„Aplankykite ne tik Ignaliną. Atraskite Palūšės grožį, jos senąją bažnytėlę ir Vėlio ežerą. Ypatinga ir Mielagėnų bažnyčia – ji sena ir išore, ir vidumi, išpuošta retais paveikslais. Nesu nei žvejas, nei medžiotojas, bet aplink Ignaliną jie randa labai gerų vietų.“ - sakė Česlovas Juršėnas, politikas.
„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Ignalinos kraštą – pamatyti, išbandyti, pajusti!
PAMATYK IR APLANKYK
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Didelė rajono dalis yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Tai seniausias Lietuvos nacionalinis parkas, įkurtas 1974 m. kovo 29 dieną. Bendras jo plotas 40 tūkst. 570 ha, pusė teritorijos priklauso Ignalinos rajonui.
Visi Ignalinos krašto ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, sudarydami painų ežerų labirintą, todėl ši vieta dar vadinama Aukštaičių Venecija arba Šveicarija. Ežerų ir upių vandenys suteka į Žeimeną, per ją didžiosiomis Lietuvos upėmis galima pasiekti Kuršių marias.
Viena gražiausių ir vaizdingiausių vietų Lietuvoje – Ladakalnis, iškilęs 175 m virš jūros lygio. Saulėtą dieną nuo jo viršūnės matyti 6 ežerai. Rytinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Linkmenas ir Asekas, pietinėje – Alksnas ir Alksnaitis, o vakarinėje – didžiulis Ūkojas ir Pakasas. Nuo kalno matomi ir Puziniškio, Ginučių piliakalniai, tarp Aseko ir Linkmeno ežerų išaugęs vienintelis parke 18 ha Ginučių ąžuolynas, tolumoje – Minčios ir Ažvinčių girios. Ladakalnyje pilna akmenų krūvelių, paliktų siekiant atsipirkti už įvairiausias nuodėmes.
Ginučių piliakalnis
Laiptais (labai statūs!) užlipę ant piliakalnio rasite paminklinį akmenį, bylojantį, kad čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona. 1934-aisiais savo 60-mečio proga prezidentas čia pasodino ąžuoliuką. 1956 metais sovietų valdžia ąžuolą nukirto, o akmenį apskaldė ir nurideno į Linkmeno ežerą. 1989 metais žygeiviai grąžino akmenį į ankstesnę vietą, o 1997-aisiais atsodintas ir ąžuolas.
Ginučių vandens malūnas 15 km nuo Ignalinos
Tai vienintelis iš šešių Aukštaitijos nacionaliniame parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą: nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo iki girnų ir pikliaus. Jame ne tik miltus malė – Ginučių kaimo gyventojai metalinės turbinos jėgą naudojo elektros gamybai. 1985-aisiais malūną rekonstravus vienoje jo dalyje veikia svečių namai, kitoje įkurtas muziejus. Muziejuje galima susipažinti su išlikusia senovine malūno įranga, išgirsti apie malūne gyvenusio velnio išdaigas, pasigrožėti tautodailininko Petro Gaižučio tapybos darbais. Ir retas atsispirs pagundai karštą vasaros dieną palįsti po šniokščiančiu kriokliu ar pabraidyti po Srovės upę.
Ežerai
Ignalinos rajonas po Zarasų ir Molėtų – trečias Lietuvoje pagal ežerų gausą, o Ginučių apylinkės Lietuvoje pačios ežeringiausios. Ignalinos krašte iš viso yra 209 įvairaus dydžio ežerai, kurie užima 7,7 proc. rajono teritorijos. Iš viso vandens telkiniai užima beveik dešimtadalį rajono ploto. Teka 20 upių, yra 40 tvenkinių.
Ežerėliai daugiausia nedideli, jų plotas iki 10 ha, didesnių nei 500 ha – tik penki. Ežeruose gausu žuvų.
Ežeras ežere
Labai neįprastas yra Baluošo ežeras. Jame yra keletas salų. Vienos jų – Ilgasalės – viduryje telkšo nedidelis, bet labai gilus ežerėlis. Tai vienintelis Lietuvoje ežeras ežere. Ant Baluošo ežero kranto, netoli Šuminų kaimo, žaliuoja Pabaluošės kadagynas – vienas didžiausių kadagynų Lietuvoje. Jo plotas – 4 hektarai. Kitame ežero krante, Trainiškio kaimelyje, auga Trainiškio ąžuolas, menantis pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės. Manoma, kad ąžuolui beveik 800 metų, jo kamieno apimtis 6,1 m, o aukštis 23 metrai.
Velnio ežeras
Paslaptingame Taramos ežerėlyje niekas nesimaudo, mat jis turi prastą vardą. Pelkėtame, beveik neužšąlančiame ežere gyvenąs velnias, Taraminiu vadinamas.
Senovinės bitininkystės muziejus
Jis duris atvėrė 1984 metais Aukštaitijos nacionalinio parko šiaurės vakarinėje dalyje, Minčios girios pakraštyje, Stripeikių kaime. Muziejus išsidėstęs ant dviejų vaizdingų kalvų, kurių papėdėje teka Tauragnos upelis. Ant pirmosios kalvos stovi trys pagrindiniai muziejaus pastatai. Lankytojus pasitinka ąžuolinė senovės lietuvių bičių dievo Babilo skulptūra, kurios burna – tai avilys. Iš Babilo į darbą išskrenda ir grįžta darbštuolės bitės. Kalvos šlaite – senoviniai gultiniai bei statieji kelminiai kaladiniai aviliai, kuriuos Lietuvos bitininkai naudojo nuo XV amžiaus. Netoli muziejaus girios pakraštyje bitės apgyvendintos eglės kamiene.
Leisdamasis nuo kalvos žemyn, užtiksi du specialius avilius, kuriuose pro stiklą galima pamatyti, kaip avilyje gyvena bitės: siuva korius, iškrauna parneštą nektarą, žiedadulkes, augina naujas biteles.
Trys gyvi muziejaus eksponatai
Prezidentas Valdas Adamkus muziejui patikėjo prižiūrėti Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos jam dovanotus tris avilius. Netoliese – ir patvenktas Tauragnos upelis, kriokliu krentantis švarus vanduo. Prisėdus pailsėti galima paskanauti šviežio medaus koryje. Ragaudami medų atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą dieną.
Ignalina
Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (Atgimimo g. 8) – modernus, iš aplinkos išsiskiriantis pastatas, pastatytas 1999 metais pagal architekto Ričardo Krištapavičiaus projektą. Bažnyčios interjere – Stanislovo Kuzmos sukurtos skulptūros. 1929-aisiais šioje vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia. Palūšė 4 km į vakarus nuo Ignalinos
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia, varpinė, koplytėlė ir šventoriaus medinė tvora – medinės architektūros perlas. Tai vienas gražiausių ir seniausių medinės architektūros ansamblių Lietuvoje. Liaudies meistrai pastatus išdėstė taip, kad iš priekio juos galima apžvelgti visus iš karto. Bažnyčioje – 3 altoriai ir net 15 dailės paminklų: ant lentos tapytų paveikslų, drožinių.
Mielagėnai 20 km į pietryčius nuo Ignalinos
Klasicistinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia statyta 1779–90 metais. Šoninėse fasadų nišose besiglaudžiančias Šv. Petro ir Šv. Povilo statulas bei bažnyčioje kabančius paveikslus sukūrė žinomas dailininkas Vincentas Smakauskas. Išraiškingų formų ir proporcijų vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo stiliaus vartai su varpine šventoriaus tvoroje pastatyti apie 1830 metus. Dūkšto dvaras 23 km į šiaurės rytus nuo Ignalinos
Puošnūs klasicizmo stiliaus dvaro rūmai ir ūkiniai pastatai (svirnas, ratinė, arklidė, tvartai) ant Parsvėto ežero kranto buvo pastatyti XVIII–XIX amžiuje. Nuo rūmų atsiveria puiki panorama į šalia esantį ežerą bei gretimas apylinkes. 1939–44 metais Dūkšto dvare buvo įsikūrusi Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Dabar dvaro sodyba yra privati nuosavybė.
Tverečius 28 km į rytus nuo Ignalinos
Bažnyčios šventoriuje auga senas 24 m aukščio dvikamienis Tverečiaus ąžuolas. Legenda sako, kad 1387-aisiais, aukštaičių krikšto metais, Tverečiuje gyvenęs vaidila užgesinęs gamtmeldžių ugnį ir kumščiu į žemę įkalęs ąžuolinę lazdą, iš kurios išaugęs šis galingas medis.
Etnografiniai kaimai
Salų II kaimas rajono vakarinėje dalyje yra savotiškame pusiasalyje tarp Asalnykščio, Linkmeno, Alksno ir Alksnaičio ežerų. Vienintelis kelias į pusiasalį veda iš Antalksnės. Pėsčiomis į Salas II galima patekti ir nuo Ladakalnio, liepteliu perėjus ežerus jungiančią protaką. Netaisyklingose sodybose pastatai stovi kompaktiškomis grupėmis. Atokiau išsidėstę kluonai, prie ežero – pirtys. Kukutėliai (6 km į pietvakarius nuo Tverečiaus) – gatvinis kaimas šalia Erzvėto ežero. Tiesi gatvė iš abiejų pusių apaugusi medžiais, o abipus jos – prie vos banguoto reljefo derančios ilgo stačiakampio plano sodybos. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pastatai išlaikę regiono liaudies architektūros požymius.
Senoji Katinautiškė (6 km į pietryčius nuo Tverečiaus) – kupetinis kaimas. Pro jį teka vandeningas Svylos upelis. Kaimo centre – keturkampė aikštė, o aplink ją – viena į kitą įsiterpiančios padrikojo plano sodybos.
Mėčionys (5 km į šiaurės rytus nuo Mielagėnų) – gatvinis rėžinis kaimas Dysnos upės slėnyje. Abipus tiesios gatvės, kiek pasukti į ją – siauri sodybų sklypai, pastatai juose stovi 1 ar 2 eilėmis, labai ryškios švariųjų ir ūkinių kiemų ribos.
DALYVAUK
Ignalina kiekvienais metais sulaukia vis daugiau turistų. Daug tautiečių poilsį pajūryje pradeda keisti į ramybę prie ežerų. Todėl birželio pradžioje ir rugpjūčio pabaigoje Ignalinoje organizuojamos vasaros sezono pradžios ir pabaigos šventės. Rugpjūčio 15 dieną, po Žolinės atlaidų, Ceikiniuose žmonės gausiai susirenka į liaudiškos muzikos šventę „Kaimynų pasiutvakaris“. Visus linksmina kaimo kapelos iš įvairiausių Lietuvos vietų ir, žinoma, Ignalinos rajono.
IŠBANDYK
Botanikos takas
Tarp Palūšės ir Meironių kaimų, prie Lūšių ežero, įrengtas 3,5 km ilgio takas vingiuoja didelės kalvos šlaitais ir papėde. Jos įdubose tarp pušynų tyvuliuoja maži ežerėliai, upeliai ir pelkutės. Čia galima pamatyti apie 150 augalų rūšių, iš kurių devynios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Strigailiškio kaime (1 km nuo Ignalinos) šakočio kepimas
Iš daugiau kaip 60 bendrovės „Romnesa“ išbandytų receptų patys mėgiamiausi du – paprastasis tradicinis ir trapusis šakočiai, kepami ant atviros ugnies. Bendrovė taip pat kviečia į edukacinę grietinės ir sviesto gamybos programą „Pieno kelias“. Šiame kaime veikia ir pirmasis Rytų Lietuvoje žuvininkystės muziejus.
Vasarą atviros lauko teniso, krepšinio aikštelės, šaudykla, laukia vandens dviračiai, valtys, riedučiai.
Ignalinos sporto ir pramogų centre (Vasario 16-osios g. 35) yra baseinas, boulingas, biliardas, pirtys.
Rajone rengiami turistiniai žygiai valtimis, baidarėmis, dviračiais.
Skraidybos mokymo centras Didžiasalyje rengia apžvalginius skrydžius lėktuvu virš apylinkių ir regioninio parko, siūlo šuolius parašiutu.
PARAGAUK
Sriuba „poliauka“
Šis kulinarinio paveldo patiekalas žinomas jau 150, o gal ir daugiau metų. Tai buvo turtingesnių valstiečių ir „vidutiniokų“ šventinių dienų valgis. Jo pagrindinis ingredientas – kiaulės kulnas. Dėl sotumo dedama šiek tiek miltų, o paskaninimui – džiovintų baravykų. Gera „poliauka“ turi būti kisieliaus glitnumo, šiek tiek karstelėjusi, patiekiama su šaltomis bulvėmis. Jos receptą dabar saugo restorano „Žuvėdra“ virėjai Ignalinoje.
