„Nesinori rašyti ilgų įžangų, nes dauguma skaitančiųjų tikriausiai jau ir taip žino, kas yra kas. Taip, esu tas laimingasis, kuris drįso laimėti LRT žaidimą „Auksinis protas“ ir egoistiškai pasiglemžė prizą, į kurį taikėsi ne vienas. Susilaukiau daugybės dėmesio iš žmonių, iš kurių daug metų jo nesulaukdavau – gavau tiek krūvą sveikinimų, tiek prisipažinimų apie baltą ar juodą pavydą dėl kelionės aplink pasaulį.
Taip, galėčiau kaip tikras lietuvis padejuoti ir pasiskųsti – visas šis reikalas turi ir savotišką neigiamą pusę: padidintas dėmesys mano personai kartais tikrai vargina, o laimėtas prizas-kelionė – tai toli gražu ne vien į dėžutę įpakuotas lėktuvo bilietų, viešbučių rezervacijų ir transportavimo paslaugų rinkinukas, kurį tiesiog pasiimi ir panaudoji pagal paskirtį. Pačiam teko irgi nemažai pasistengti dėl to, kad tai, kas dabar vyksta, taptų realybe. O kur dar įsipareigojimas dalintis kelionės įspūdžiais ir nuotraukomis su jumis visais?
Bet iš tiesų nesinori nei dejuoti, nei skųstis organizatorių parengtu prizu ir jo sąlygomis – pats į tokią kelionę tikriausiai nebūčiau sau leidęs išsiruošti dar daugybę metų, o daugiausiai išlaidų ir pastangų kainavo būtent mano noras pasidaryti šią kelionę tokia, kokios norisi man pačiam. Juk keliauju į ją ne vienas, sudarinėjant maršrutą buvo atsižvelgta ir į mano pageidavimus, o noras iš anksto žinoti kuo daugiau detalių ir kuo geriau suplanuoti būsimą nuotykį prarijo daug laiko, tačiau taip pat leido aptikti ir pašalinti ne vieną grėsusį nesusipratimą. Bet geriau apie viską iš eilės:
Pasirengimas kelionei
Nors visuomenės smalsumas ir dėmesys mane užgriuvo tik gegužės 27 dieną, kai buvo parodyta finalinė „Auksinio proto“ laida, viskas prasidėjo žymiai anksčiau, po pergalingos man laidos filmavimo.
Iš tiesų turėjau beveik tris mėnesius laiko apsiprasti su tuo, kas įvyko bei pasiruošti šitam įspūdingam pasiskraidymui aplink pasaulį. Per tą laiką pavyko tiek susiderinti su organizatoriais maršrutą, tiek susitvarkyti kelionei reikalingus dokumentus, o pats įdomumas prasidėjo iki kelionės starto likus maždaug dviems savaitėms, kai mane pasiekė galutinis organizatorių užsakytų viešbučių bei transportavimo paslaugų sąrašas ir prasidėjo detalesnis kelionės planavimas.
Tiesą sakant, nei aš, nei kartu keliaujanti mano draugė Raminta nesame tie žmonės, kuriems gyvybiškai būtina suplanuoti kiekvieną kelionės akimirką iki minutės – pasilikome sau visišką laisvę improvizuoti ir kiekviename mieste veikti tai, kas tuo momentu pasirodys įdomiausia. Tačiau yra daugybė detalių, kurias tiesiog privaloma apgalvoti dar prieš kelionę tam, kad dėl jų kelionės metu kylantys rūpesčiai nesugadintų pačios kelionės: tikslus skrydžių tvarkaraštis, kelionių tarp oro uosto ir viešbučio suderinimas, pinigų kursai ir keitimas, laiko skirtumų suvaldymas...
Kiekviena iš anksto neapgalvota smulkmena kelionės metu gali virsti mažyte ar ne visai mažyte problema ir jau pirmosios dienos parodė, kad visiškai išvengti tokių organizacinių nesklandumų neįmanoma, bet gerai paruošti namų darbai kilusias problemas sumažina iki gana priimtino dydžio.
Apie patį kelionės maršrutą sužinojau dar kovo mėnesį, praėjus vos keletui dienų po superfinalo filmavimų. Į maršrutą organizatoriai įtraukė šalį, kurią įrašiau į „Auksinio proto“ finalininko anketą kaip tą, kurią norėčiau aplankyti (daug negalvojęs įrašiau JAV, net nesusimąstydamas, kad galiu iš tiesų laimėti tą kelionę), taip pat leido Stambulą, kuriame jau esu buvęs, pakeisti dar nematytu Dubajumi. Nepavyko susitarti tik dėl galimybės nors diena ilgiau užsibūti Australijoje (dabar laukia tik tranzitinis persėdimas Brisbane be galimybės ištrūkti iš oro uosto) – bet čia jau pakankamai daug aplinkybių ir išorinių veiksnių diktuojamų sąlygų susidėjo ir organizatoriai dėl to tikrai nekalti.
Jau balandžio mėnesį teko užsiimti tokiais formalumais, kaip naujų pasų gamyba (kaip žinia, naujo pavyzdžio pasas su įrašytais skaitmeniniais duomenimis būtinas tam, kad būtų galima pasinaudoti bevizio režimo su JAV teikiamais privalumais) – maniškis kaip tik baigė galioti, draugė taip pat neturėjo tokio dokumento. Pasus pasidarėm, JAV ESTA programos anketas užpildėm, gavom teigiamus atsakymus, leidžiančius aplankyti šią šalį be vizos – problema išspręsta.
Apie kitų šalių sienos kirtimo taisykles teko rinkti informaciją internete ir rezultatai visai pradžiugino: Hong Konge Lietuvos piliečiams vizos nereikia, Dubajuje ji dabar jau suteikiama nemokamai atvykimo metu, Australijos viza nebūtina, jei keliauji per šią šalį tranzitu ir išsinešdini iš jos per 8 valandas, nepalikdamas oro uosto (o mūsiškis skrydis per Brisbaną visus šiuos reikalavimus atitinka).
Tailando formalumai iš pirmo žvilgsnio irgi pasirodė paprasti – viza išduodama oro uoste atvykimo metu už 300 Tailando batų mokestį (~8 EUR), jei užsibūni ne daugiau kaip dvi savaites. Vis dėlto, iki kelionės likus porai dienų, į galvą šovė mintis dar kartą persiskaityti visas detales apie įvažiavimą į visas kelionės maršrute esančias šalis ir akis užkliuvo už reikalavimo pateikti Tailando pareigūnams užpildytą anketą bei savo spalvotą nuotrauką.
Pasitikslinus su kelionės organizavimo detales padėjusiomis derinti kelionių agentūros merginomis, nuogąstavimai pasitvirtino – taigi kelionės išvakarėse teko lėkti fotografuotis, taip užbėgant už akių vienam iš tų erzinančių nesklandumų, kai privalomos procedūros galėtų trukti ilgiau, nei turėtų.
Kiti prieškelioniniai galvos skausmai apėmė, planuojant keliones tarp oro uostų ir viešbučių. Nors minėtos agentūros atstovė šį darbą atliko kone tobulai, susegdama viešbučių rezervacijas, transporto „vaučerius“ ir kitus dokumentus į segtuvą tokia tvarka, kokia jų prireiks, jos pačios rekomendacija atidžiai viską persiskaityti tikrai pagelbėjo. Pastebėjome, kad Niujorke mus pasiimanti iš oro uosto kompanija pagal savo taisykles pasiima „vaučerį“ sau (kitose šalyse jį užtenka tik parodyti vairuotojui), taigi būtina antra dokumento kopija tam, kad būtų dokumentas ir atgalinei kelionei iš viešbučio į legendinį JFK (J.F.Kennedy oro uostas) Dar viena potenciali problema išspręsta pačiu laiku – likus nepilnai parai iki pirmojo skrydžio.
O daugiausiai pastangų ir laiko suvalgė, atrodytų, nedidelė problemėlė, susijusi su tarpine stotele Londone. Ši trumpa pradinė kelionės atkarpa visu planavimo laikotarpiu buvo kažkokia „užkeikta“ – kol nusistovėjo galutinis variantas, Lutono oro uostą pakeitė Stanstedas, „Wizzairą“ – „Ryanairas“, sekmadienio rytą – vakaras ir galų gale paaiškėjo, kad kelionė prasidės birželio 14 dienos vėlyvuoju „Ryanair“ reisu.
Po to lauks kelionė organizatorių užsakytu transportu iš Stanstedo oro uosto į viešbutį, esantį visai netoli Heathrow oro uosto, iš kurio ankstyvą birželio 15 dienos rytą lauks kelionė į tolimąjį Niujorką.
Viskas atrodė tobulai, išskyrus vieną detalę: kaip ryte pasiekti reikiamą Heathrow oro uosto terminalą iš viešbutuko? Nors viešbutis yra visiškai šalia šio didžiulio oro uosto ir, atrodytų, kad galima būtų tiesiog nueiti pėsčiomis, visagalis „Google“ pasufleruoja, kad iki reikiamo penktojo terminalo nuo viešbučio yra maždaug 12 kilometrų.
Mokėti 25-30 svarų angliškam taksi už tokį atstumą visiškai nesinorėjo, todėl teko to paties „Google“ smulkiai išsiklausinėti alternatyvų. Atsakymas akivaizdus – 490 numerio autobusas, vežantis tiesiog „nuo durų iki durų“.
Kitas klausimas – kiek kainuoja šio autobuso bilietėlis? Paieškos sistemos atsakymas ir pradžiugino, ir nokautavo: kaina vos 1,45 svaro, bet londonietiškasis Vilniaus buvusio mero A.Zuoko atitikmuo ne taip seniai įgyvendino reformą, po kurios nebeįmanoma šio bilietėlio įsigyti iš autobuso vairuotojo. Vietoj jo naudojama „Oyster“ kortelė, kurią iš karto praminėme „londoniečio kortele“ (savaime suprantama, pagal mūsiškę „Vilniečio kortelę“). O ją papildyti irgi toli gražu nėra paprasta, ypač jei atsigrūdi į miestą 1 valandą nakties, o 6 ryto vėl bandai jį palikti ir paprastasis metodas tai atlikti „Oyster“ ženklu pažymėtuose kioskuose ir parduotuvėse nebetinka.
Kita problema – kur gauti pačią kortelę? Čia gana netikėtai pagelbėja Sonata iš agentūros, pasisiūliusi paskolinti dvi savo korteles. O informacija apie daug kur mieste sutinkamus savitarnos automatus, kuriuose galima „londoniečio kortelę“ pildyti iš kreditinės banko kortelės, nuramina galutinai. O be reikalo.
Taigi, skrupulingai pertikrinu visą kelionės segtuvą ir ant vieno lapo atsispausdinu visą svarbiausią kelionės informaciją – tikslius visų skrydžių ir pervežimų laikus, jų trukmę, viešbučių adresus, pasitinkančių transporto kompanijų pavadinimus ir koordinates, orientacinius valiutų kursus bei nurodymus pačiam sau, į kurią pusę ir kiek pasukti laikrodį kiekvieno skrydžio metu.
Birželio 14-oji. Startas
Informaciniai „namų darbai“ paruošti, lagaminai sukrauti. Patys stebimės, kaip nesunkiai sutelpame į vieną didesnį ir vieną mažesnį, rankinio bagažo standartus atitinkantį, lagaminą. Likę daiktai – kompiuteris, fotoaparatas, dokumentai ir kelios kitos smulkmenos keliauja mano kuprinėje, o mes dar kartą patvirtiname iš patyrusių keliautojų girdėtą dėsnį – kuo ilgesnė ir sudėtingesnė kelionė laukia, tuo mažiau reikia imti bagažo.
Legendos apie merginų nesugebėjimą tilpti į bagažo limitus Ramintai, atrodo, visiškai negalioja, todėl ši pasirengimo dalis pavyksta be didesnio galvos skausmo.
Pasirengimą užbaigiame dar ryte ir likusią dieną „stumdome“ atsisveikinėdami su artimaisiais ir šiaip vaikščiodami iš kampo į kampą bei laukdami, kol visa šita avantiūra prasidės. Galų gale, iki lėktuvo likus trims valandoms, nusprendžiame, kad oro uoste laukti įdomiau nei namie ir 3G autobusu pajudam Vilniaus vartų į pasaulį link. Dar šiek tiek palaukę, praeiname visas registracijos procedūras ir 22.45 val. pakylame bei skrendame Londono Stanstedo oro uosto link.
Pakeliui keiksnojame pigias avialinijas, nes metas vėlus, o miegoti ne itin sekasi – ir vietos kojoms trūksta, ir šiaip sėdynės ne itin patogios. Vienintelė paguoda, kad skrydis trunka nepilnas tris valandas ir greitai baigiasi.
Stanstedo oro uoste mus pasitinka užsakytos transporto kompanijos vairuotojas – labai malonus pietietiškos kilmės vyrukas, gerokai praskaidrinęs pradedančiųjų keliautojų naktį. Atsuku laikrodį dviemis valandomis atgal ir matau, kad link „Heathrow St.Giles“ viešbučio pajudame apie vidurnaktį Londono laiku.
Kelionė netrumpa, todėl išnaudojame ją nuotaikingiems pašnekesiams su vairuotoju – pastarasis greitai išsiaiškina, iš kur mes ir kaip mes čia atsidūrėme bei pademonstruoja lietuvių kalbos žinias, ištardamas „Labas!“.
Toliau diskutuojame apie eismo kairiąja kelio puse ypatumus, keliones ir per gyvenimą aplankytas šalis, o mūsų pašnekovas su pavydo gaidele pažymi, kad per visą savo gyvenimą pabuvojo maždaug tiek valstybių, kiek mes planuojame per artimiausias tris savaites.
Nuotaiką kiek aptemdo Londono kelininkai, uždarę mums reikalingą išvažiavimą iš aplinkkelio, taigi vairuotojas pareiškia, kad mūsų kelionė į viešbutį truks gerokai daugiau nei planuota ir išreiškia savo nuomonę apie Londono kelininkus, kurie, pasak jo, vieno žmogaus darbą daro visu būriu ir daugiau laiko praleidžia lėtai dėliodami visokius žymeklius, o ne remontuodami dangą.
Likusią kelionės dalį snaudžiame arba tyliai dairomės pro automobilio langus, kol apie antrą valandą nakties atsiduriame viešbutyje. Viešbutis jaukumu pranoksta lūkesčius, o pavargusiems keliautojams tos kelios miego valandos – tarsi išganymas.
Birželio 15-oji. Skrydis į Niujorką
Nors jau po keleto valandų keliamės ir lekiam ieškoti 490-ojo autobuso, St.Giles viešbutuką vienbalsiai „užskaitom“ ir nusprendžiam, kad tai buvo daug geresnė mintis nei praleisti tas valandas iki skrydžio oro uosto terminale.
O dabar metas grįžti prie „londoniečio kortelės“ ir su ja susijusių nuotykių: nors namų darbai atlikti puikiai, korteles turime, tačiau Stanstedo oro uoste nerandame kur jas papildyti, o mūsų vairuotojas mėgina rasti kokį nors tam tinkamą tašką pakeliui – deja, visos dar veikiančios parduotuvės „Oyster“ kortelių nepildo, pildančios – nebeveikia, o stotys, turinčios savitarnos automatus, taip pat nebeveikia.
Taigi pasiduodame ir paliekame šią problemą rytui, pasilikdami galimybę patarimo pasiklausti viešbučio registratūroje. Administratorė patikina, kad rasime kur papildyti kortelę pinigais parduotuvėje priešais viešbutį šalia stotelės, kuri „tikrai dirba“. Deja, ji nė velnio nedirba ir tenka klausti patarimo stotelėje laukiančių žmonių. Vienas silpnokai angliškai kalbantis vaikinas (iš tam tikrų požymių nusprendžiame, kad „100 proc. emigrantas iš Lenkijos“) geranoriškai rekomenduoja keliauti į Felthamo traukinių stotį, esančią visai netoliese. Ne itin patikliai pažiūrime į tokią rekomendaciją, bet bėgte nulekiame ta kryptimi, pasilikdami planui „B“ šiek tiek laiko taksi išsikvietimui.
Stotį randame ten, kur ir tikėjomės, o joje randame ir išsvajotą savitarnos automatą kortelėms pildyti. Dar vienas gerasis žmogus parodo, kaip juo naudotis ir iš ketvirto karto pavyksta papildyti abi korteles reikiama suma. Dar poros vietinių geranoriški patarimai padeda rasti reikiamą vietą, kur stoja 490 autobusas, važiuojantis mums reikalinga kryptimi (stoties struktūra pakankamai paini, nes kitoje vietoje tas pats 490 autobusas renka keleivius, važiuojančius priešinga kryptimi, o orientuotis dar labiau trukdo tas „atvirkščias“ eismas).
Nedidelė dozė streso, bet mes sėkmingai atsiduriame autobuse, per pusvalandį pasiekiame Heathrow oro uostą ir ramiai ten susitvarkome visus formalumus bei dar pasiliekame laiko papusryčiauti oro uosto kavinukėje.
Abu pirmą kartą gyvenime atsiduriame transatlantiniam skrydžiui skirtame lėktuve ir iš karto pajuntame, kodėl dažniau skraidantieji taip pabrėžia skirtumą tarp pigių ir „normalių“ avialinijų – vietos kojoms pakankamai, sėdynės labai patogios bei tinkamos miegojimui, kiekvienam keleiviui skirta antklodė, pagalvėlė, ausinės ir „linksminimo aparatūra“ – jautrus prisilietimams ekraniukas, atveriantis prieigą prie nemažos filmų, tv ir radijo laidų, muzikinių įrašų ir kitų įdomių dalykėlių bibliotekos.
Skrydis trunka beveik 8 valandas, taigi pakanka laiko daugybei nuobodulio sklaidymo veiksmų: perskaitau po ranka pasipainiojusius paskutinius „Daily Mail“ ir „Daily Mirror“ laikraščių numerius, pažiūriu ekraniuke filmą „Interstellar“, išplečiu savo muzikinį akiratį perklausydamas siūlomus džiazo, bliuzo, kantri ir netgi naujausio „UK Top 40“ įrašus iš vietinės fonotekos... Netgi nusnausti šiek tiek pavyksta.
Į Niujorko JFK oro uostą nusileidžiame apie vidurdienį, po septynių su puse valandų skrydžio. Pasienio formalumus įveikiame nesunkiai – nors vienu metu nusileidžia net keli dideli lėktuvai ir prie ne JAV piliečiams skirtų pareigūnų langelių nusidriekia kone kilometrinė eilė, tačiau mes atsiduriame šios eilės pirmajame trečdalyje ir gana greitai sulaukiame savo eilės.
Paliekame pirštų atspaudus, nusifotografuojame, atsakome į porą mandagių klausimų apie kelionės tikslą bei vizito JAV trukmę ir nesunkiai patenkame į šalį, kuri kadaise mūsiškius įsileisdavo toli gražu ne taip lengvai.
Ieškome „Supershuttle“ transporto kompanijos stendo: kadangi lėktuvas nusileido kiek anksčiau, o imigracines procedūras įveikėme pernelyg greitai, mums skirto autobusiuko tenka pusvalandį palaukti. Visgi netrukus prie stendo pasirodo indų kilmės vairuotojas ir nusiveda mudu bei dar du vyresnius keliautojus į mėlyną mikroautobusiuką. Prasideda kelionė link viešbučio, tačiau dar kokią valandą praleidžiame milžiniško JFK oro uosto teritorijoje, rinkdami iš kitų terminalų bendrakeleivius. Galų gale autobusiukas pilnas ir pajudame Manhatano kryptimi.
Riedame Queenso gatvėmis ir susidomėję dairomės pro autobusiuko langus – akys nepratę prie tokios reklamų, iškabų, mažyčių parduotuvėlių gausos. Prie ne itin išvaizdžių namukų stovi galingi automobiliai ir atmintyje nori nenori iškyla matytų filmų apie tamsiaodžius gansterius vaizdiniai. Įspūdį dar sustiprina daugiau kaip dešimt policijos automobilių įjungtomis sirenomis, kurie didžiuliu greičiu kažkur pralekia priešinga eismo juosta – betrūksta tik virš jų pakibusio sraigtasparnio. Eismas intensyvus, gatvėse šiokie tokie kamščiai, tačiau judame reikiama kryptimi pakankamai sklandžiai ir tuneliu pasiekiame Manhataną, o tada – ir Lexingtono aveniu, kurioje mūsų laukia viešbutis „Ramada Eastside“.
Administratorius greitai sutvarko registracijos formalumus ir nuplėšia papildomą mokestį – po 3,50 dolerio už kiekvieną naktį, kažkoks turizmo mokestis miestui. Susimokame ir kylame į ketvirtą aukštą – kambariukas nedidelis, bet jaukus ir turintis viską, ko reikia. Įsikuriame, išsimaudome ir suprantame, kad šiandien nieko rimto nuveikti jau nebepavyks – nuovargis po nelengvos kelionės ima viršų, juolab Lietuvoje jau bemaž vienuolikta valanda vakaro ir organizmai atsisako tikėti, kad čia dar tik ankstyva popietė.
Taigi vienas išsiruošiu į nedidelę misiją, susidėliojęs mažą planelį: 1. Rasti konverterį mūsų kompiuteriui ir telefonams – juk į amerikietiškas 110 voltų rozetes mūsų kištukai netinka. 2. Rasti bankomatą arba valiutos keityklą ir susiorganizuoti amerikietiškų grynųjų. 3. Parnešti maisto – nutariame, kad privalome paragauti tikro amerikietiško McDonalds ir „tikros“ Coca-Colos, jei jau niekur nebeisime. 4. Parnešti geriamo vandens – iš viešbučio čiaupo bėgantis vanduo tikrai neatrodo tinkamas maistui – vis dėlto, kokie šiuo atžvilgiu laimingi esame namie, Vilniuje.
Viešbučio registratūroje pasiklausiu, kur galima gauti konverterių europietiško standarto elektros prietaisams – administratorė atsiprašo, kad pati neturi tokio daikto ir nusiunčia į 28-tąją gatvę (viešbutis ribojasi su 30-tąja, taigi visai netoli).
Pakeliui stebiuosi įvairių greito maisto užkandinių gausa – mažoje erdvėje randu kinietiško, indiško, meksikietiško, itališko ir, aišku daugybę amerikietiško stiliaus užkandinių, visose nemažai klientų. Taip pat pasipainioja keletas barų ir maisto parduotuvėlių, kurias įsimenu tam, kad grįždamas užsukčiau vandens. 28-tojoje gatvėje randu ir „McDonalds“, bet pirmiausiai ieškau konverterio ir randu jį antru bandymu – mobilių telefonų aksesuarais prekiaujančio kiosko pardavėjas man reikiamo daikto neturi ir siūlo keliauti į Brodvėjų, bet aš nepasiduodu ir už kvartalo randu elektronikos parduotuvėlę, kurioje yra būtent tai, ko reikia. Susimoku kreditine kortele, bet stebėdamas, kokiu įtartinai apdulkėjusiu ir apibraižytu senu prietaisu ji nuskaitoma, nusprendžiu, kad metas įsigyti grynųjų.
Visai netoli pavyksta rasti bankomatą, kuris šiek tiek nustebina iš profesinės pusės, kadangi užuot „prarijęs“ kortelę, paprašo tiesiog akimirkai ją kyštelėti į tam skirtą angą ir vėl ištraukti. Geras būdas pamirštų bankomatuose kortelių prevencijai. Visgi pinigų nusiimti nepavyksta, nes įvedus PIN kodą, aparatas ima klausinėti visokių keistų dalykų apie tai, iš kurios sąskaitos – kreditinės, čekinės ar dar kažkokios norėčiau nuiminėti pinigus ir galų gale pareiškia, kad neturi teisės atlikti tokios operacijos.
Taigi imuosi plano B ir netoliese esančioje pinigų keitykloje į dolerius konvertuoju turimus eurus. Akivaizdžiai iš ispaniškai kalbančių kraštų kilusi kasininkė mielai atlieka šią procedūrą, tačiau pasisavina 5 dolerius už operaciją ir belieka pripažinti, kad galima buvo pasirūpinti šiuo reikalu dar Lietuvoje, taip šiek tiek sutaupant.
Sekanti stotelė – maisto parduotuvėlė: pasiimu joje geriamo vandens butelį bei „Budweiser“ alaus skardinę su Laisvės statulos paveikslėliu – reikia gi paragauti visko, kas iš filmų ir kitų stereotipų labiausiai primena Ameriką. O pasivaikščiojimą užbaigiu, pasiimdamas išsinešimui „Big Mac‘ą“, „McWrap‘ą“ ir tikros amerikietiškos „Coca-Colos“ iš „McDonalds“.
Pasimėgaujame amerikietišku nesveiku maistu, pripažindami, kad čia tiek sumuštiniai, tiek „Coca-cola“ yra kažkokie skanesni, nei lietuviškame „McDonalds“ analoge. Tik bulvytės atrodo visiškai tokios pat. Po to mėginame žiūrėti televizorių su 63 kanalais ir ragauti „Budweiser“, tačiau miegas ima viršų – juk Lietuvoje jau po vidurnakčio.
Pabundam irgi nenormaliu laiku – Amerikoje dar net nešvinta, o Lietuvoje darbo diena jau įsibėgėjusi ir miegoti tikrai nebesinori. Taigi randu puikaus laiko pirmųjų kelionės dienų aprašymui ir laukiu viešbučio pusryčių nuo 6.30 val. Lietuvoje tokiu metu gautum nebent vėlyvus pietus...“
