Gamtos rojus šalia didmiesčio
Vos pusvalandis garlaiviu gurkšnojant turkišką arbatą neprailgs, kol pasieksite Princų salas, turkų dažnai vadinamas tik salomis (Adalar). Vos pusvalandis, ir multimilijoninio miesto smogo, triukšmo ir spūsčių lyg nebuvę.
Dėl šios priežasties Princų salos jau daugiau nei šimtmetį yra viena mėgstamiausių poilsio vietų nuo lėkimo ir tempo pavargusiems stambuliečiams.
Poilsiautojai plukdomi į keturias didžiausias Princų salas. Be abejo, tikra Princų salų karalienė – Biukada (Buyukada - išvertus iš turkų kalbos – Didelė sala). Pavadinimas išduoda, kad Biukada – didžiausia iš visų devynių Princų salynui priklausančių salų.
Stambuliečiai sako, kad Biukada gražiausia pavasarį. Galima su tuo ginčytis. Žydinti ryškiais purpuriniais bugenvilijų žiedais Biukada nuostabi ir vasarą ar rudens pradžioje. Ne šiaip sau stambuliečiai Biukadą dažnai vadina rojumi, esančiu vos per vieną žingsnį nuo multimilijoninio miesto.
Tiesa, vasaros savaitgaliais rojus gali priminti ir pragarą. Karštais laisvadieniais į Biukadą suplaukia tiek poilsiautojų, kad pagrindinėse salos gatvėse sunku rasti vietą padėti net pėdai. Ką jau kalbėti apie laisvą suolelį su vaizdu į tolumoje plytintį Stambulą ar šezlongą viename iš salos paplūdimių.
Dideli ir maži laivai į pusšešių kvadratinių kilometrų Biukadą savaitgaliais zuja nuo ankstaus ryto iki vakaro. Didžiulio garlaivio, talpinančio daugiau nei 2000 keleivių, kapitonas Ali pasakojo, kad savaitgaliais kiekvienas reisas būna pilnut pilnutėlis.
Reisų – daugybė. Įmonių, kurių laivai plukdo poilsiautojus iš Stambulo į salas – taip pat ne viena. Kelionės bilieto kaina – maždaug keturi litai.
Tad jei norite išvengti minios, vasarą į Biukadą rekomenduojama plaukti darbo dienomis. Būtent tada geriausiai suprasite ir, kas svarbiausia, pajusite, kodėl ši vieta ypatinga.
Po salą - keturrate karieta
Tik išlipus iš laivo, akį patrauks puikiu Osmanų architektūros pavyzdžiu laikoma Biukados prieplauka, o ausis išūš ledų, tradicinių nedidelių spurgų ir kapitonų kepuraičių pardavėjai. Neišsigąskite šio triukšmo. Sala nemaža ir joje daugybė vietų, kur galima rasti atokią ramią vietą.
Biukada garsėja sustojusiu laiku, kurorto atmosfera, pušynais, dideliais žaliaisias plotais, paukščių giesmėmis, paplūdimiais, siauromis vingiuojančiomis gatvelėmis, didingomis art nouveau stiliaus medinėmis vilomis ir tuo, kad čia niekuomet nebūna jokių transporto grūsčių.
Sala unikali tuo, kad čia nevažinėja jokie privatūs automobiliai. Siauromis vingiuotomis Biukados gatvėmis rieda tik būtinieji gaisrinės, policijos ir greitosios pagalbos automobiliai.
Pagrindinis salos transportas – dviračiai ir arklių traukiamos senovinės lengvos keturratės karietos fajetonai. Taip, saloje galite pasivažinėti kaip tikri karališkosios šeimos atstovai. Tiesa, būtent dėl arklių kvapas saloje gali būti ir ne toks karališkas.
Nedidelių arklių tempiami fajetonai keliauja įvairiais maršrutais. Maždaug pusantros valandos trukmės didysis turas po salą karieta atsiseis nemažai – beveik šimtą litų. Jei norite pataupyti pinigų ir laiko, galite išsinuomoti dviratį.
Vasaromis pagrindinėje salos aikštėje aplinkui aukštą medinį laikrodį nusidriekia nemaža eilė laukiančių laisvo fajetono. Nors senovinių karietų daug ir jos zuja nesustodamos, laukti gali tekti pusvalandį ar net ilgiau.
Jei nenorite išleisti nė cento, galite salą apžiūrėti pėsčiomis. Tik turėkite omenyje, kad sala kalvota. Arklio balną primenančiai salai apeiti gali prireikti daugiau nei penkių valandų ir nemažai fizinės ištvermės. Karštą dieną kopti gana stačiomis kalvomis gali būti ne itin paprasta ir nelabai malonu.
Be to, ne itin malonią kompaniją gali palaikyti benamiai šunys, kurių saloje, kaip ir visame Stambule, gausybė.
Našlaičių prieglaudoje naktį vaidenasi
Kopdami stačia kalva Nidos pušynus primenančiais takais, prieisite didžiulį seną medinį pastatą. Tiksliau, jo griuvėsius. Tai kadaise buvusi graikų ortodoksų našlaičių prieglauda. Daugiau nei 50 metų čia gyveno daugiau nei 5000 našlaičių. Kai Graikijai priklausiusios salos atiteko turkams, prieglauda buvo uždaryta.
Sakoma, kad tuščiame lyg iš siaubo filmų apgriuvusiame pastate naktimis vaidenasi. Tačiau tuo įsitikinti patiems kažin ar pavyks. Laiko ir gaisrų nuniokotą prieglaudą nuo pašalinių saugo sargai.
Nors buvusi našlaičių prieglauda – vienas didžiausių medinių pastatų visame pasaulyje, savivaldybė nusprendė neskirti lėšų unikalaus pastato restauracijai ir leisti jam visiškai sugriūti.
Visai šalia prieglaudos, dar šiek tiek pakopus į maždaug 200 metrų aukščio kalvos viršūnę, aptiksite seną nedidelę akmeninę graikų bažnyčią ir vienuolyną. Skambindami vartų varpeliu būkite kantrūs. Senas sargas nepratęs prie dažnų lankytojų ir gali negirdėti jūsų skambučio.
Saloje aptiksite ne vieną krikščionišką bažnyčią, taip pat dideles krikščioniškas kapines. Priežastis paprasta. Ilgą laiką Biukada buvo prieglobstis Stambulo mažumoms – graikams ortodoksams, katalikams armėnams. Iki šiol saloje gyvena didžiulė žydų bendruomenė, o armėnai leidžia čia visas savo laisvas vasaros dienas.
Iki tol, kol XIX amžiaus viduryje, salas atrado Stambulo grietinėlė ir nusprendė, kad jos – ideali vieta poilsiui, Princų salos buvo tremties vieta.
Dar Bizantijos laikais į salas buvo tremiami karališkosios šeimos nariai. Osmanų imperijos periodu čia prieglobstį rasdavo ištremti sultonai.
Dabar stambuliečiai Biukadoje mėgsta piknikauti specialiose tam įrengtose vietose pušynuose, nuo ryto iki vakaro gaudyti saulės vonias viename iš kelių salos paplūdimių. Jie, beje, mokami. Tiesa, ne visi nori už visą dieną ant šezlongų skambant garsiai muzikai mokėti nuo 35 iki 50 litų.
Nemažai salos lankytojų saulėje kaitinasi tiesiog ant žolės šalia promenados ir į Marmuro jūrą šoka tiesiai nuo akmenų. Gal ir nepatogu bei švaru (visai pro šalį praplaukia daugybė laivų), bet vaizdas – vertas milijono. Nuo salos atsiveria nesuskaičiuojama gausybė Stambulo stogų.
Bene labiausiai Biukada garsėja savo medinėmis prabangiomis baltomis vilomis ir aplink jas žydinčiais sodais. Kai kurie namai primena karalių dvarus. Kai kuriems jų jau seniai reikia remonto. Tačiau net ir daugybę metų netvarkytos apsilupusios apgriuvusios vilos čia kažkuo žavi.
Prieglobstį rado marksizmo teoretikas
Viename tokių medinių gražuolių prieglobstį buvo radęs ir marksizmo teoretikas, Raudonosios armijos bei IV Internacionalo įkūrėjas bei lyderis Levas Trockis. Iš Sovietų Sąjungos ištremtam L.Trockiui Biukada buvo pirmoji stotelė užsienyje.
Su žmona Natalia ir sūnumi Levu L.Trotckis čia pragyveno nuo 1929 metų iki 1933—iųjų. Ramioje saloje marksizmo teoretikas ne tik žvejojo, bet ir rašė autobiografiją bei pagarsėjusią Rusijos revoliucijos istoriją.
Pastatas, kuriame gyveno marksizmo teoretikas, išlikęs iki šių dienų. Tačiau įeiti į vidų nepavyks. Pastatas – privati nuosavybė.
Prisivaikščioje tikrai išalksite. Būtinai prisėskite viename iš pakrantėje įsikūrusių žuvies restoranų. Kainos nepigiausios, tačiau žuvis šviežia ir gardi, o vaizdas į didingąjį Stambulą kerintis.
Jei jums pasiseks ir smogas virš miesto nebus didžiulis, pamatysite ne tik ilgą besidriekiančią Azijinės Stambulo dalies pakrantę, bet ir europinį Stambulą su istoriniais pastatais ir naujaisiais dangoraižiais.
Jei nenorite būti apgauti, susitarkite dėl žuvies kainos iš anksto ir prieš mokėdami atidžiai apžiūrėkite sąskaitą.
Besidomintiems istorija dar verta užsukti į Princų salų muziejų. Vis dėlto klaidžiodami po Biukadą nepraraskite laiko pojūčio. Keltai atgal į Stambulą neplaukia pernakt. Nelaukite ir paskutinio kelto. Į jį galite nebetilpti.
Na, o jeigu užsibūsite, apsistokite garsiajame „Splendid Palace“ viešbutyje su vaizdu į žydrą Marmuro jūrą ir niekuomet nemiegantį Stambulą.
