Kaip šios medžiagos veikia vandenyje gyvenančius organizmus, poilsiautojus besimaudančius Baltijos jūroje ir mūsų sveikatą, valgant žuvis sugaunamas iš šių teritorijų? Naujausiais tyrimų rezultatais pasidalino Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Janina Baršienė.
Daugiausia toksinų prie Gdansko
Cheminio ginklo kapinės nuo Lietuvos yra ganėtinai toli, šaliai priklauso nedidelis plotas ekonominėje jūros zonoje, ties Latvijos ir Švedijos siena. Naujausias Lietuvos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Estijos ir Suomijos mokslininkai ištyrė jūroje užterštose teritorijose gyvenančių organizmų galimus genetinius pasikeitimus. Nuo 2009 metų ištirta daugiau kaip 300 vietovių, kur gyvena žuvys ir 60 vietovių, kur veisiasi moliuskai.
„Didžiausias cheminės ginkluotės genotoksinis poveikis rastas žuvyse sužvejotose Gdansko gilumoje, taip pat ganėtinai užteršti jūros organizmai prie Liepojos ir Venspilio. Gauti rezultatai parodė, jog užterštos vietos valosi, tačiau ten gyvenančios žuvys mutuoja ar net miršta“, – pasakojo J.Baršienė.
Pasak mokslininkės, Baltijos jūra tiriama nuo 2001 metų, genotoksiškumo lygis ženkliai buvo padidėjęs 2011 – 2012 metais, o šiuo metu nors cheminio ginklo talpos rūdija ir sklinda į jūrą, tačiau sąvartynų teritorijos nėra tokios užterštos.
Pakitusi žuvų genetika
Mokslininkė išskyrė lietuvių pamėgtą žuvį – strimelę. Ji yra ganėtinai riebi, todėl ji linkusi kaupti ne tik nuo taršos organizmuose besiformuojančius dioksinus, bet ir cheminio ginklo medžiagas.
„Ištyrę sąvartynų vietose gyvenančią strimelę, radome anomalius genetinius pakitimus: pastebėjome pakitusią DNR struktūrą, molekulinius darinius, kurie naikina žuvies kūno ląsteles. Labiausiai šokiruojantis atradimas buvo mikroskopu matomos ant žuvies kūno išaugusios ataugos“, – pažymėjo mokslininkė.
Kita cheminio ginklo palaidojimo teritorijose gyvenanti žuvis – menkė. „Menkės kepenyse gali kauptis išsiskaidžiusios naftos liekanos bei cheminio ginklo medžiagos, tokie junginiai skatina vėžinių navikų atsiradimą žuvies organizme“, - aiškino J.Baršienė.
Uždraustos Baltijos jūros menkių kepenėlės
Rūkyta menkė ypač mėgstama pajūrio žuvis, o jos kepenėlės laikomos delikatesu, kai kurie žmonės mėgsta jas marinuoti. Tačiau, jau trejus metus Baltijos jūroje sugaunamos menkės kepenys yra draudžiamos naudoti tiek žmonių, tiek gyvūnų maistui.
„Menkė yra neriebi žuvis, tad jos raumenyse nesikaupia toksinės medžiagos, tačiau kepenyse nusėda ne tik dioksinai, bet ir kitos cheminės medžiagos“, - pasakojo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovė Janina Kundrotienė. Pasak pašnekovės, rinkoje menkių kepenų yra, jas galima nusipirkti, tačiau jos parduodamos iš Norvegijoje ar Islandijoje sugaunamų atlantinių menkių.
Veterinarijos tarnybos atstovė patikino, jog dažnai tiriamos ir kitos toksines medžiagas linkusi kaupti žuvys – strimelės, šprotai, lašišos.
„Didelės rizikos suvalgyti didelę dioksinų kiekį turinčią riebią žuvį nėra, nes paprastai tokios žuvys yra didelės ir senos, o žvejai savo sugautą laimikį rūšiuoja, tuo tarpu mes nuolat tiriame į rinką patenkančias žuvis“, – pasakojo J.Kundrotienė.
Per pastaruosius trejus metus, maisto ir veterinarijos tarnyba tikrino tiek žvejų laivus, tiek žuvies fabrikus, konservus gaminančias įmonės ar turgaus prekeivių produkciją. Per tą laikotarpį nepastebėta, jog uždraustosios menkių kepenėlės būtų parduodamos, jų nebent galima gauti iš nelegaliai žuvimi prekiaujančių žmonių.
Aukščiausios klasės cheminis ginklas ipritas - panašus į gintarą
Viena sudedamųjų cheminio ginklo medžiagų yra ipritas. Kai jis pažeidžia odą, žmogus nieko nepajunta. Net esant itin sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelio iprito kiekio pakanka tam, kad po paros visa oda būtų nusėta pūslėmis. Vėliau jos subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas. Jei žmogus išgyvena, žaizdos užgyja per mėnesį.
Grynas ipritas yra bespalvis, bekvapis, lakus skystis. Ilgainiui jis pavirsta į sukietėjusią geltoną medžiagą, kuri gali priminti gintarą. Ar tai reiškia jog gintaro rinkėjai krante, netyčia gali rasti ir iprito?
„Iprito tikrai nerasite Baltijos jūros pakrantėse, tai medžiaga kurios reikia ieškoti 80 kilometrų nuo jūros kranto giliai dugne“, – nuramino Geologijos ir geografijos instituto Geopalinkos tyrimų skyriaus vadovas Kęstutis Jokšas.
Pasak jo, vienintelė galimybė tokiai medžiagai pasiekti jūros krantą yra būti atgabentai kartu su žvejų sugaunamu laimikiu. Tačiau ir ši teorija labai abejotina, nes cheminio ginklo sąvartyne žvejoti griežtai draudžiama.
„Žvejai žino apie tas teritorijas, jie gauna žemėlapius su pažymėtais taškais, rasti tokių toksinių medžiagų jie gali nebent užsiimdami savavališka nelegalia žvejyba“, – pasakojo K.Jokšas.
Specialistas nuramino visus besijaudinančius dėl poilsio šalia Baltijos jūros ar maudymosi vandenyje: visi toksinai yra toli nuo kranto ir giliai dugne, tad bent jau kol kas didesnė grėsmė poilsiautojams yra nudegti saulėje ar nuskęsti nei pakrantėje nukentėti nuo cheminio ginklo medžiagų.
