratų, Denebo ir Kasiopėjos, laukdami uodeguotųjų žvaigždžių. Laikydamiesi už rankų ir krykštaudami kaip vaikai, galynėjomės su stichija, apsiginklavusia baltų purslų lavina užgriūvančiomis bangomis. Akimirkai jis pagavo mane į glėbį ir žiūrėdamas į akis pasakė:
- Kokia tu graži.
Negalėjau prisiminti, kada paskutinįsyk buvau girdėjusi panašius žodžius.
- Ir tu neblogas, - atsakiau juokdamasi, nors skruostais ritosi ašaros pramaišiui su stingdančiai šaltu jūros vandeniu. Turbūt būtent tą akimirką žvelgdama į taip man artimą veidą jame išskaičiau, kad tarp mūsų nėra nieko negrįžtamai prarasta. Kad galime vėl išmokti mylėti, ilgėtis, geisti to, kuriam kažkada pažadėjome amžinai tai jausti.
Sekmadienis
Pavakare vienas paskui kitą pasukome namų link. Klausiausi J. S. Bacho, su baroko didybe ir prašmatnumu šlovinančio gyvenimą. Pro debesų atplaišas švysčiojo saulė, tiesdama į horizontą auksinius spindulių tiltus. Lydėjau akimis vietomis jau nugeltusius beržynus, nukultų javų laukus. Staiga mano žvilgsnį patraukė pieva. Vešli, nešienauta. Linguojanti vilnimis nuo vėjo glamonių. Parodžiau vyrui, kad sustotų. Išlipome iš automobilių. Jis klausiamai žiūrėjo į mane.
- Eime pasivaikščioti, - tariau imdama jį už rankos.
- Čia nėra tako, - spyrėsi jis.
- Nereikia tako.
Bridome per žolynus. Glosčiau ranka liaunas smilgas, dobilus, vaiskiai mėlynus tarsi vaiko akys katilėlių žiedus, pasiklydusią rugio varpą. Švelniai prigludau skruostu prie besileidžiančios saulės nuauksinto vyro veido ir paklausiau:
- Kaip manai, kas yra už šios pievos?
Jis šyptelėjo ir atsakė:
- Kita, dar gražesnė pieva...
