Dizainerė jau ne pirmą kartą lankėsi Italijoje ir abejoja, ar kada nors bus gana. Į Siciliją ji tradiciškai išvyko su šeima – vyru Kęstučiu ir dukromis Aine bei Martyna.
– Mokotės italų kalbos – meilė šiai šaliai neslopsta?
– Meilė Italijai tik stiprėja! Esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, abejingo šiai nuostabiai šaliai. Ir kuo daugiau kartų ten būni, tuo labiau traukia. O apkeliauti ją kažin ar įmanoma. Anot mano italų kalbos dėstytojo Stefano M.Lanzos, retas italas (kartu prisipažino, kad ir jis pats) yra visiškai pažinęs Italiją – su visais jos regionais, patiekalais, nuostabiomis net kelių jūrų pakrantėmis.
– Kodėl šį kartą pasirinkote būtent Siciliją?
– Pagalvodavau apie šią salą, Sicilija jau seniai viliojo ir tarsi mojo man ranka, kviesdama apsilankyti.
Nieko iš anksto nepranešusi, vieną vakarą dukra Martyna pareiškė: „Mamyte, ar žinai, kad šįmet atostogausime ten, kur seniai trokšti nuvykti?“ Man dar nespėjus susigaudyti, parodė skrydžio bilietus ir šypsodamasi pridūrė, kad išvykstame po savaitės.
Matydama mano nuostabos kupinas akis dukra suskubo paaiškinti: „Nusprendėme su tėveliu surengti sąmokslą. Patikėkit, už tai tikrai nesupykau.
Mane džiugino jau vien tai, kad Sicilijoje karšta. Bet svarbiausia – ten apmalšinau savo badą: turėjau galimybę kalbėti itališkai.
Kaip ir pačios kelionės idėją, maršrutą irgi apgalvojo mūsų organizuotoji Martyna. Žinodama, kad man labai patinka fotografuoti, pajuokavo, jog viską suplanavo taip, kad man per dieną liks tik kelios minutės fotografijai.
Pažadėjau laikytis plano, bet, kad ir kaip būtų negražu, pažado neišpildžiau. Bet turėjau pasiteisinimą – per daug įspūdinga yra Sicilija, jūra, gamta, miesteliai su savo jaukiomis gatvelėmis, kad aš atsilaikyčiau viso to neįamžinusi.
Saloje netrūksta ir kontrastų – šalia grožio, jaukumo ir mielumo, kai tiek vietiniai, tiek turistai vakarais aptūpę stalelius ragauja vyną, mėgaujasi maistu, šiukšlyną galima aptikti kad ir miesto aikštėje.
O štai mafijos atstovų sutikti neteko – juk Katanijos miestas siejamas su jais, bet tai žavinga legenda ir priežastis keliautojams juokauti.
„Galbūt tai jie – mafija?“ – kartą smagiai sušnabždėjau šeimynai išvydusi sėdinčius ir oriai bendraujančius siciliečius. Senjorai mus užkalbino ir buvo labai patenkinti, kad galime bendrauti itališkai – vis negalėjo atsistebėti, kad aš nesu italė.
– Ką gaudė akis, į ką kreipdavote savo fotoobjektyvą?
– Buvo gera gyventi vos keli metrai nuo jūros. Nepakartojamas jausmas prabusti rytą, gurkšnojant kavą gėrėtis jūra ir suvokti, kad gyvenimas yra gražus.
Užsukome ir į Palermą, šiek tiek nejaukiai pasijutome tame mieste esančiose katakombose, kur buvo laidojami kilmingieji – tiek suguldytų ir net sustatytų mirusiųjų! Tačiau nejaukumą atpirko šventyklų slėnis Agridžente.
Labiau nei didesni miestai mus žavėjo mažesni miesteliai. Funikulieriumi pasikėlę į Taorminą, negalėjome atsigėrėti supančiais gamtovaizdžiais, vinguriuojančiomis jaukiomis gatvelėmis, pilnomis turistų.
Užsukome į miestelyje esantį amfiteatrą, kur buvo ruošiamasi vakaro koncertui, su dukra Aine maloniai prisiminėme, kaip smagu buvo prieš kelerius metus Veronos amfiteatre klausytis operos „Toska“.
Žinoma, aplankėme Etnos ugnikalnį. Štai prie Etnos mano šeima ir juokavo, perspėdama, kad nedemonstruočiau savo „audriškų“ galių.
– Tai jau ką nors iškrėtėte svečioje šalyje?!
– Vieną dieną nusprendėme patinginiauti prie jūros San Vito Lo Kapo paplūdimyje. Tądien termometras rodė apie 40 laipsnių karščio.
Mano draugai seniai juokauja, kad kur atvyksta Audra – kyla audra. Ir ką jūs manote? Mums atvykus staiga pakilo neapsakomo stiprumo vėjas, negrįžtamai į jūrą nunešęs poilsiautojų čiužinius ir skėčius. Pliažo reikmenys tiesiog sukosi ore!
Italai stebėjosi, sakė nepamenantys, kad saulėtą dieną nei iš šio, nei iš to būtų kilęs toks uraganinis vėjas. Nuotaikos tai nėmaž nesugadino – tik juokiausi, aplinkiniams bandydama paaiškinti, kad greičiausiai gamtos sumaištį sukėliau aš.
