Birželio 19 diena. Bell Gardens
Savo įpročių nekeičiame ir toliau – prie niujorkietiško laiko buvome jau bepradedą priprasti, bet juk laikrodis pasisuko dar trimis valandomis. Taigi vėl atsikeliam paryčiais, kai aplinkui dar tik švinta ir junginėjam viešbučio TV kanalus, laukdami pusryčių – čia jie patiekiami tarp 6 ir 9 ryto. Pro langą matyti didžiulio kazino komplekso šviesos – pasak kabančios prie jo informacijos, čia kartas nuo karto vyksta dideli pokerio turnyrai. O televizorius taip pat akivaizdžiai primena, kur patekome – pusė kanalų angliški, kita pusė – ispaniški.
Nusileidžiame į viešbučio holą papusryčiauti – akivaizdu, kad savo virtuvės neturi ir šis viešbutukas, taigi vėl mėgausimės kontinentiniais „greito paruošimo“ pusryčiais. Nuo Niujorko „Ramados“ skirtumų nedaug – virtus kiaušinius pakeitė keptos maltos mėsos gabaliukai. Tokie, kokius deda į mėsainius. Dar yra tokių pat neskanių blynelių, kaip ir Niujorke ir tešlos dubuo su šalia įjungta blynine-vafline – galima išsikepti blynų ir patiems. Balta duona, sviestas, jogurtas, bandelės/keksiukai desertui ir vėlgi mūsų vertinami bananai su obuoliais – racionas, kuriuo, panašu, kad teks tenkintis trejus pusryčius iš eilės. Pasigaminame po „mėsainį“ iš mėsos gabaliuko ir baltos duonos riekelių, pasidarom arbatos/kavos, o bananus su obuoliais parsinešame į kambarį.
Po pusryčių traukiame į apylinkių žvalgybą – visiškai šalia viešbučio aptinkame didžiulį parduotuvių ir išparduotuvių kvartalą. Aplankome du drabužių prekybos centrus-milžinus. Parduotuvėse yra iš ko rinktis, kainos irgi nesikandžioja, tačiau pagrindinis leitmotyvas tas pats: daugumą tokių dalykų galima rasti ir Lietuvoje. Po pusdienio ramaus tempo klajonių po Bell Gardens rajoniuko prekybinius taškus (beje, išdėstytus labai kompaktiškai ir patogiai) ir greitų pietų pakeliui pasipainiojusiame „McDonalds“ reziumuojame, kad jau turime nemažą dalį planuotų lauktuvių sau ir artimiesiems, o likusiu „šopingu“ užsiimsim išvykimo iš Los Andželo dieną – turėsim gražaus laiko, nes iš viešbučio turim išsiregistruoti vienuoliktą valandą, o į oro uostą išvažiuojame tik devintą vakare.
Oras – būtent toks, kokį įsivaizdavau galvodamas apie Kaliforniją: +32, visiškai giedras dangus, kaitri saulė. Taigi nusprendžiam, kad tai – tobula proga pasimėgauti tikromis atostogomis: Raminta apie tai seniai svajojo, o aš taip pat nusprendžiau, kad po tiek varginančių klajonių ir skrydžių atėjo laikas poilsiui. Leidžiamės prie viešbučio baseino, įsitaisome ant gultų prieš saulę, po to sulaukiame, kol atsilaisvins „džakuzis“ – sūkurinė vonia, kurioje prieš tai buvo įsitaisiusi ispaniškai kalbanti šeimyna. Atsipalaidavimas tiesiog tobulas, pailsime, atsigauname, pasideginame... Po to sėdu rašyti savo dienoraščio tokiomis sąlygomis, kad pats sau pavydžiu: įsitaisau su nešiojamu kompiuteriu pavėsinėje šalia baseino, aplinkui palmės...
O vakare vykdom savo vakarykštį planą, pasipuošiame ir traukiame į visiškai šalia viešbučio surastą meksikietišką restoraną pasiklausyti mariačių. Jau iš išorės objektas atrodo egzotiškai – šalia įėjimo įrengtas fontanas, siena papuošta didelėmis atlikėjų-žvaigždžių iškabomis, tačiau pastatas tikrai neatrodo didelis – toks gana paprastas namelis. Tačiau vos įžengę pro duris suvokiame, kad pirmas įspūdis klaidingas – ispaniškai pasisveikinusi administratorė lydi mus veidrodiniu koridoriumi į salę, kuri irgi pranoksta lūkesčius – didelė ir ganėtinai prabangi erdvė su didžiule visomis spalvomis žėrinčia scena viduryje.
Nors dar nėra aštuonių, restorane jau linksminasi kelios didžiulės kompanijos – per tris didžiulius stalus įsitaisiusi merginų ir moterų armija akivaizdžiai švenčia vienos iš jų mergvakarį: nesunkiai identifikuojame būsimą nuotaką, o visos kitos viešnios įsisegusios po ženklelį su jų to vakaro „personažu“ – „kalė“, „roko žvaigždė“, „lolita“ ir t.t. Kitas didžiulis būrys švenčia gimtadienį, o prie mažesnių staliukų šeimomis akivaizdžiai švenčiama ispanakalbiams labai svarbi Tėvo diena – ji šioje pasaulio dalyje minima būtent šį savaitgalį ir apie tai kalba visos TV programos, akcijų lentos parduotuvėse ir kiti šaltiniai.
Visoje šitoje margoje ispaniškai kalbančioje minioje randam savo vietą ir mes – gauname labai neblogą staliuką šalia mergvakario zonos su puikiu vaizdu į sceną. Pavartę meniu, užsisakome įdarytų bulvių užkandį ir po kokteilį su tekila: užsisakymo procesas ne itin lengvas, nes visas personalas kreipiasi į mus tik ispaniškai, o su anglų kalba beveik nedraugauja ir gelbėja tik tai, kad patys žinom nemažai ispaniškų žodžių. Kol laukiame savo užkandžio, esame vaišinami didžiuliu dubeniu traškučių „nachos“ su padažu ir toliau stebime aplinką.
O čia prasideda tikra Lotynų amerikos fiesta, iki šiol matyta tik filmuose ir meksikietiškuose serialuose: aplinkui zuja padavėjai, nešini gigantiškais nukrautais valgiais padėklais, liejasi tekila, groja tranki ir linksma ispaniška klubinė muzika – akivaizdu, kad neprašovėme su pasirinkimu ir laukia tikrai egzotiškas vakaras.
O tada sulaukiame kulminacijos – užkadrinis balsas į mikrofoną pompastišku balsu pristato vakaro programą ir pakviečia į sceną mariačių ansamblį. Šeši tradicinėmis baltomis aprangomis su raudonais papuošimais pasidabinę vyrai žengia į sceną ir užgroja į virš jų pakabintus mikrofonus, o po to užsikiša po mikrofoną už marškinių ir grodami vaikšto po salę, sustodami prie kiekvieno staliuko ir pasisveikindami su lankytojais. Iš nuostabos išsižiojame ir sustingstame – garso kokybė tobula, atlikimas irgi, taigi klausomės tradicinės mariačių muzikos ir mėgaujamės. Kaip ilgametis muzikantas tuojau pat išanalizuoju grupės sudėtį: du smuikininkai, du trimitininkai, vyrukas su ritmine gitara ir dar vienas – su įspūdingai atrodančia ir dar įspūdingiau skambančia kontrabosine gitaros giminaite. Ūsuoti ir pilvoti, tarsi nužengę iš Meksikos filmų vyrai atlieka pora instrumentinių kūrinių ir tada paslaptingasis balsas pristato „mariačių karalienę Mariją Eleną“ (mano minimalių ispanų kalbos žinių šį kartą pakako tam, kad suprasčiau, kas sakoma).
Į sceną žengia įspūdinga jauna besilaukianti moteris žėrinčiais drabužiais ir uždainuoja galingu balsu, pritariant muzikantams. Vėlgi sėdim pravėrę burnas ir stebimės reginio kokybe – tikrai nesitikėjom tokio profesionalaus pasirodymo iš išorės mėgėjiškai atrodančioje įstaigoje. Marija Elena atlieka kelis kūrinius, po to atsisveikina su klausytojais, o estafetę perima muzikantų šešetukas, pademonstruodami, kad ne tik puikiai groja, bet ir turi puikius balsus – vyrai galingai traukia tradicines ispaniškas dainas taip, kad net oda šiurpsta. Galų gale su publika atsisveikina ir jie, užleisdami sceną kitam solistui. Panašu, kad šiam atlikėjui skirta linksmintojo-klouno rolė: pilvotas pagyvenęs vyras ižengia pasipuošęs komišku kostiumu, vaizduojančiu žirgą bei raitelį trumpomis kojytėmis, laksto su meksikietiška sombrero po sceną ir ispaniškai „skaldo“ vieną po kito pokštus, kurių mes nesuprantame, tačiau vietinė publika klykia iš juoko. Protarpiais dar ir padainuoja, pademonstruodamas, kad kaip ir kiti šio vakaro atlikėjai, yra tikras profesionalas ir muzikos srityje. Linksmintojas kalbina vieną staliuką po kito, provokuoja linksmas situacijas ir nevengia pasišaipyti iš vakaro svečių, bet tai patinka visiems aplinkui. Gimtadienį švenčiančioje didelėje kompanijoje atlikėjas suranda angliškai kalbantį amerikietį, kuriam dedikuoja savo dainą, laužyta anglų kalba pareikšdamas, kad dabar dainuos tą patį dviem kalbomis.
Šį pokštą pagaunam ir mes: nekaltai skambantis angliškas dainos tekstas į ispanų kalbą verčiamas ganėtinai originaliai ir mano negražių ispaniškų žodžių žinios visiškai pakankamos, kad suprasčiau, jog dainoje išsijuokta iš angliškai kalbančių žmonių, o visa publika tiesiog raitosi po stalais. Galų gale ir šio pokštininko pasirodymas baigiasi ir salėje vėl užgroja muzika „iš kompakto“, o svečiai po valandą trukusios intensyvios programos gauna progą pavalgyti ir pabendrauti.
Valgom savo bulvių užkandį – mums patiektos lydytu sūriu įdarytos bulvių puselės, keptos su lupenomis, patiektos su kopūstų salotomis bei meksikietiškos grietinės indeliu kaip padažu – viskas atrodo pakankamai panašu į lietuvišką virtuvę ir skanu, tačiau nesam itin alkani ir visko nesuvalgom. Tuo tarpu šalia „besilinksminančio“ mergvakario dalyvių mudu nesuprantame ir stebimės – atrodo, kad merginos susirinko ramiai pasėdėti ir pavalgyti, o ne pasilinksminti. Visos sėdi prie trijų atskirų didelių stalų ir kemša vieną patiekalą po kito – padavėjai nespėja nešti milžiniškų padėklų.
Pabaigiame savo kokteilius ir imame spėlioti, ar ta valandos programa buvo vienintelė, ar bus daugiau – nes aptarnaujantis personalas suslepia mariačių mikrofonus ir užleidžia sceną šokiams. Šokių salė pamažu prisipildo ir belieka stebėtis Lotynų amerikiečių vyrų šokio sugebėjimas – merginos juda „šiaip sau“, o pilvoti vyrai sukasi taip, kad galėtų varžytis su mūsų šokių projektų dalyviais ir rezultatas tikrai būtų ne mūsiškių naudai. O viena pagyvenusi pora, sulaukusi tinkamos dainos, sušoka kubietišką salsą su tokiais sukiniais, kad liekame išsižioję – žmonės atrodo gerokai virš penkiasdešimties, apkūnūs ir visiškai nepanašūs į galinčius taip judėti.
Visgi po maždaug valandą trukusios pertraukos užkadrinis balsas vėl praneša, kad tuoj grįš muzikantai, todėl nusprendžiame dar niekur neiti ir bandome užsisakyti po taurę vyno – tekilos kokteiliai pasirodo labai stiprūs ir jų kartojimas reikštų sunkią rytdieną, o to mes nenorim – laukia Holivudas. Mus aptarnaujanti padavėja niekaip nesugeba angliškai su mumis susitarti, tačiau galų gale linkteli ir priima užsakymą – bet aš tikrai turiu abejonių, ar ji mus suprato. Neklystu – neužilgo mus aplanko kur kas geriau angliškai kalbanti administratorė ir pasitikslina, ko iš tiesų norėtume. Bet ji irgi tik iš kelinto karto supranta, kad norime vyno, o ne tekilos ir ne trumpiau užtrunka išaiškinimas, kad tai neturėtų būti jos siūlomas putojantis lambruskas. Galų gale pasiduodam ir leidžiam nešti vieną iš dviejų jos paminėtų vyno rūšių taip ir neišsiaiškinę, kas tai bus ir neprašaunam – tokio gero vyno seniai ragavome.
O į sceną vėl žengia mariačiai – šį kartą gražuolė Marija Elena jau persirengusi tokia pat balta uniforma su raudonais papuošimais, kaip ir vyrai muzikantai. Ji stoja į priekines jų gretas, laikydama smuiką. Visi kartu galingai ir profesionaliai sugroja ir sudainuoja gana garsią tradicinę Meksikos dainą „Gvadalachara“ ir tada balsas pristato kitą „mariačių scenos superžvaigždę“ Paquitą. Į sceną žengia įspūdingo stoto pagyvenusi moteriškė žalia žėrinčia suknele ir baltai dažytais trumpais plaukais ir prikimusiu balsu, primenančiu mums Vitaliją Katunskytę, plėšia vieną dainą po kitos. Irgi profesionaliai, nėra prie ko prikibti. O tarp dainų imasi kalbinti ir linksminti publiką ir ypač susidomi didžiąja mergvakario kompanija. Taigi prasideda atrakcijos – būsima nuotaka kviečiama į sceną, kartu su dainininke geria tekilą, yra įtraukiama į nešvankius juokelius ir mergvakario atmosfera taip pat pamažu prasijudina. Šiek tiek dėmesio susilaukia ir gimtadienininkai.
Paquitai baigus pasirodymą, savo dainą prie staliukų vėl sudainuoja mariačių vyrai ir jų dama, o po to balsas-vedėjas vėl pompastiškai priklauso kitą numerį – vakaro superžvaigždę Gabrielį. Grojant trankiai dainai, į sceną energingai išlekia atlikėjas, kurio išvaizda sukelia šypseną: mažaūgis apkūnus dainininkas – tarpinis variantas tarp garsiojo futbolininko Diego Maradonos storiausiais jo laikais bei legendinio personažo Karlsono, gyvenančio ant stogo. Vyrukas po sceną laksto greitu žingsniu identiškai, kaip tai daro Rytis Cicinas, tačiau nustebina savo plastika ir šokio judesiais – pranoksta judrumu net tuos vyrukus šokių aikštelėje. Dainuoti jam taip pat sekasi puikiai, balso galimybėmis Gabrielis pranoksta visus iki šiol pasirodžiusius atlikėjus ir atlieka visiems akivaizdžiai žinomas ispaniškas melodijas, įtraukdamas ir publiką. Kai kurias dainas atpažįstame ir mes. Tarp dainų atlikėjas daug juokauja ir nemažai tų juokelių turi šiokį tokį homoseksualų atspalvį – dainininkas kibina ne moteris, bet vyrus, sėdasi jiems ant kelių, kraipo prieš juos savo nemažą užpakalį ir kitaip stato į nepatogias situacijas, o publikai tai irgi nerealiai juokinga. Viskas labiau panašu į klouno pasirodymą cirke, nei į koncertą, bet reginys vistiek ganėtinai įdomus. Į veiksmą įtraukta publika taip pat sulaukia savo progų – vienas prie staliuko sėdintis vyras, gavęs progą, pademonstruoja įspūdingą balsą ir sudainuoja dainos posmelį vietoj atlikėjo, o mergvakario merginos mielai užbaiginėja Gabrielio pradėtas žinomų dainų frazes darniu plonų balselių choru. Daugiausia sėkmės sulaukia daina, kurią lietuviškai yra perdainavusi grupė „Tabasko“. Ausyse skamba teksto motyvas „kai baigias pinigai – prasideda koncertas“, nes pagaunam panašų tekstą ir originale.
Paskutines dvi dainas Gabrielis atlieka jau su fonograma, o mariačiai tampa jo pritariančiais vokalais, o restorano padavėjos ima į rankas baltas nosinaites ir vienai dainai netikėtai tampa šokėjomis. Viskas, pasirodo, turi prasmę – dainai baigiantis, restorano vyrai ima nešti padėklus, nukrautus lėkštutėmis su torto gabalėliais. Ant kiekvieno gabalėlio dega po žvakutę, taigi vaizdas – ganėtinai įspūdingas. Tortas išdalinamas visiems svečiams, gauname savo dalį ir mes. Skanus, šokoladinis. O muzikantai dviem kalbomis sudainuoja „Happy Birthday“ pagrindiniam svečiui iš gimtadienininkų kompanijos.
Scena po viso šito vėl ištuštėja ir vėl ima pildytis šokėjais, o mes paprašome sąskaitos ir ruošiamės namo – paliekame už šį vakarą beveik 60 dolerių ir negaila nė cento, nes patirtis tikrai įdomi. Einame miegoti pilni įspūdžių ir jaučiamės tarsi grįžę iš gyvo meksikietiško serialo.
Birželio 20 diena. Holivudo šturmas.
Dienos planas kaip ir aiškus – Holivudas privalo būti aplankytas bet kokia kaina. Todėl atsikeliam, papusryčiaujam ir imuosi planuoti maršrutą. Bell Gardens, kuriame gyvename, nėra laikomas net tikra Los Andželo dalimi – čia pilna eismo ir miesto transporto rodyklių su užrašais „To Los Angeles“, o visuomeninis transportas važinėja labai ribotai – pro mūsų viešbutį prasuka vos pora miesto autobusų maršrutų. Paanalizuoju miesto transporto schemą ir suvokiu, kad vienas iš jų gali padėti ir mums. 111 maršruto autobusu pasieksim Florence Station traukinių stotį, iš jos mėlynaja metro linija nukeliausim į centrinę metro stotį Septintojoje gatvėje, o iš ten raudonaja linija – iki paties Holivudo.
Su bilietais didelių problemų čia nekyla, nes, skirtingai nei Londone, pinigus galima paduoti autobuso vairuotojui grynaisiais. Sulaukiame autobuso, kuris važinėja maždaug kas 15 minučių, sumokame tamsiaodžiui vairuotojui po 1,75 dolerio už bilietą, o jis, pamatęs šiek tiek nesigaudančius mūsų veidus, pasiteirauja, kurlink važiuojame ir pažada pranešti, kai priartėsim prie reikiamos stotelės. Važiuojam, stebim pro langus Bell Gardeno apylinkes, išdžiūvusius kanalus (pasak televizoriaus, Kaliforniją jau ketverius metus kamuoja neregėta sausra) ir judam Florence aveniu tikslo link. Galų gale gauname signalą lipti, pereiname gatvę ir patenkam į metro stotelę. Čia nusprendžiame įsigyti dienos bilietą (kainuojantį 7 dolerius), nes laukia dar ne vienas pasivažinėjimas. Mėginame pasinaudoti savitarnos automatu, tačiau paslaugi metro darbuotoja nukreipia mus pas savo kolegas, įsitaisiusius palapinėje netoliese. Čia gauname ne tik TAP korteles, kurias, savaime suprantama, pavadiname „Los andželiečio kortelėmis“, bet ir linksmai pabendraujam su personalu – šiems smalsu, iš kur atvykom, o moteriškė netgi žino, kur ta Lietuva. Jos kolega prisižada grįžęs surasti mūsų šalį gaublyje. Ypač juos pradžiuginu teiginiu, kad Los Andžele mums patinka labiau nei Niujorke, ypač patys gyventojai – taigi geležinkeliečiai vieningu choru ima „varyti“ ant Niujorko ir niujorkiečių ne prasčiau, nei pas mus kauniečiai tai darytų apie Vilnių (ar atvirkščiai).
Nusipirkę bilietus, sužinome svarbią informaciją – dėl mėlynosios metro linijos remonto darbų iš čia traukiniai važiuoja tik į Long Beach paplūdimius, o į centrą teks dalį kelio važiuoti specialiais jungiamaisiais autobusais – jie, pasirodo, laukia šalia. Sėdame į vieną jų ir važiuojam į Vašingtono stotelę pusiaukelėje iki centro. Ten persėdam į metro, kuris keletą stotelių veža mus miesto paviršiumi, kol pasiekiame iš toli dangoraižiais viliojantį centrinį rajoną – Downtown. Traukinys sustoja prie garsiosios „Staples Center“ arenos, duodamas progą apžiūrėti Kobe Bryanto ir jo „Los Angeles Lakers“ namus iš išorės, o po to lendam į požemį ir dar kelias stoteles pavažiuojame tuneliu.
Centrinėje metro stotyje bandome persėsti į raudonąją liniją, sekdami nuorodomis, tačiau jau važiuodamas susigaudau, kad pataikome į violetinę – toje pačioje stotelėje Los Andžele stoja skirtingomis kryptimis važiuojantys traukiniai ir, pasirodo, reikia sekti maršrutus atidžiau, nei kituose miestuose, kur pakanka pataikyti į reikiamą metro stotelę. Taigi tenka vieną stotelę grįžti ir mėginti iš naujo. Šį kartą bandymas sėkmingas ir išlipame Holivudo bulvaro ir Western gatvės sankryžoje. Kurį laiką ieškome, kuria kryptimi eiti link žvaigždžių alėjos, todėl apsukame ratą gretimomis gatvelėmis, susipažindami su vietiniais gyvenamaisiais kvartalais. Susiduriame su tik filmuose matytu reiškiniu – gyventojų bandymais atsikratyti nebereikalingų daiktų, pardavinėjant juos atvirame prekybos taške tiesiog gatvėje prie namo. Po to grįžtame į Holivudo bulvarą ir žingsniuojame numerių didėjimo kryptimi, šiek tiek abejodami, ar nereikėtų eiti priešinga kryptimi, bet jau gretimoje kryžkelėje pasukame galvas į dešinę ir apsidžiaugiam kaip vaikai – ant kalniuko boluoja legendinis iki skausmo pažįstamas užrašas HOLLYWOOD. Dar pasitikslinu dėl žvaigždžių alėjos, užklausdamas vieno praeivio, kuris mosteli mūsų ėjimo kryptimi ir pareiškia, kad viską darom teisingai.
Žingsniuojame toliau ir jau už poros sankryžų Raminta kumšteli man ir liepia žiūrėti po kojomis – o ten jau pasirodo pirmosios plytelės su įžymybių vardais ir pavardėmis. Šiek tiek nusivylę susižvalgome – tikėjomės kiek kitokio vaizdelio, o čia – paprasčiausia gatvė su nuzulintu šaligatviu... ir dar ne pati tvarkingiausia. Gatvės viduriu lekia automobiliai, abiejose pusėse driekiasi „žvaigždinės“ plytelės, taigi žingsniuojame toliau ir bandome rasti pažįstamų vardų.
Deja, kol kas pastebiu tik visokius negirdėtus JAV keliasdešimties metų senumo radijo ir TV laidų „celebričius“ arba labai seno laikotarpio filmų aktorius, tokius kaip Laurencas Olivier ar Grace Kelly. Po to surandu Billy Joelą, Waltą Disney, garsųjį JAV kosmonautų ekipažą, skridusį į Mėnulį, o po to pramoga atsibosta ir imame stebėti suvenyrų parduotuvėles, kurių čia daugybė, o jų asortimentas visiškai vienodas – netikros „Oskarų“ statulėlės, marškinėliai, magnetukai, pakabukai... Galų gale prieiname įdomesnę bulvaro dalį – čia randame kino teatrus, muziejus ir kitus kur kas labiau įsivaizduojamąją Holivudo dvasią atitinkančius pastatus. Akivaizdu, kad Holivudas, kaip ir visas iki šiol apkeliautas pasaulis, dabar serga „pimpačkiukų“ („Minions“) manija ir laukia šio animacinio filmuko premjeros.
Prieiname vaškinių statulų muziejų ir nusprendžiame jame apsilankyti. Tarpduryje sutinku garsiojo Rambo antrininką – vyrukas tikrai išoriškai primena Sylvesterį Stalonę, tačiau pastarasis yra nedidelio ūgio, o mūsų sutiktasis Rambo – kone dvimetrinis. Už dolerį nusifotografuoju su juo – mane seniai pažįstantys žmonės supras, kodėl. Muziejaus kasininkė įkalba pirkti grupinius bilietus į dar du – Misterio Riplio keistenybių bei Gineso rekordų muziejus. Kadangi juos mums rekomendavo netgi armėnas taksistas, mielai sutinkame ir kitas pora valandų praleidžiame juose. Pradžioje linksmai pasifotografuojame su vaškinėmis žvaigždžių kopijomis, leidžiamės gąsdinami siaubo skyriaus personažų (kurie, tenka pripažinti, tai daro labai įtikinamai – ne itin malonu girdėti, kaip visiškai šalia zombis iš visų jėgų tranko duris, mėgindamas ištrūkti, o po to jam netgi pavyksta. Po to kraustomės į Riplio muziejų ir stebimės į vieną krūvą surinktų keistenybių ir nesąmonių komplektu – čia ir įspūdingi paveikslai iš saldainių popierėlių ar apčiulptų ledinukų, ir didžiuliai statiniai iš degtukų, ir visiškai realistiški drabužiai, kurie pasirodo, išdrožti iš medžio ir daugybė kitų dalykų, keliančių nuostabą, stebinančių klaidinančiomis iliuzijomis ir t.t. Trečiasis muziejus sudomina mažiausiai – apie Gineso rekordus esame girdėję nemažai, o jų vizualizacijos, aprašymai ir visa kita muziejuje kartoja pirmų dviejų aplankytų įstaigų stilių. Visiškai akivaizdu, kad visus tris muziejus darė tos pačios rankos ir sugalvojo tos pačios galvos – geriau jau padarytų vieną gerą muziejų vietoj trijų gana vidutiniškų...
Keliaujame toliau ir suprantame, kad mūsų aplankytasis vaško figūrų muziejus buvo ne tas, kurio norėjome – Madam Tussauds, pasirodo, buvo dar už kelių šimtų metrų. Tačiau į jį nebeiname – baigiame žingsniuoti žvaigždžių alėja ir nusprendžiame, kad mirtinai pavargome ir šiai dienai atrakcijų užteks, visgi jau vakarėja. Taigi nusiperkame keletą smulkių suvenyrų ir, svilinant trisdešimt kažkelių laipsnių karščiui, gurkšnodami vandenį traukiame metro link – laukia ilga kelionė visuomeniniu transportu į Bell Gardens. Vėl keliaujame į centrinę stotį, į Vašingtono gatvę, autobusu į Florence Station... o ten iš po nosies pasprunka mūsų 111 autobusas ir tenka laukti kito. Paeiname į kitą stotelę ir sėdime joje gal pusvalandį – autobuso nė kvapo, kantrybės netenka ir pėsti nužygiuoja netgi ten laukę vietiniai. Galų gale geltonas „pimpačkiukais“ išpieštas autobusas pasirodo, tačiau... nesustoja mūsų stotelėje ir nulekia tolyn – pasirodo, ta stotelė nėra privaloma, o mes nepakėlėme rankos stabdydami „pagal užsakymą“. Pikti žingsniuojame dar viena stotele toliau ir nepasigailime – užtaikome į tikrą miestelio šventę: aikštėje skamba tranki ispaniška muzika iš kolonėlių, o minia žmonių, daugiausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus, šoka ir linksminasi. Tokioje atmosferoje laukti autobuso kur kas smagiau, o jis šįkart neužtrunka ir už kokių dešimties minučių pasirodo.
Viešbutį pasiekiame jau visai vakarėjant – išsimaudome, pasižiūrime filmą ir einame miegoti. Ryt laukia labai sunki diena ir dar sunkesnė naktis...
Birželio 21. Atsisveikinimas su Bell Gardens.
Jaučiamės jau visai prisitaikę prie JAV laiko, todėl tvarkingai miegame iki kokių 8 ryto ir visiškai nesiveržiame atsisveikinti su jau namais tapusiu Bell Gardenu. Bet tenka – pagal viešbučio taisykles išsiregistruoti turime iki 11 valandos ryto, o į oro uostą mus veš tik devintą valandą vakaro: teks visą dieną prasivalkioti po apylinkes.
Išsiregistravimo metu kyla nedideli nesklandumai – administratorė mėgina mus įtikinti, kad už mūsų viešnagę nėra sumokėta, o kredito kortelė, kuri buvo panaudota rezervuojant mums vietą, negaliojanti. Nenoriu tuo tikėti, bet dėl viso pikto paskambinu Sonatai į agentūrą – ši irgi patvirtina, kad viskas tikrai sumokėta, o aš turiu tai patvirtinantį išankstinio mokėjimo „vaučerį“. Paaiškinu padėtį administratorei ir šioji nenori pripažinti, kad susipainiojo, bet sutinka, kad tai tikrai ne mano problema bei pažada išsiaiškinti su agentūra tiesiai. Taigi palieku jai mūsų lagaminus ir atsisveikinu iki vakaro, o mes keliaujame lauk.
Vykdome savo planą toliau – einame į vietinius išparduotuvių centrus pirkti lauktuvių sau ir mūsų laukiantiesiems. Aplankome „Marshalls“ ir „Ross“ drabužių išparduotuves bei „Toys R Us“ žaislų superparduotuvę. Sunku patikėti, bet du suaugę žmonės praleidžia šioje žaislų parduotuvėje gal pusantros valandos – turime, kam vežti lauktuvių iš čia, o parduotuvė pasirodo tikrai įspūdinga: tikras vaikų rojus. Didžiulis pasirinkimas didžiulėje erdvėje – ir daug tikrai originalių smulkmenėlių, kurių neteko matyti lietuviškose žaislų parduotuvėse. Priperkame tikrai vykusių lauktuvių ir keliaujame toliau.
Pietų metas, taigi nusprendžiame dar kartą apsilankyti mums taip patikusiame „Applebee‘s“ restorane. Šį kartą būname jau gudresni – užsisakome mažesnįjį pietų rinkinį dviems už 20 dolerių, į kurį įeina dviguba salotų porcija bei po patiekalą kiekvienam pasirinktinai. Renkamės Cezario salotas bei patiekalus: Raminta renkasi traškią vištieną, o aš – vištienos troškinį su ryžiais. Taip pat pasiimame po buteliuką meksikietiško „Corona“ alaus, ragauto ir lietuviškuose baruose. Šį kartą porcijų dydis normalus, o maistas – toks pat skanus, kaip ir anasyk. Besėdėdamas panaršau internete ir išsiaiškinu, kad „Applebee‘s“ yra didžiulis tinklas, išplitęs per keliolika šalių ir turintis apie du tūkstančius restoranų, bet greitai suprantu, kodėl mes jo iki šiol nežinojome – juk Europoje jie turi restoranų tik Graikijoje. Tinklo firminis patiekalas – šonkauliukai, taigi valgydamas čia pirmą kartą, pataikiau pasirinkti teisingai ir galiu patvirtinti – jie tikrai puikūs.
Susimokame ir keliaujame toliau – Bell Gardens prekybos miestelis tikrai nėra mažas, taigi randame tiek didžiulę sporto prekių parduotuvę, tiek dar keletą drabužių „outletų“, tiek „Wallmart“ supermarketą, kurį linksmai lyginame su mūsų „Maxima“ ir „Hyper Rimi“. Varžybos tarp šių tinklų tikriausiai baigtųsi amerikietiškojo giganto naudai, tačiau tikrai ne „sausai“ – tikrai nesam atsilikėliai mažmeninės prekybos srityje.
Tarp pasivaikščiojimų po prekybvietes ilsimės ant suoliukų bei kitaip stumdom laiką, kol ima vakarėti. Galų gale šeštą valandą nusprendžiam, kad užteks bastytis, ir keliaujame į viešbutį bei likusį laiką iki kelionės praleidžiame jo vestibiulyje, besinaudodami nemokamu internetu ir bendraudami su namiškiais. O po to sulaukiame taksisto ir gražia nata atsisveikiname su Los Andželu – cituoju Ramintą: „Naktinis miestas, automobilis, dvelkiantis puikiais vairuotojo kvepalais ir gražus amerikietiškas bliuzas...“. Mėgaujamės akimirka, dar nenujausdami, į kokius nesklandumus tuoj įsivelsime.
Birželio 23 diena. Nepaprasta kelionė Honkongo link.
Oro uoste susitvarkome formalumus ir laukiame skrydžio. Mus aptarnaujanti moteriškė puola atsiprašinėti – vėl neliko gretimų vietų ir ji priversta išsodinti mus į skirtingas lokacijas: mane į 49 eilę, Ramintą – į 59, be to – priešingose didžiulio lėktuvo pusėse. Naujiena nepatinka, bet tikimės kaip visad susitarti su kaimynais lėktuve. Esame pavargę, mane vėl ima kamuoti dar Niujorke patirto persišaldymo pasekmės – skauda gerklę, ima perštėti akis, taigi laukiam įsodinimo į lėktuvą, gurkšnodami arbatą ir tikėdamiesi skrydžio metu pailsėti. Australiškoji aviakompanija „Quantas Airlines“ įsodinimo metu dirba ne taip drausmingai, kaip „American Airlines“, bet visgi ganėtinai sklandžiai.
Įlaipinimo metu keleivius kviečia eilėmis, todėl mus išskiria, tačiau neužilgo vėl susitinkame į lėktuvą vedančiame koridoriuje ir keliaujame bandyti tartis dėl vietų. Palydžiu Ramintą iki jos vietos – trijų kėdžių bloke dvi vietos jau užimtos, o jose sėdi pagyvenęs vyras bei ne pirmos jaunystės moteriškė. Ramintai priklauso pozicija per vidurį tarp jų, taigi mėginu tartis, kad vienas iš jų persėstų į mano vietą. Nors stengiausi būti labai mandagus, senoliai puola ant manęs šaukti, pareiškia, kad jie skrenda kartu, už šias vietas mokėjo papildomus pinigus ir tikrai niekur neis. Gūžteliu pečiais, nesupratęs, kodėl jie skrisdami kartu pirko ne gretimas vietas ir keliauju ieškoti savosios pozicijos. Ten man taip pat priklauso vidurinė vieta trijų kėdžių bloke, bet kol kas užimta tik vieta prie lango. Ten įsitaisęs vaikinas jau derina miegoti ir mielai išklauso mano prašymo, tačiau pareiškia kad mainysis tik jei mano vieta taip pat prie lango. Visiškai jį suprantu ir laukiu kaimyno iš kitos pusės. Neužilgo pasirodo malonus australas senukas, tačiau jis taip pat nesutinka keistis – jo žmona sėdi gretimoje vietoje už praėjimo, todėl jis apgailestauja, bet negali niekuo padėti. Tačiau pasiūlo kreiptis į skrydžio vadovą – jis tikrai turėtų padėti.
Skrydžio vadovė – savotiška „vyr. stiuardesė“ prisistato akimirksniu ir maloniai išklauso mūsų bėdas, tačiau liepia iki pakilimo sėstis į mums priklausančias vietas, o vėliau prižada kažką sukombinuoti. Matau jos rankoje planšetinį kompiuterį su lėktuvo vietų žemėlapiu ir dar esančiomis laisvomis vietomis, taigi nusiteikiu optimistiškai. Atsisėdu į savo vietą ir užmezgu pokalbį su senuoju australu bei viena akimi stebiu, kaip skrydžio vadovė kalbina žmones keistis ir neužilgo parodo man į viršų iškeltą nykštį – pavyko! Jauna mergina mielai sutinka keistis, vieta šalia jos – laisva, taigi atsiduriame viduriniame keturių vietų bloke vienas šalia kito ir dalinamės įspūdžiais. O Raminta tikrai turi ką papasakoti – pasirodo, kai ji nuėjo sėstis į jai priklausančią 59B, senoliai ją priėmė labai nesvetingai, teko įžūliai brautis tarp jų ir atimti jai priklausančią pagalvėlę bei antklodę iš piktai šaukiančios moteriškės.
Pasipiktinimas truputį aprimo tik kai Raminta parodė savo bilietą jiems – tada šauksmai pasisuko skrydžio personalo kryptimi. Pasirodo, senoji pora sumokėjo papildomus pinigus už trečią vietą ir tikėjosi sėdėti trijų kėdžių bloke tik dviese, bet kažką neteisingai padarė įsiregistruodami ir kompiuteris tą vietą palaikė laisva bei atidavė mums. Na, bet tai bet kuriuo atveju nepateisina nemalonaus jų elgesio su mano drauge – abu tol burbėjo ir keikė mūsų „įžūlumą“ bei vadino mus ne pačiais gražiausiais žodžiais, kol Ramintai, paprastai nepasitikinčiai savo anglų kalba (o ir iki tol prie jų kalbėjomės tarpusavyje tik lietuviškai), trūko kantrybė ir ši angliškai pareiškė „aš viską suprantu“, kiek suglumindama senuosius niurgzlius.
Situacija tapo dar komiškesnė, kai skrydžio vadovė į Ramintos vietą nusiuntė mums geranoriškai padėti sutikusią australę merginą – pastaroji po kelių minučių parlėkė pas mus ir paklausė, kur yra antroji vieta, kur jai galima būtų sėdėti. Australė nevyniojo žodžių į vatą: „tie seni idiotai isterikai išvarytų iš proto bet ką“. Mielai palydėjau ją į savo buvusią vietą, patikindamas, kad ten kaimynystė bus kur kas malonesnė bei padėjau persigabenti lagaminą. Vėliau mačiau, kaip ji užmezgė pokalbį su draugiškuoju senuku – padėtis išspręsta, ramu. Dabar ėmė neraminti kitas klausimas: kodėl vis dar neskrendame. Lėktuvas išriedėjo nuo terminalo, po to parriedėjo atgal, todėl visi ėmėme šurmuliuoti ir klausinėti stiuardesių, kas vyksta. Lėktuvo vadas pranešė, kad kilo nesklandumų su slėgiu vienoje iš techninių lėktuvo erdvių, todėl niekur neskrisime, kol tai nebus sutvarkyta – saugumas svarbiau už viską.
Numatomas startas – už 45 minučių. Tačiau nekylame nei už valandos, nei už dviejų. Lėktuve gesinama šviesa, visi keleiviai suminga, o mums pradeda darytis neramu – septintą ryto Australijos laiku turėjome būti Brisbane, o vienuoliktą – jau skristi į Honkongą. Bet neturime jokių galimybių pakeisti padėties, taigi snaudžiame ir laukiame naujų vado pranešimų. O jie darosi išsamesni: kiek supratau, problemos buvo su vienu iš lėktuvo variklių, taigi ne kartą klausomės pranešimų apie tai, kad dabar variklis bus testavimo tikslais paleistas, o dabar – išjungtas. Galų gale techninės procedūros baigiasi, tačiau laikrodis rodo nei daug, nei mažai – pusę šešių ryto... O turėjome išskristi vidurnaktį...
Kadangi jau akivaizdu, kad į savo jungiamąjį skrydį nespėsime, klausiu skrydžio vadovės, koks likimas mūsų laukia. Ši nuramina, kad tokių pačių problemų turi maždaug pusė šio lėktuvo keleivių, todėl jie susisieks su Brisbenu ir praneš per lėktuvo radiją kiekvieno keleivio likimą atskirai. Nusiraminame ir miegame toliau. Pabundame po keleto valandų: skrandžiai prašo pusryčių, nes Los Andžele jau beveik pietūs bei suprantame, kad pramiegojome pirmąjį maitinimą. Klausiu stiuardesės, ar galėtume gauti maisto, o ji pareiškia, kad dabar jau priklauso tik gabalėlis picos. Mielai sutinkame su pasiūlymu ir gauname po raudoną kengūra papuoštą dėžutę, kurios turinys alkanus skrandžius nuvilia – gabalėlis gal tik dviejų degtukų dėžučių dydžio. Pamoką išmokstame – miegaliai lieka pusalkaniai.
Skrendame toliau – miegame, žiūrime filmus per „linksminimo ekraniuką“, sulaukiame pusryčių, kurie kur kas sotesni, nei picos gabalėlis – šoninė, dešrelė, omleto gabaliukas... Kol galų gale sulaukiame išganingojo lėktuvo vado pranešimo, kuris anaiptol neišsprendžia visų problemų. Balsas ilgai vardina visų šio lėktuvo keleivių praleistus skrydžius ir skrydžius, į kuriuos jie perkeliami. Daugumai pasiseka, nes tie skrydžiai – vos po keleto valandų, tačiau savęs jų tarpe neišgirstame. Mus pasilieka pabaigai – esame tarp tų kelių nelaimėlių, kurių skrydžiai – tik kitą dieną. Spėliojame, kas bus toliau – juk neturim Australijos vizų. Teks nakvoti oro uoste ar įmanomos kitos išeitys?
Nusileidžiame ir jau prie lėktuvo durų mus pasitinka avialinijų darbuotoja, kuri užtikrina, kad ras būdą mums patekti į Australiją, nes mums priklauso viešbutis miesto centre su maitinimu. Stojam į eilę prie imigracijos pareigūnų, ten esame ištraukiami iš eilės – mūsų pasus pareigūnė nusineša į atskirą būdelę, o mums liepiama laukti, kol mus pasiims avialinijų atstovai. Šie mūsų pasiimti net nemano, todėl stovime ten tol, kol po keliolikos minučių mumis susidomi kitas pareigūnas. Jis nuveda mus į vidinę užkardos dalį pas savo kolegę, kuri sakosi jau gavusi avialinijų patvirtinimą dėl mūsų. Pakeliui sugebame pasigriebti ir bagažą – mūsų didysis lagaminas kaip tik teikiasi važiuoti takeliu pro šalį.
Prie langelio pildom anketas dėl vizų, juokaujam su pareigūne ir, neilgai trukus, gauname leidimą įžengti į Australiją. O avialinijų atstovė įteikia mums du taksi „vaučerius“ ir nukreipia į Rydges viešbutį. Taigi, sėdame į taksi ir negalėdami patikėti tuo, kad praleisime parą Australijoje, judame Brisbano centro link. Miestas atrodo žavus ir itin tvarkingas, viešbutis – tiesiog puikus, be to, sužinome, kad turim kiekvienas po 60 dolerių kreditą maitinimuisi viešbučio restorane. Ko daugiau betrūksta? Grožimės nerealiu vaizdu iš kambario balkono, ilsimės patogioje didžiulėje lovoje, pavalgom pietus, pabendraujam su artimaisiais ir pasigiriame tuo, kas nutiko. Keisčiausios Joninės gyvenime – šalyje, kurioje ši naktis metuose ne trumpiausia, o ilgiausia...
