Vilniaus dailės akademijos dėstytoja I.Stanaitytė ir šios aukštosios mokyklos doktorantė A.Anglickaitė galbūt niekada nebūtų įveikusios tos baimės, jei ne dokumentinis filmas.
Povandeniniai tarpekliai, šaltiniai, paskendę medžiai, vešli augalija – visa tai atsiveria šių režisierių dokumentinėje juostoje „Ežerų dugne“. Tik teliūskuojančio vandens garsas neleidžia abejoti, kad profesionalių narų užfiksuoti vaizdai yra ne vaizduotės sukurtas peizažas, o ežero gelmės.
Kai kurie kadrai daryti panėrus į daugiau negu 30 metrų gylį.
Abi Klaipėdoje gimusios moterys neatsitiktinai nukreipė savo žvilgsnį ne į Baltijos jūros, o į keturių Lietuvos ežerų – Versminio, Ilgio, Baltųjų Lakajų ir Asvejos dugną.
Filmavimo darbai vyko visais metų laikais, prireikė beveik metų, kol filmas buvo baigtas.
Akvilei teko derinti darbo ir šeimos reikalus.
Akvilės dukrai Ievai Kotrynai tik treji, o sūnui Augustui greitai sukaks penkeri.
Kai savaitgaliais kurdavo dokumentinį filmą, vaikus prižiūrėjo Akvilės vyras.
Kai moteris žiemą tirtėdama nuo šalčio filmuodavo narus, jos vyras informacinių technologijų specialistas Remigijus Staniulis keisdavo vaikams sauskelnes ir nesipiktindavo, kad žmonos nėra šalia.
„Dirbdamas banke Remigijus dažnai skraido iš Vilniaus į Švediją, o kai man reikia išvykti, jis rūpinasi šeima“, – sakė Akvilė.
I.Stanaitytės tėvas neslėpė, kad nardymo dukteriai jis pavydėjo.
Filmo prodiuseris ir povandeninių kadrų operatorius Andrius Daniulaitis, vadovaujantis narų klubui, iš Asvejos ežero dugno tarpeklių paėmė medienos mėginių.
Mokslininkai nustatė, kaip galėjo susidaryti šie tarpekliai, kurių gylis siekia daugiau nei keturis metrus.
Paaiškėjo, kad tai yra buvusio kito ežero atabradas (seklus pakrantės ruožas), o vieno augusio medžio amžius siekia daugiau nei 8,2 tūkstančio metų, kito – daugiau nei 5,6 tūkstančio metų.
Išleidęs knygą apie 119 Lietuvos ežerų profesorius Kęstutis Kilkus tikino, kad narų surinkta medžiaga leistų perrašyti ne vieną disertaciją.
– Kur jums, gimusioms prie Baltijos jūros, smagiau maudytis – jūroje ar ežere?
Akvilė: Su šeima gyvenu Vilniuje, tad ežerai mums arčiau nei jūra.
Nemoku gerai plaukti, nors esu tikra klaipėdietė, man jūroje nelabai sekasi plaukioti, jaučiu vandens baimę. Plaukti pramokau tik baseine.
Irma: Augau prie Baltijos ir žinau, kaip elgtis. O ežerai mane visą laiką gąsdina, nes neaišku, kas yra dugne, ko reikėtų saugotis.
Dumblas, vešlūs ežerų augalai, kurie plaukiojant prisiliečia prie kūno, – visa tai man nėra malonu. Kita vertus, jei gerai pažįsti vietą, kur kas geriau jautiesi.
– Kada pirmą kartą teko nerti į ežero gelmes?
Akvilė: Kuriant dokumentinį filmą. Buvo ruduo, vanduo dar šiltas. Panėrus apėmė toks jausmas, kurio neįmanoma su niekuo palyginti, iki šiol tai mano nuostabiausia patirtis.
Kai pamačiau, kas yra ežerų dugne, mane tai sužavėjo. Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad ežero dugnas gali sukaupti tiek informacijos.
Irma: Kai Akvilė pasiūlė pasižiūrėti nufilmuotą medžiagą, kurią buvo padaręs A.Daniulaitis, supratau, kad išeis geras darbas.
Profesionalių narų užfiksuotas ežerų reljefas, gilūs tarpekliai, išvagoti vėgėlių urvų – visa tai atrodė kaip kelionė laiko mašina. Norėjosi išsklaidyti nuomonę, kad Lietuvos ežeruose nėra nieko įdomaus.
Mūsų su Akvile darbo tikslas buvo parodyti tai, ko negali pamatyti kiekvienas žmogus. Filme yra tokių kadrų, kuriuos sugeba nufilmuoti tik įgudę narai. Po vandeniu atsiveria uolos, šaltiniai, apie kuriuos maudydamasis žmogus nieko nežino.
Visų keturių ežerų dugnas yra fantastiškas.
– Dažnai nardytojai skundžiasi, kad Lietuvos ežerai drumzlini, panėrus nieko nematyti. Ar tiesa?
Akvilė: Aš nardžiau Alaušo ežere, kuris yra vienas skaidriausių Lietuvos ežerų. O labiausiai norėčiau pamatyti, kaip atrodo Ignalinos rajone esančio Ilgio ežero baltasis šaltinis, pavadintas taip dėl smarkiai burbuliuojančio vandens.
Buvau sužavėta, kai apie jį kalbėjo nardymo entuziastas Svaigedas Stoškus. Tai vienas iš keturių filmo herojų, pasakojančių apie keturis skirtingus ežerus.
To šaltinio skersmuo – apie 10 metrų, atrodo įspūdingai. Bėda ta, kad šaltinis yra giliai, reikia mokėti iki jo nusileisti.
– Kaip reagavo jūsų artimieji, kai kūrėte filmą? Ar jiems neatrodė, kad tai – rizikinga?
Akvilė: Toks mano darbas. Jei filmuojant reikia lipti ant stogo ar nerti į ežero gelmes, daug negalvoji. Baisu, bet veikia savisaugos instinktai. Laimė, aš filmavau tai, kas vyko ežero paviršiuje. O ežero dugną filmuojantys narai nėrė net į 30–40 metrų gylį.
Sunkiausia buvo filmuoti žiemą, kai spaudė 20 laipsnių šaltis.
Pasižiūrėjau, kad kamera gali filmuoti iki 40 laipsnių šalčio, todėl nusprendžiau neatidėlioti darbų. Tą dieną narai nėrė į eketę, o aš turėjau įamžinti, kaip jie išlipa iš vandens.
Blogiausia, kad tos medžiagos mes taip ir nepanaudojome.
– Esate drąsi moteris?
Irma: Esu nėrusi tik kartą, bet tai man paliko nepamirštamą įspūdį. Tai buvo vėlyvą rudenį Ilgio ežere, kuris, mano nuomone, yra niūriausias iš visų užfiksuotų ežerų.
Buvo įdomu, bet negalėčiau pasakyti, kad jaučiau labai didelį malonumą. Jaučiau savo pačios kvėpavimą, vanduo skverbėsi į šnerves, buvo daug nepatogumų, negalėjau atsipalaidavusi kaip tikri narai žavėtis tuo, kas aplinkui.
Viena iš filmo herojų pasakojo, kad nardydama pailsi, nes ją labiausiai žavi tyla po vandeniu. Man taip nebuvo.
Esu laiminga, kad pavyko įamžinti keturis nardymo entuziastus, kurie nepraleidžia nė vieno savaitgalio be šio pomėgio.
Lietuvoje yra daug unikalių dalykų, tik reikia stengtis tai surasti. Jei pavyksta, būna didelė sėkmė. Tiesa, povandeninis filmavimas diktuoja savo sąlygas – to, kas po vandeniu, negali pakeisti.
Yra oro sąlygos, bet yra ir vandens sąlygos. Dokumentika – specifinis žanras, čia daug lemia atsitiktinumas.
