„Lietuvos ryto" žurnalui „Stilius" dailininkė pasakojo, kad kojos iš savo gražiųjų namų gali nekelti mėnesių mėnesiais, o atostogos prie jūros saulėje jos seniai nebevilioja. Kurti, tapyti, piešti, kol sąnariai paskaus, – štai kas jai labiausiai šiuo gyvenimo periodu rūpi.
Tik štai jos gera draugė, į Italiją nutekėjusi interjero dizainerė Gaiva Šimkuvienė netyčia atrado raktą į Indros širdį ir atsiviliojo į savo ir vyro Marco ūkį Umbrijos regione, kur rudenį – pats alyvuogių nuėmimo įkarštis.
„Marco apylinkėse garsėja savo puikiu aliejumi – tai jo aistra, gyvenimo kūrinys. Kai mūsų pažinties pradžioje išgirdau jo pasakojimus, panorau pati savo akimis pamatyti, rankomis pajusti, kaip atsiranda šis vertingas produktas. Neslėpsiu – iki tol žinojau, kad šaltai spaustas alyvuogių aliejus yra gerai, tačiau tik tiek, o dabar man atsiskleidė daugybė niuansų – tokių pat žavingų, kaip pati Italija“, – pasakojo Indra.
Umbrija, kur gyvena jos draugai, lietuvei dar žavingesnė nei kaimyninė garsioji Toskana – mat kalvos ne nuogos, o pasipuošusios žaluma. Štai kodėl Umbrija vadinama žaliąja Italijos širdimi.
„Išeini ten į kiemą ir akys visuomet turi ką veikti – atsiveria kvapą gniaužiančio grožio panorama. Reljefas įspūdingas, o dar kur fantastiškos spalvos – vienokio žalumo miškai, kitokio – vynuogynai, auksiniai javų ploteliai ir karališkai pilkų atspalvių alyvmedžių giraitės, į visa tai kur ne kur įbridę grakštūs miesteliai. Visa tai dar nuostabiai mainosi, nelygu paros metas“, – dalijosi įspūdžiais dailininkė, kuri ne fotoaparatu, bet širdimi fiksuoja ypatingas akimirkas.
Tuo į valias ji atsigroži porą savaičių padėdama skinti alyvuoges. Darbą trijulė pradeda apie 9 valandą ryto, kai nukrinta rasa. Indros draugė Gaiva ištobulino derliaus ėmimą – daro tai mikliai, racionaliai ir be nuostolių. Italai ilgą laiką prieš derlių skundžiasi, koks jų laukia sunkus darbas, o paskui jį daro lėtai ir, lietuvių akimis, neefektyviai.
„Mes tiesiame tinklus iš karto po kokiais 20-ia medžių, tarpus susegame skalbinių segtukais – paprasta, bet taip nuo mūsų nepabėga nė viena uogelė. Kaimynai italai, matėme, neberenka ant žemės pabirusio derliaus ir nemažai dėl to praranda“, – aiškino Indra.
Ne veltui draugės kartu dirbo dar Vilniuje gražindamos interjerą – ir derliaus metu juodvi dirba lyg laikrodis: vos Indra pakloja tinklus, Gaiva jau sega jų kraštus, Indra tinklą vynioja vydama alyvuoges į vieną vietą, Gaiva jau beria jas į dėžes.
Marco vaikščiodamas su kratytuvu tarp medžių neturi nė minutės poilsio.
Taip spėriai sukantis ir nuolat pokštaujant itališkai lietuviška trijulė per porą savaičių nuskina beveik 1500 alyvmedžių.
Beprotiškai sunku?
„Be galo smagu – apima džiaugsmas, kad tiek daug ir taip greitai nuimi derlių. Ten patenki į grožį, šiltą, smagią atmosferą, su vyno lydima puota per pietus ir vakarienes. Mums, lietuviams, tai taip neįprasta ir šventiška, o kur dar kelionės aplinkinių įdomybių link, ekskursijos ir medžioklės“, – džiūgavo menininkė.
Štai kad ir natūralus SPA po atviru dangumi – poilsio po derliaus rinkimo moterys nulėkė į netoliese esančius šiltus Saturnijos mineralinius šaltinius. Įlipi į natūralų šaltinio akmenyje išgraužtą dubenėlį ir turškiesi porą valandų. Nori intensyvesnių pojūčių – lendi po šiltu kriokliu, nori ramaus poilsio – renkiesi tą dubenį, kuriame vanduo burbuliuoja tarsi sūkurinėje vonioje.
Indrai svarbūs ne tik kūno malonumai. Istorija – štai jos energijos ir paveikslų siužetų šaltinis. Todėl draugai negalėjo nenuvežti viešnios į Asyžių.
Šis miestas susijęs su šv.Pranciškumi Asyžiečiu, o jo paveikslai, freskos svarbios ne tik tikintiesiems, bet ir dailininkams. Be to, bū tent Asyžiaus katedroje Indra galėjo pasigrožėti ir Giotto di Bondone freskomis.
Istorijos Italijoje nebūtina ieškoti šventovėse ar muziejuose. Indrai širdis virpa matant dažname miestelyje nuostabaus grožio travertino akmenį – tokį puošnų, kad tinka ir dvarams, o ten iš jo net šaligatviai nutiesti.
„Baltas pavydas ima, širdis putoja – atsivežtum į Lietuvą kokio apgriuvusio tvartelio kampą ir būtų puiki puošmena, – juokėsi menininkė. – Tenykščiuose miesteliuose kiekviena rankenėlė, balkonų turėklai įkvepia, viskas ten sena, jokio moderno, tiesių plokštumų ir nikeliuotų paviršių, o dėl to mano širdis džiūgauja.“
Kelionės pas gerus draugus turi privalumų ir dėl to, kad jie tau gali parodyti tai, ko paprastai turistiniame vadove nerasi arba neatkreipsi dėmesio. Pavyzdžiui, draugų aplankyto Sant Antimo vienuolyno pamatai padėti dar prieš mūsų erą, pastatai iškilo XII amžiuje. Šalia auga 1000 metų senumo kiparisas ir alyvmedis.
„Tie šimtmečiai neslegia – jie tave įkrauna kažkuo geru visam gyvenimui“, – dalijosi Indra, pakerėta mistinės šventovės auros.
Ir kaip gera, kai vykdamas į tokią vietą klausaisi bičiulio pasakojimo, kaip jis ją atrado.
Pavargęs Marco kartą įsisodino šunį ir abu patraukė Toskanos link – ne tik aliejų, bet ir vyną spaudžiantis vyras mėgsta pasidairyti, kaip šeimininkauja kaimynai. Kai sutemus jis pasuko nepažįstamu keliuku, jo dėmesį patraukė mistiškos švieselės.
Privažiavęs vienuolyną, žengė su šunimi jo link ir nuo vienuolių giesmės grožio taip abu ir sustingo ant slenksčio.
Istorijos Indra ir pati prisirinko kibirą tikrąja to žodžio prasme. Draugų ūkio apylinkėse gausu suakmenėjusių kriauklių, išlikusių dar nuo tada, kai vietovė glūdėjo vandenyno dugne.
„Sekmadienį pasimėgavusi baseinu išėjau pusvalandžiui į kukurūzų lauką ir prisirinkau nežinau kiek milijonų metų senumo kriauklių“, – rodė Indra į Vilnių atsigabentas brangenybes.
Umbrija – ir garsiosios etruskų tautelės žemė, o prie jos paveldo Indra galėjo prisiliesti visai greta draugų ūkio. Tiesiog vienoje kalvelėje šeimininko tėvas – aistringas istorijos gerbėjas – atkasė etruskų kapavietes tarsi miniatiūrinius kambarėlius. Autentiškas atradėjo sūnaus pasakojimas pažinčiai su istorija suteikia ypatingo žavesio.
O ką šiandien Indra draugams galėtų papasakoti apie aliejų – juk maistas yra neatskiriama italų kultūros dalis?
Taigi aliejus aliejui nelygu. Indros draugų kaimynai visi jo išsispaudžia, tačiau kai kokia nors močiutė sunegaluoja, lekia aliejaus pirkti pas Marco, nes jo kūrinys yra tikras vaistas. Savo spaustą močiutė valgo, o kaimyno labai taupo, naudoja kompresams skaudamai vietai. Kad aliejus turėtų tokių galingų savybių, jį gaminant reikia turėti žinių. Aplinkiniai stebisi, kad Marco imti derlių pradeda pats pirmas. O jis nelaukia, kol alyvuogės prinoks: vos šonelis pradeda mėlynuoti, metas skinti. Iš tokių neprinokusių uogų aliejaus išeiga mažesnė, tačiau mineralinių medžiagų – tikras lobynas. Ir veža spausti aliejų Marco kas vakarą moterims suskynus alyvuoges – išgyvena dėl kiekvienos valandos, kurią alyvuogės praleidžia priekaboje, nes laikas tiksi aliejaus kokybės nenaudai.
Indros lietuvė draugė italus stebina ne tik tuo, kaip spėriai sukasi ūkyje. Kaip dailininkė juokauja, jos jautrioji, subtilioji draugė svečioje šalyje tapo užkietėjusia medžiotoja.
Ūkininkų gėrį ten nuolat puola šernai, tad ginasi nuo jų kiekvienas ūkis. Iš pradžių Gaiva savo vyrui medžioklėje tik palaikydavo kompaniją, o netrukus panoro ir pati įsigyti reikalingus leidimus ir šautuvą. Taip ji dar kartą nustebino italus – juk jų moterys nei alyvuogių derlių renka, nei į medžioklę traukia. Negana to, Gaiva apylinkėse pagarsėjo kaip itin taikli šaulė.
Taigi per medžioklės sezoną pora visiems metams apsirūpina šerniena. Iš jos Gaiva išmoko sukurti brandintų, vytintų gardumynų. Koks lietuvės tiramisu receptas – paragavę savo nacionalinio deserto ir nustebinti puikaus skonio teiraujasi kaimynai. O receptas toks pat kaip visų šeimininkių – tiesiog Gaivos auginamų vištų kiaušiniai suteikia tokį ypatingą skonį. Draugei į Lietuvą ji įkrauna lauktuvių ir savo gaminto limončelo – itališko citrinų likerio, nes juk citrinos auga prie namų. Ji išmoko gaminti dar ir net ne visiems keliautojams žinomą citrininį kreminį likerį. Italo ir lietuvės pora pati apsirūpina viskuo – parduotuvėje perka tik pieno produktus ir duoną. O ir ši specifinė: balta, lietuvio akimis, visiškai beskonė.
„Nežinia, kiek tame tiesos, bet umbrijiečiai nuo senų laikų nededa druskos į duoną, taip protestuodami prieš druskos mokestį“, – pasakojo Indra.
O kam tas skonis, jei sumuštinių ten italai nevalgo. Duona jiems reikalinga lėkštėje gardžiam padažui surinkti ir, svarbiausia, aliejui ragauti. Būtent ta beskonės duonos riekelė, paskrudinta ant atviros ugnies, gausiai sulieta tirštu, žaliu lyg želmenų sultys aliejumi, yra alyvuogių derliaus šventės karalienė.
Dabar dailininkė sėdėdama prie molberto vos spėja perkelti drobėn Italijos įkvėptas idėjas.
