Populiarus kino filmas, kuriame su Bradu Pittu nusifilmavo ir Ingeborga Dapkūnaitė, vadinasi „Septyneri metai Tibete“.
Paslapčių, legendų ir dvasinių turtų ieškotojus viliojančiame Tibeto regione Andrius praleido tik dešimt dienų, tačiau parsivežė per tūkstantį nuotraukų. Ir ne tik jų.
„Žinau, kad žmonės linkę Tibetą sieti su mistika, aš to nedarau. Bet sugrįžus tikrai man viskas atrodo šviesiau. Galbūt tiesiog prieš tai buvau labai pavargęs“, – šyptelėjo Andrius.
Suvaržymai netrukdė keliauti
Save dainininkas vadina keliautoju iš prigimties – lėktuvu skraido nuo trejų metų, yra stovėjęs ir Pchenjano nacionalinės bibliotekos balkone, ir ant Didžiojo Kanjono krašto. Aplankytų valstybių sąraše – maždaug 55 šalys, pats Andrius sako, kad be kelionių tiesiog nebesijaustų gyvas. Tačiau kelionė į Tibetą buvo išskirtinė.
„Paprastai keliauju su muzikantais koncertuoti, su šeima atostogauti, su aktoriais keliaudavau vaidinti. Šįkart žinojau, kad noriu keliauti visiškai vienas. Šeima nesupyko, žmona pritarė“, – pasakojo A.Mamontovas.
Galimybėmis aplankyti Tibetą jis domėjosi keletą metų. Kiek anksčiau tai buvo sudėtingiau – Kinijos valdžia į regioną įleisdavo tik turistų grupes. Pernai Andrių nudžiugino žinia, kad galima keliauti vienam.
Iš Kinijos sostinės Pekino į maždaug trijų su puse kilometro aukštyje esančią Tibeto sostinę Lhasą Andrius dvi paras važiavo traukiniu.
Po pasaulį keliaujant ištremtam Tibeto dvasiniam lyderiui Dalai Lamai, pasaulio didmiesčiuose vykstant akcijoms už Tibeto išlaisvinimą, Kinijai griežtai slopinant bet kokius protestus pačiame Tibete, galima įsivaizduoti, kad patekti į šį regioną yra beprotiškai sunku. O patekęs susiduri su daugybe suvaržymų.
„Taip nėra. Taip, turi gauti leidimą atvykti. O pačiame Tibete negali garsiai ištarti Dalai Lamos vardo. Marškinėlių su užrašu „Išlaisvinkime Tibetą“ irgi geriau nesivilkti – tave deportuos iš šalies, o labiausiai nukentės tave prižiūrintis gidas. Be jo į šventyklas nepateksi. Visose turistų lankomose vietose budi tvarką saugantys pareigūnai.
Bet kitų nepatogumų turistai nepatiria. Atvirai kalbant, viešėdamas Baltarusijoje aš jaučiausi atidžiau prižiūrimas“, – nusijuokė A.Mamontovas.
Pateko į ypatingas pamaldas
Penkias dienas Lhasoje, o kitas penkias – kituose Tibeto miestuose praleidusį dainininką visur lydėjo pasamdytas vietinis gidas su visureigiu.
Pirmasis vakaras Lhasoje lietuvį nuteikė keistai – apsigyvenęs penkių žvaigždučių viešbutyje, aplink jį jis pamatė sovietinius laikus primenančius pastatus ir šiukšlynus.
„Bet senamiestis gražus. Į Tibetą apskritai vykstama pažiūrėti gamtos ir dėl religinių dalykų. Be to ten nėra ką veikti.
Legendos, istorijos apie nušvitimą – visa tai kaitina vaizduotę. Ta vieta vadinama pasaulio stogu, civilizacijos lopšiu. Norėjau pamatyti savo akimis ir galbūt nuo jų nutraukti mitų šydą“, – vaizdžiai pasakojo Andrius.
Per dešimt dienų jis spėjo aplankyti svarbiausius Tibeto vienuolynus ir šventyklas, kalnuose esančius urvus, kuriuose medituoja vienuoliai, didžiulius turistų srautus traukiančius Potalos rūmus, kurie iki Dalai Lamos pabėgimo į Indiją 1959-aisiais buvo jo rezidencija.
Prie Potalos rūmų, kuriuose dabar įkurtas muziejus, Andrius nufilmavo kvietimą į gegužę savo rengiamą Gatvės muzikos dieną, bet didesnį įspūdį paliko apsilankymas kitoje šventykloje.
„Gidas po to dvi dienas kartojo, kad mano ir jo turbūt gera karma“, – juokėsi Andrius.
Priežastis – apsilankyti šventykloje jie pataikė būtent tuo metu, kai apeigose dalyvavo svarbiausias Tibete gyvenantis dvasininkas. A.Mamontovui nusišypsojo laimė išgirsti ypatingas mantras, o galiausiai – ir gauti lamos palaiminimą.
„Palietė kaktą lazda. Gidas sakė, kad per penkiolika darbo metų tai pirmas sykis, kai jam pavyko patekti į tokias pamaldas.
Dvasininką visur lydi trys kinų pareigūnai. Religija ten turi didžiulę svarbą, valdžia tai jaučia. Neatsitiktinai prie visų šventyklų privalomai turi būti Kinijos vėliava“, – kalbėjo Andrius.
Po pamaldų jam ant kaklo buvo užrišta oranžinė virvelė – gauto palaiminimo ženklas.
„Sutikti tibetiečiai į ją žiūrėjo pagarbiai“, – sakė A.Mamontovas.
Pamatė vienuolių buitį
Kita išskirtinė galimybė – apsilankyti gido bičiulio vienuolio būste. Andrius pamatė vos kelių metrų ilgio kambarėlį, kuriame tebuvo keletas daiktų.
„Čiužinys, bambuko rašiklis, popierius, knygos, sudžiūvusio sūrio gabalėlis, termosas su vandeniu. Ir mobilusis telefonas. Viskas. Tie žmonės visko atsisako.
Pavaišino arbata su druska – keista, bet skanu. Pasikalbėjome penkiolika minučių, o tada atsiprašė, kad turi grįžti prie knygų.
Gidas paskui iš manęs juokėsi. Sužinojęs, kad nevalgau mėsos, nerūkau, nevartoju alkoholio, sakė, kad esu beveik vienuolis. Pasakiau, kad turiu žmoną ir vaikų, bet jis numojo ranka – sakė, kai kurie vienuoliai ir ten jų turi“, – šypsojosi A.Mamontovas.
Atmosfera – nenusakoma
Pasakojimai apie staiga apėmusį tiesos suvokimą, pilnatvės jausmą? Andrius nelinkęs svaidytis tokiais apibūdinimais.
„Ypatingose vietose žmonės jaučiasi įvairiai. Pavyzdžiui, mane užbūrė Didysis Kanjonas Amerikoje – prie tos pusantro kilometro duobės buvau du sykius ir dar trečią važiuočiau. O, pavyzdžiui, Jeruzalėje nepajutau nieko, nors aplink žmonės sakė, kad kone Jėzaus žingsnius girdi.
Tibete buvo akimirkų, kai pajutau, kad kažkas yra šešėliuose, kad šventykloje – atmosfera, kurios neįmanoma nupasakoti. Kalnų peizažai irgi veikia, juk gyvename kitokioje aplinkoje.
Man labai patiko ši kelionė, kurios dar iki galo nesuvokiu. Tibetas yra labai ypatinga vieta, kelionė ten – ne kiekvienam. Tačiau jeigu esate apie tai pagalvoję, rekomenduoju susikaupti, pataupyti pinigų, nuvažiuoti ir pamatyti savo akimis.
Juk joks pasakojimas ar fotografijos neperteikia to, ką ten jauti“, – tarė A.Mamontovas.
Nuo lietuvių nepabėgo
Rasti vegetariško maisto Tibete – šioks toks iššūkis. Prieš kelionę pasidomėjęs internete Andrius sužinojo, kad tokius patiekalus Lhasoje siūlo keletas restoranų.
Užsukęs į vieną jų dainininkas išgirdo: „O, žiūrėk, Mamontovas eina.“
„Pasirodo, Tibete buvo nedidelė turistų grupė iš Lietuvos. Nusitrenkiau per pusę pasaulio, kad išgirsčiau tai. Buvo labai juokinga. Pasisveikinom, bet toliau traukėm savais keliais“, – pasakojo Andrius.
