Pakeliui į Azorų salas, kur dalyvaus Europos ralio čempionate, lenktynininkas Dominykas Butvilas turėjo progos apsilankyti Portugalijos sostinėje ir didžiausiame šios šalies mieste Lisabonoje – gerą pusdienį jis praleido mieste, kurio niekada nematė, šalyje, kurioje neteko būti.
Savo įspūdžiais iš trumpos viešnagės Lisabonoje lenktynininkas pasidalijo savo tinklalapyje domas.lt.
„Ar gali pažiūrėjęs į medį nustatyti, kur šiaurė, o kur pietūs? Taip, žinoma. Jeigu tas medis yra eglė, vadinasi šiaurė, o jei palmė – pietūs. Vos tik išlipęs iš lėktuvo netrukau nustatyti, kad randuosi pietuose. Įkaitęs asfaltas ir žydras dangus iškart priminė, kokia turi būti vasara. Ne ta, lietuviška vienadienė, o tikra vasara – kai šilta ir gali vaikščiot be skėčio.
Taksistas, pasikinkęs rumunišką „Dacia,“ netruko nė penkiolikos minučių mane nugabenti į patį miesto centrą. Negaliu nepastebėti, kad nepaisant to, kokiu plačiu keliu važiavome, nuo pat kelionės pradžios jis buvo pasiruošęs staigiam posūkiui, kuris reikalauja specialaus vairo paėmimo.
Gal jis buvo nusiteikęs kažkokiam manevrui, kurio taip ir nepademonstravo, nežinau. Bet išjungęs telefono garsą (nenorėjau pasirodyti turistu, kuris jau pirmuose kilometruose nuo oro uosto viską fotografuoja), paveikslavau vairuojantį portugalą.
Po pirmų valandų Lisabonoje geriausiai žinau vieną dalyką – čia žiauriai paprasta apsvaigti. Tamsaus gymio vyrai, su barzdomis ir kostiumais vis iš kurios nors pusės pašnibžda: „hashish, cocaine, weed, smoke, no?“.
Matyt, aš tikrai atrodau kaip vaikinukas, atvažiavęs gerai praleisti laiką, todėl vienas kitas gramas man nepamaišytų. Nesumeluosiu, per dvi valandas sulaukiau daugiau nei 10 tokių pasiūlymų. Žinau jau ir kainą. Smalsumo dėlei pasiteiravau, tai tas „babajus“ prikibo taip, kad galvojau jau nebeišsisuksiu.
„Why not? How much you give?!“. Vos nepradėjau lietuviškai kalbėt, būčiau paaiškinęs jam išsamiau „vai not“. Jį net nufilmavau, nes tuo metu rankose turėjau „GoPro“. Nors jam tai nelabai patiko, vis tiek nenustelbė pasipiktinimo dėl neįvykusio sandorio.
Dabar jau iš tolo matau juos besiartinančius, su mažais marihuanos maišeliais dideliuose murzinuose delnuose.
Lisabona įsikūrusi kalnuotoj vietovėj, todėl miesto reljefas labai įvairus. Aukštyn ir žemyn siauromis senamiesčio gatvelėmis vingiuojantys senukai tramvajai, mano akimis, atrodo egzotiškai ir jaukiai. Pamatęs pirmąjį iškart norėjau nufotografuoti.
Po kiek laiko pastebėjau ne vieną žmogų, darantį tą patį. Gal taip yra todėl, kad Vilniuje tramvajaus niekada neturėjome, ir abejoju, ar turėsime. Girdėjau, kad Kaune svarsto atkurti arkliais traukiamą tramvajų (tikslaus pavadinimo nepamenu).
Nesugalvoju neefektyvesnės ar labiau archajiškos transporto priemonės. Man visad gaila tų įkinkytų gyvūnų. Geriau deginkim benziną. O ir Laisvės Alėja geriau nekvepėtų tokį transportą įdiegus. Įdomu ar „arklių bėgių“ eismo juosta leistų važiuoti neprisisegusiems taksistams?
Miestas man pasirodė labai gražus, turintis savitą nuotaiką ir atmosferą, išskirtinę architektūrą ir istoriją. Laukdamas lėktuvo į Terceira salą tiek spėjau parašyti. Erichas maria Remarkas po nakties Lisabonoje visą knygą parašė, bet ne veltui jis ir yra Nobelio premijos laureatas.
Aš į Lisaboną greitai sugrįšiu, o dabar turiu tęsti kelionę ir pradėti pasiruošimą artėjančiam Europos ralio čempionato etapui, kuris startuoja jau birželio 5 dieną!“
