Ministras Dainius Pavalkis pailsi tik rizikuodamas gyvybe

Fanatikas arba priklausomas nuo adrenalino. Kad kai kas jį taip apibūdina, švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis (54 m.) juokdamasis prisipažįsta pats. Bet jam tai nė motais – vyras kasmet stengiasi ištrūkti bent savaitei ir įveikti kokių nors kalnų viršūnę.

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva Kaikarytė

Sep 13, 2014, 9:22 AM, atnaujinta Feb 9, 2018, 4:08 PM

Vasaros pabaigoje ministras vėju mėgavosi Dolomitinių Alpių viršukalnėse Italijoje.

Tie, kurie domisi alpinizmu, greičiausiai girdėjo garsųjį Via Ferrata – geležinį kelią. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais šiame kalnų take pradėti tvirtinti lynai, rankenos, pakopos, kad kareiviai galėtų lengviau judėti. Šiandien visi įrenginiai praverčia alpinizmo aistruoliams. Nors trasa parengta, pavojus visuomet tyko šalia.

Tad į klausimą, į kokį aukštį D.Pavalkis aukščiausiai įkopė ir dėl ko jam džiugu, jis atsako trumpai: „Džiaugiuosi, kad likome gyvi.“

Pradėjus kopti netikėtai pradėjo snigti – tapo labai slidu. Vyrai trokštamą tašką pasiekė, bet sušalę, šlapi ir išvargę – kopimo patirties turintys lietuviai vis dėlto negalėjo nuspėti gamtos išdaigų, tad išsiruošė vilkėdami tik marškinėlius ir dėl visa ko įsimetę plonas striukeles.

Dainiui draugiją palaikė 31 metų sūnus Gintautas ir pora bičiulių. Dukters Dainoros išvilioti į kalnus jau nebepavyksta.

„Nebegaliu apgauti ir savo žmonos – anksčiau dar pavykdavo išvilioti į kalnus, dabar ji jau žino, kokie sunkumai ten laukia“, – smagiai kalba D.Pavalkis.

Tačiau šeimos moterys – ministro sūnus jau yra sukūręs šeimą – neprieštarauja vyrų pomėgiui kopti į kalnus. Greičiausiai išmintingai nutyli ir neklausinėja detalių apie pačius pavojingiausius momentus, nes apie juos Dainius su Gintautu tiesiog stengiasi nepasakoti.

Kalnų tema Pavalkių šeimoje svarbi nuo pat jos susikūrimo. Sūnui buvo vos penkeri, kai tėvas su juo nusifotografavo Elbruso viršukalnėje Kaukaze, daugiau nei 4 kilometrų aukštyje.

Aistra kalnams atsirado po pirmo studijų kurso. D.Pavalkis pamena, kad kažkas pasklei-dė idėją eiti į kalnus, ir studentai mikliai išvyko į Karpatus, tiesa, be patirties ir tinkamo pasirengimo.

„Po žygio viena bendrakeleivė gulėjo ligoninėje dėl širdies raumens uždegimo, tad daugiau tokių neapgalvotų užmojų vengėme“, – prisimena ministras.

Jis išvaikščiojo Fanų, Pamyro kalnus, įveikė Kilimandžarą bei Monblaną, ragavo Andų atšiaurumo. Svajoja apie Nepalą ir Tibetą.

„Dabar kopti kur kas lengviau – studijų metais tekdavo vilkti trisdešimties kilogramų kuprinę. Patarčiau tai išbandyti visiems, kurie skundžiasi, kad gyventi labai sunku, – sako D.Pavalkis. – Kaip medikas žinau, kad turiu mažiau jėgų nei prieš kelis dešimtmečius, tad maršrutus tenka rinktis atsakingiau.“

Tai daryti verčia ir entuziazmo nekeliantys nutikimai – Dainius šalia tragedijos atsidurdavo vos už 30 metrų. Sykį užklupo griūtis – žuvo priekyje ėjusi olandų komanda.

Kitą kartą rytą grožėjosi saulėtekiu, spindinčiu ledu, kol per širdį perėjo siaubas išvydus kirtiklį, nutrauktą alpinisto ranką šalia jo ir kraujo ruožą tame beprotiško grožio peizaže. Griūtis tiesiog nušlavė alpinistus...

Pats D.Pavalkis irgi yra kabojęs ant virvės, nustumtas nuo beveik kilometro aukščio ledo sienos. Kopiant į Monblaną jį numušė priekyje ėjusi alpinistė, kuri buvo blogai prie bato prisitvirtinusi vadinamąją katę. Pasitelkęs kirtiklį ir įgūdžius, vyras grįžo į trasą, bet sūnus vėliau sakė, kad tokių didelių tėvo akių iki tol nebuvo matęs.

Kam ministrui visa tai? Gal geriau žvejotų?

„Žvejyba, ypač Lietuvoje, labiau tinka ramiems žmonėms. Kitiems, tokiems kaip aš, matyt, reikia visiško atitrūkimo nuo rutinos. Kopdamas galvoji tik apie „čia ir dabar“ akimirką, nes kitaip gresia pavojus tavo ar bendražygių sveikatai, gyvybei. Tokie nauji potyriai paskui suteikia galimybę kitaip žvelgti į gyvenimą, lengva atsijoti neesmines smulkmenas. Be to, tai labai grūdina. Svarbiausia – kitur tokio grožio ir laisvės pojūčio kaip kalnuose neįmanoma patirti“, – pasakoja D.Pavalkis.

Atostogos prie jūros gulint paplūdimyje – tikrai ne šiam vyrui. Tingų kaitinimąsi saulėje gali ištverti vieną, du pusdienius. Su žmona Edita jau dešimtmetį turi tradiciją pabėgti į šiltą kraštą spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Bet ir tuomet intensyviai keliauja.

Kol gali, Dainius nori kuo daugiau pamatyti ir patirti. Keliaudamas jis įžvelgia didelę prasmę – pažindamas kaimynus, kitas tautas esi atlaidesnis, moki plačiau mąstyti, suprasti kitą ir kitokį.

„Visada sakau, kad nereikia nieko bijoti – jei gali, plauk baidare upe, jei ne, mink dviratį, jei ir jis netinka, sėsk į autobusą ir važiuok apžiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių Baltarusijoje“, – užtikrintai kalba ministras.

Bet viskam reikia pinigų! Jis puikiai tai žino ir yra keliavęs... net be batų. Kartą po žygio miegant Taškento traukinių stotyje iš jo tiesiog pavogė batus.

Tris savaites kalnuose yra praleidęs kartu su vaikais – išvyka atsiėjo apie 5 tūkstančius litų.

Pastarajai savaitės kelionei į Italijos Alpes ir, kitų akimis žvelgiant, savanoriškai kankynei vyras išleido apie 2 tūkstančius litų. Iki Korvaro miesto vyko automobiliu – labai džiaugėsi, kad Lenkijos keliai labai pagerėję ir trokštamą tašką galima pasiekti ne per parą, o per 17–18 valandų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.