Netikėtumai, paįvairinę varginančią kelionę Honkongo link, tikrai pradžiugino – patiems buvo sunku patikėti, kad atsidūrėm trečiojo pagal dydį Australijos miesto centre, nors turėjome į Brisbaną žvilgtelėti tik pro oro uosto langus be teisės išeiti iš tarptautinių skrydžių zonos. Bet dabar, praėjus keletui dienų nuo viso šito, darosi šiek tiek liūdna, kad buvome tokie pavargę (nieko keisto – beveik 20 valandų praleidome lėktuve, o prieš tai visą karštą dieną klajojome po Bell Gardens) ir nesugebėjome pamatyti bent šiek tiek daugiau. Aišku, fantastiškas miesto dangoraižių ir apžvalgos rato vaizdas pro Rydges viešbučio langą negalėjo nežavėti – taigi įsitaisėme savo numerio balkone ant patogių krėslų ir grožėjomės bei dalinomės šiuo įspūdžiu su draugais internetu, gurkšnodami arbatą.
Po to ryžausi šiek tiek pasivaikščioti po Brisbaną – su konkrečiu tikslu surasti artimiausią vaistinę: perštinčios mano akys nežadėjo nieko gero ir dar ilgojo skrydžio metu diagnozavau sau konjunktyvitą – bakterinį akių uždegimą. Yra tekę susidurti su šiuo nemaloniu reikalu anksčiau ir puikiai pažįstu simptomus... Gerai, kad ši liga pagydoma labai lengvai, jei tik po ranka turi teisingų lašiukų, kurių ir nusprendžiau surasti.
Brisbanas tiek kelionės iš oro uosto, tiek mano pasivaikščiojimo metu paliko ypatingai tvarkingo miesto įspūdį – aišku, mus apgyvendino viename iš centrinių rajonų, kur įsikūrę žymiausių įmonių ofisai ir kiti svarbūs miestui objektai, pavyzdžiui konservatorija ar TV kanalo štabas. Bet visur kitur, kur tik akys užmatė, išliko tas pats tvarkingumo, netgi pedantiškumo įspūdis: nematėm tokios tvarkos nei Lietuvoje, nei Europoje, nei tuo labiau neseniai aplankytoje Amerikoje.
Už keleto kvartalų nesunkiai radau „išguglintą“ vaistinę ir įžengiau į ją. Akivaizdžiai indiškos kilmės vaistininkas su šypsena įsistebeilijo į mano paraudusią kairiąją akį – iš karto perprato mane ir mano problemą. Taigi paaiškinti, ko man reikia, nebuvo itin sunku – specialistas puikiai žinojo, kas tas konjunktyvitas ir visu šimtu procentų pritarė mano savamoksliškai diagnozei.
Paklausinėjęs, ar nesu registruotas pas kokį nors Australijos gydytoją, ar nesu gydęsis nuo šitos ligos pastaruoju metu kokiais kitais vaistais ir uždavęs dar keletą nereikšmingų klausimų, vaistininkas galų gale tiesiog pasikapstė savo spintelėse ir ištraukė vaistų buteliuką, kurį ir įsigijau už 14 Australijos dolerių (~10 eurų). Prieš tai įtariai perskaičiau tekstą ant pakuotės bei instrukciją jos viduje, tačiau tik įsitikinau, kad viduje būtent tai, ko ieškau – vaistai, skirti išgelbėti mano akis nuo bakterinio uždegimo.
Laimingas nužingsniavau viešbučio link, pakeliui smalsiai apžiūrėdamas visas parduotuves ir kitus objektus – tenka pripažinti, kad Australija tikrai nėra pigi šalis turistui iš Lietuvos, o kainos kanda kur kas labiau nei JAV: pavyzdžiui, pusės litro gaiviojo gėrimo buteliukas už 6 australiškus dolerius neatrodė labai patrauklus pirkinys.
Gerai, kad aviakompanija kaip reikalas pasirūpino nuo skrydžio atidėjimo nukentėjusiais keliautojais: pasirodo, gavom ne tik puikų kambarį puikiame viešbutyje, bet ir kreditą maitinimui: po 25 dolerius pietums ir po 35 – vakarienei bet kuriame iš viešbučio restoranų, kurių čia pasirodė mažiausiai trys. Pietų pasiūlymu pasinaudojame – leidžiamės į pirmojo aukšto restoraną, atvirą ir žmonėms „iš gatvės“ ir renkamės patiekalus, telpančius į mūsų biudžetą. Užsisakau mėsainį su jautiena, o Raminta – makaronus su vištiena. Maistas tipiškai europietiškas ir patiektas visiškai britišku stiliumi, lyg valgytume viename iš jų „pubų“. Galime girti pateikimo ir aptarnavimo kultūrą, bet tikrai ne skonį. Negalim pasakyti nieko blogo apie australietišką virtuvę iš tiek mažai jos bandymų, tačiau nei viešbučio, nei avialinijų virtuviniai šedevrai mūsų nesužavi. Visgi tai nėra taip blogai, kad visiškai netiktų valgymui – todėl pasisotiname ir keliaujame į kambarį.
Ten dar truputį pabendraujame su artimaisiais internetu ir lūžtame miegoti – nuovargis tiesiog lipdo akis ir planus pamatyti Brisbaną bei pasimėgauti mums priklausančia vakariene atidedame vakarui...
Birželio 24 diena. Brisbanas – Honkongas.
Deja, planai taip ir lieka gražiais planais: „nulūžę“ miegoti gal ketvirtą valandą vakaro vietiniu laiku, pabundame tik ketvirtą ryto. Septintą mūsų jau laukia iš anksto užsakytas taksi iš viešbučio į oro uostą, taigi belieka ramiai ruoštis kitam mūsų kelionės etapui ir galvoti, ką darytume kitaip, jei planuotume šią kelionę dar kartą. Nujaučiau, kad šis etapas tarp Los Andželo ir Honkongo bus beprotiškai varginantis ir sakiau tai organizatoriams – jei ne palankiai pasikeitusios aplinkybės ir neplanuotas poilsis Australijoje, viskas būtų dar sunkiau ir dar labiau ties žmogiškųjų galimybių riba... Jei sudarinėčiau „teisingą“ maršrutą aplink pasaulį, tikriausiai įtraukčiau į jį šiek tiek laiko Havajuose, kad tas skrydis nebūtų toks ilgas. Ar bent jau stotelę Australijoje suplanuočiau iš anksto.
Na, bet jaučiamės pailsėję, atsigavę ir vėl tenka ruoštis skrydžiui: mano akims vaistai iš Australijos akivaizdžiai padėjo, tačiau peršalimo simptomai dar gyvi, o ausys vis dar užgulę po vakarykščio nusileidimo. Mintis vėl lipti į lėktuvą visiškai nežavi, bet nėra pasirinkimo – taigi dar pasimėgaujam rytine arbata balkone su vaizdu į nuostabų miestą, susipakuojame daiktus ir dar pasinaudojam proga papusryčiauti: nesunkiai pavyksta susitarti, kad pusryčiams tektų nepanaudotas vakarienės biudžetas iš avialinijų sąskaitos, taigi sukremtame po pusrytinių australietiškų sumuštinukų komplektą restoranėlyje ir keliaujame išsiregistruoti bei ieškoti savojo taksi.
Taksistas – tikras stambių gabaritų australas – užklausia, kaip norėtume važiuoti: tuneliais ar miesto paviršiumi. Atsakau, kad esam čia pirmą kartą ir jis gali savo nuožiūra nuspręsti, kaip geriau pasiekti oro uostą. Taksistas šypteli ir pareiškia, kad tada važiuos antžeminiu maršrutu, suteikdamas progą pamatyti daugiau. Taigi kokį pusvalandį važinėjamės Brisbano gatvėmis ir grožimės ta pačia jau vakar matyta tvarka ir neįprasta augmenija – visi medžiai ir krūmai atrodo tikrai neįprastai lietuvio akiai, visa gamta kažkuo kitokia.
Oro uoste sklandžiai ir greitai prisiregistruojame skrydžiui – pagaliau jokių problemų su vietomis, iš karto gauname vietas vienas šalia kito ir dar netgi prie lango. O tuo tarpu turime daug gražaus laiko pasiganyti po oro uosto parduotuves ir nupirkti sau bei artimiesiems keletą lauktuvių iš šios egzotiškos šalies. Perkame tik smulkmenėles, nors viena pardavėja gana atkakliai mėgina įsiūlyti man australietišką bumerangą, aiškindama jo aerodinamines savybes ir užgarantuodama, kad teisingai išmestas jis „tikrai sugrįžta į tą patį tašką“. Visai susižaviu 45 dolerius kainuojančiu trofėjumi, tačiau įdėmiau apžiūrėjus, demotyvuoja užrašas „Made in Indonesia“, taigi nuo pirkinio susilaikau.
O tada ateina metas skristi – sėdame į „Qantas Airlines“ lėktuvą, kur mums priklauso atskiras dviejų vietų blokas prie lango ir kantriai atlaikome dar 8 valandų skrydį, stumdydami laiką, kaip tik išmanome – žiūrėdami filmus „linksminimo ekraniukuose“, klausydamiesi muzikos, spręsdami iš Lietuvos pasiimtus kryžiažodžius ar besivaišindami lėktuvo virtuvės patiekalais. Randu laiko ir dalį savo dienoraščio parašyti, kol nusodinu kompiuterio bateriją. Jau lėktuve apima keistokas jausmas – dauguma jo keleivių azijiečiai ir matome vos keletą savo rasės atstovų tarp mažiausiai poros šimtų esančių lėktuve žmonių. Aplinkui skamba kinų kalba, lėktuvo maistą kaimynai kerta, naudodamiesi pagaliukais – viskas stebina savo neįprastumu.
Honkonge nusileidžiame kaip ir planuota – apie šeštą valandą vakaro. Muitinės formalumai įveikiami sklandžiai ir greitai, nors eilė ne Honkongo piliečiams – tikrai ilga. Jau įveikinėdamas šią eilę, pasijaučiu milžinu – nors esu 1,88 m ūgio ir Lietuvoje anaiptol nesu aukštaūgis, čia dauguma aplink matomų vyrų yra man iki krūtinės ar dar mažesni, o moterys – iš viso miniatiūrinės. Tiesa, neužilgo Guliveris iš milžino tampa nykštuku – horizonte pasirodo visa krepšininkų komanda, o iš keletos užuominų susigaudau, kad susidūrėm su Kinijos kažkurių metų jaunimo komanda. Vaikinai tikrai įspūdingo ūgio, keletas tikrai aukštesni nei 2,10 m. Jie taip pat keliauja virviniais oro uosto labirintais, sukurtais suvaldyti eilėms, įspūdingai iškilę virš mažaūgės minios.
Eilėse neužtrunkame ir po keliolikos minučių atsiduriame bagažo atsiėmimo skyriuje, o po to – ir oro uosto laukiamajame. O čia – ir vėl nesklandumai: nors mūsų turėtų laukti vairuotojas su ant lentelės užrašytais mūsų vardais, tačiau patikriname visus laukiančiuosius prie abiejų atvykimo vartų ir nerandame nieko panašaus. Tenka skambinti duotu telefonu ir balsas anoje ragelio pusėje mandagiai paaiškina, kad mūsų agentūra kažko nepadarė iki galo – nors apie mūsų neatvykimą vakar ir planuojamą atvykimą šiandien jiems buvo pranešta, bet jie nesulaukė kažkokio patvirtinimo ar dar kokio tai formalumo ir todėl mašinos nesiuntė. Visgi išsireikalauju, kad atsiųstų automobilį bent jau dabar ir gaunu pažadą, kad už valandos bus. Tariamės dėl vietos, kur turėtume laukti ir tik iš trečio karto suprantu, kad tai turėtų būti „Starbucks“ kavinė – azijietiška anglų kalba mano ausiai skamba neįprastai ir daug ką pagaunu ne iš pirmo karto, o dar ir ausys užgulę po skrydžio...
Kantriai laukiame taksisto, o jis pasirodo ne už valandos, o už pusvalandžio ir veža mus į „Casa Hotel“ viešbutį jau naktinėmis Honkongo gatvėmis – čia irgi pusiaujas pakankamai arti, o temsta pakankamai anksti ir aštuntą valandą vakaro jau galima gėrėtis naktinėmis miesto šviesomis. Mieste – labai tvanku, ypač – po neseniai ragautos australietiškos „žiemos“ su +20 laipsnių temperatūra. Čia tuo tarpu – mažiausiai +32, jei tikėtume internetiniais „termometrais“ pagal užklausą „Hong Kong weather now“. Jaučiamės labai suprakaitavę ir svajojame apie išsimaudymą viešbutyje.
O mūsų viešbutis, kaip jau išsiaiškinau anksčiau – visai strateginėje vietoje: pagrindiniame verslo ir apsipirkimų pusiasalyje Kowloone, vienoje iš pagrindinių jo gatvių – Nathan Road. Taigi riedame link tikslo, grožimės neįprastu akiai azijietišku spalvų ir šviesų margumynu ir neužilgo pastebime, kad vairuotojas sulėtina tempą ir parodo mums mūsų viešbučio iškabą ant siauručio įėjimo – patiems būtų nelengva ją pastebėti ant didžiulio pastato su gausybe kitų jame esančių parduotuvių ir įstaigų reklamų. Vairuotojas mandagiai paaiškina, kad sustoti šioje gatvėje leidžiama tik autobusams (vėliau pastebime, kad beveik visas kelkraštis šioje gatvėje yra suskirstytas į maršrutinių autobusų stotelių zonas – o maršrutų yra „tik“ keletas šimtų) ir mums teks atpėdinti į viešbutį iš gretimos gatvelės. Problemos tame nematome, nes gatvelė – visiškai šalia.
Viešbučio registratūroje gauname „velnių“ kad pasirodėme tik 8 valandą vakaro – viešbutis vėluojančių svečių laukia tik iki šeštos, o po to naikina jų rezervacijas. Vėlgi biurokratinės pretenzijos – pasirodo, jie gavo agentūros perspėjimą, kad atvyksime diena vėliau nei planuota, tačiau vakarykštė informacija apie vėlyvą atvykimą jiems „nebesiskaito“ ir trūko dar vieno papildomo pranešimo. Visgi kambarių jie dar turi, todėl problemos kaip ir nėra, tik šiaip paniurnėti norėjo matyt... Žodžiu, gauname kambarį aštuntame aukšte ir liftu keliaujame į jį.
O čia ir patiriame tikrą kultūrinį šoką – kambarys gal kokių 4 kvadratinių metrų dydžio ir su dviem atskiromis lovomis, kurios užima daugiau nei pusę jo ploto. Kondicionierius veikia visu pajėgumu ir todėl kambaryje tikrai šalta – kokie 18 laipsnių. O vonios kambaryje maždaug vieno kvadratinio metro plotelyje randame tik unitazą ir mažą kriauklytę. Sutrikę žiūrime į tokius „patogumus“ ir apima netgi momentinė neviltis – negi tokioje klaustrofobinėje aplinkoje teks praleisti net tris paras ir nebus kur pasislėpti nuo beprotiško tvankumo?
Visgi protas įveikia emocijas ir pradedame įsikūrinėti ekstremaliomis sąlygomis: pradžioje atrandu, kad atskiros lovos nesunkiai transformuojasi į vieną, perkėlus į kambario centrą miniatiūrinę spintelę tarp jų – taip pavyksta atkovoti dar 30 centimetrų pločio erdvės kambariui, nors pasistačius du lagaminus tos erdvės vos užtenka apsisukti. Vonios kambarys taip pat pasirodo labiau funkcionalus, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio – jame įmanoma sandariai užsidaryti ir pasinaudoti dušo žarna, kurią randame per viduriuką tarp kriauklės ir unitazo. Tiesa, prieš tai būtina iš patalpos išnešti visus rankšluosčius, tualetinį popierių ir kitus higienos reikmenis, nes jie nesušlaptų tik dušu naudojantis įprastinio ūgio azijiečiui.
Jungiu lauk kondicionierių, atidarome langus, įsileisdami iš lauko tvankią drėgną šilumą ir mėginame miegoti – lovos visgi pasirodo patogios ir netgi pakankamo ilgio ir nusprendžiame, kad, nepaisant prasto pirmo įspūdžio, viešbutukas minimalias gyvenimui būtinas sąlygas suteikia, nors apie komfortą negali būti net kalbos. Ypač po dar šviežių įspūdžių apie australietišką prabangą...
Birželio 25 diena. Diena prekybiniame skruzdėlyne.
Pabundame kokią penktą valandą ryto vietiniu laiku nuo nepakeliamo tvankumo kambaryje – tenka ieškoti kondicionieriaus pultelio ir nustatinėti kompromisinį režimą, kuris šiek tiek atvėsintų aplinką, bet neatšaldytų jos taip, kaip vakar. Internete tikrinamės orų prognozes šiandienai ir artimiausioms dienoms ir jos nenudžiugina – liūtys, debesys, trumpalaikiai lietūs, debesuota be lietaus, o po to audra su liūtimi. Už lango irgi lynoja...
Nusileidžiame į restoranėlį antrame aukšte papusryčiauti – mums duotas pusrytinių talonėlių rinkinys rašo, kad galima rinktis bet kurį patiekalą iš 6 galimų variantų pusryčiams ir bet kurį gėrimą už 26 Honkongo dolerius. Renkuosi vištos sparnelius su makaronais ir kiaušiniene bei arbatą, Raminta – trikampius sumuštinius su vištiena ir jogurtą bei kavą. Patiekalai nepradžiugina – gaunu prastokai išvirtus sparnelius, įmestus į sultinio lėkštę, kurioje plūduriuoja kamuolys makaronų, primenančių tuos pačius pigiausius, Lietuvoje vadinamus „bomžpakiais“, o ant viršaus užmestas kiaušinienės skrituliukas. Lyg ir valgoma, bet skonis ne koks, taigi pasisotinu neįveikęs nė pusės „patiekalo“. Ramintai nuskyla geriau – sumuštiniai visai valgomi, o „Nestle“ jogurtas su mėlynėmis – taip pat įprastas mūsų skrandžiams.
Po pusryčių – metas apylinkių žvalgybai. Patraukiame Nathan Road‘u aukštyn nuo savo viešbučio, stebėdami intensyvų dviaukščių miesto maršrutinių autobusų eismą šalia. Gatvės pilnos žmonių, tėvai veda į gretimas mokyklas mokinukus su vienodomis šviesiomis uniformomis – logiškas vaizdelis aštuntai valandai ryto. Greitai suprantame, kad mus supa neapsakoma daugybė parduotuvių ir prekybos centrų, bet visi jie atsidaro tik 10-11 valandą – veikia tik pusryčiais vaišinantys restoranėliai bei kepyklėlės. Taigi pirmąją valandą tik vaikštomės, fotografuojame gatves ir dangoraižius bei stebimės prabangių prekinių ženklų gausa – kas keliasdešimt metrų matome vis naują „Rolex“, „Tudor“ ar dar kokių nors superprabangių laikrodžių krautuvę. Nueiname kokį kilometrą viena gatvės puse, grįžtame jau kita ir, praėję pro viešbutį, keliaujame žemyn. Kuo žemiau leidžiamės savo Nathan Road gatve, tuo prabangesni pastatai ir parduotuvės aplinkui... Dešinėje pusėje užtinkame didžiulį parką. Oras tarsi pulsuoja drėgme, bet vis dar nelyja – užeina tik trumpas kelių minučių lietutis, kurį pralaukiame kartu su kitais vietiniais pirmoje pasitaikiusioje pastogėje.
Paėjėję pora kilometrų, nusprendžiame vėl grįžti viešbučio kryptimi – parduotuvės ima atsidarinėti, taigi -- grįžimas atgal – kur kas įdomesnis. Honkongietiškas „šopingas“, lyginant su amerikietiškuoju – visiškai neįdomus ir varginantis užsiėmimas: toks vaizdas, kad kiekviena parduotuvė yra po šimtą kartų klonuota ir išmėtyta po visą Nathan Road‘ą ir gretimas jam gatveles. Užtinkam dešimtis vienodų laikrodžių, drabužių ar kitų niekučių parduotuvių, gausybę visiškai identiškų kosmetikos parduotuvėlių „Bonjour“ – jokio originalumo, kartojasi viskas, kas tik gali kartotis... Bastomės dar porą valandų, nuperkame keletą niekučių sau ir mūsų laukiantiesiems, po to sprunkame nuo prasidėjusios liūties ir ieškome, kur galėtume papietauti. Nutariame, kad tai turėtų būti vietinės virtuvės pavyzdys ir pasirenkame azijietišką užkandinę netoli savo viešbutuko, sužavėjusią savo gausiu meniu, iškabintu šalia įėjimo.
Įstaigėlė pilna klientų, bet laisvą staliuką randame ir imame vartyti gausų meniu – net pernelyg gausų, sakyčiau. Pasirenku kažkokią vištieną su ryžiais, Raminta ima makaronus su mėsa, daržovėmis ir padažu. Taip pat nusprendžiam paragauti tailandietiškos šaltos vaisinės arbatos. Ją ir gauname pirmiausiai – gėrimas su ledukais pasirodo visiškai neįprastas mūsų lietuviškiems skoniams ir pernelyg saldus. Prasideda ir pirmosios keistenybės – norime pavalyti aplaistytą savo staliuką, tačiau servetėlių dėkliukas – tuščias. Parodau jį padavėjui, prašydamas papildyti, tačiau pastarasis papurto galvą, ištaria „No“ ir nueina savais keliais. Gūžtelim pečiais – tebūnie. Po to gauname maniškį patiekalą – ne itin skanūs ryžiai, patiekti su paprastai iškepta vištiena, gausiai pagardinta prieskoniais. Ne stebuklas, bet pietums visai tinka. Pasigendu įrankių, tačiau personalas nusijuokia ir parodo stalčiuką po mūsų staliuku. Jį ištraukę randame visko – šakučių, peilių, šaukštų, pagaliukų, cukraus arbatai. Deja, servetėlių, ten irgi nėra.
O tada savo patiekalą gauna Raminta. Prekinė išvaizda tikrai nekokia – kažkoks vientisas lipnus jovalas iš ne iki galo išvirtų makaronų, daržovių ir kažko panašaus į daktarišką dešrą. Paragaujame – vienbalsiai nutariame, kad skonis dar prastesnis nei išvaizda ir kad tai blogiausi visų laikų pietūs, su kokiais susidūrėme. Kaina nesiekia nė dešimties eurų, tačiau ši užkandinė neišsiskyrė iš daugybės kitų, o vietiniai akivaizdžiai jas labai mėgsta, todėl negalime teigti, kad pasirinkome nevykusią „skylę“. Taigi nusprendžiam likusios viešnagės Honkonge metu vengti tokios vietinės virtuvės ir tiek.
Keliaujam į viešbutį nusiprausti ir pailsėti nuo vietinės tvankumos bei žmonių skruzdėlyno – varginantis jausmas, kai aplink tave nuolat knibžda nedidukų vietinių armija ir niekur nėra erdvės, kurioje galėtum laisviau įkvėpti oro ir atsigauti. Pakeliui nusiperkame vaisių vietinėje gatvės krautuvėlėje – didžiulės sultingos kriaušės čia kainuoja centus, gražios tamsiai raudonos trešnės – taip pat žymiai pigesnės nei Lietuvoje. Parsinešam viso šito gėrio ir nesigailim – skonis taip pat pasakiškas.
Ilsimės savo kambarėlyje, tačiau ilgai šioje mažoje erdvėje taip pat neištveriam – sulaukiame, kol nustoja lyti ir vakarop vėl traukiam ganytis po gatveles, šį kartą į maršrutą įtraukdami ne tik prabangesnių ženklų pilną Nathan Road‘ą, bet ir gretimas gatveles. Jose randame tikrą gatvės turgų, pernelyg primenantį mūsiškius Gariūnus tiek asortimentu, tiek prekių kokybe. Tiksliau, prekės tiesiog tokios pat ir akivaizdžiai iš tų pačių šaltinių – vieta, kur negalioja jokios autorinės teisės ir prekinių ženklų apsauga. Greitai perkandame vietinio derėjimosi ypatumus – pakanka paliesti bet kokią prekę ir paklausti jos kainos, ir išgirstame skaičių, skirtą pasiturintiems užsienio turistams. Užtenka padėti potencialų pirkinį atgal, ir pardavėjas čiumpa už rankos, klausdamas „o kiek duosit jūs?“. Eini tolyn, o jis pavymui šūkauja dvigubai mažesnes sumas, kol išgirsti tokią, dėl kurios verta grįžti. Visgi toks bendravimas žmonių knibždėlyne taip pat vargina, todėl pradedam vengti bet kokio kontakto su pardavėjais, net jei prekės iš tiesų domina.
Vakarėjant vėl grįžtam į kambarį ir ilsimės ten – žiūrim filmą per kompiuterį, rašau dienoraštį, o po to ganėtinai anksti lūžtam miegoti. Jaučiamės mirtinai pavargę, o Honkongas tiesiog erzina savo žmonių grūstimis ir tvankuma. Po truputį suvokiam, kad vietiniais mastais mūsų siaubingai mažas kambarėlis yra tiesiog prabangūs apartamentai daugumai vietinių, gyvenančių dar mažesniuose butukuose ir kambariukuose. Pasiskaitau apie šį miestą ir sužinau, kad keli šimtai tūkstančių žmonių čia gyvena 1-2 kvadratinių metrų ploteliuose, o žmonės nuo seno skatinami taupyti vandenį ir tokio dalyko, kaip vonia nėra net matę – taigi mūsų „dušo kabina“ su unitazu yra irgi visiškai normalus dalykas vietiniams ir jų supratimu, šis viešbutis galėtų būti vertinamas trimis žvaigždutėmis. Nors europiniai 1-2 žvaigždučių analogai yra visapusiškai geresni.
Birželio 26 diena. Žvaigždės honkongietiškame Holivude.
Ryte vėl pusryčiaujame – šį kartą ragauju trikampius sumuštinius su tunu, kurie visai valgomi, tačiau kažkaip keistai kartoki. Raminta ištikima sumuštiniams su vištiena, bet skaniausia pusryčių dalis abiems – vėlgi „Nestle“ mėlyniniai jogurtukai. Po to vėl grįžtame į kambarį, kur mėgaujamės kondicionieriaus vėsa ir kategoriškai atsisakome lįsti lauk į tvankumą – praleidžiame keletą valandų viešbutyje, kur toliau renku informaciją apie Honkongo lankytinas vietas ir mėginu rasti ką nors, kas nors kažkiek nebūtų panašu į šitą Kowloono prekybinį skruzdėlyną.
Galų gale nusprendžiame aplankyti erdvesnes Honkongo vietas – vietinę holivudinio tipo žvaigždžių alėją bei centrinį Kowloono parką. Abu šie objektai yra žemutinėje Nathan Road gatvės dalyje – praėjusį kartą buvome priėję parką ir beveik pasiekę alėją, tačiau lietus parvijo atgal viešbučio link. Bet šiandien oras – visiška priešingybė vakarykščiam – trumpas lietutis palaisto visus tik anksti ryte, o pietų link debesys išsisklaido, o saulės nušviestas Honkongas atrodo kur kas gražesnis nei vakar.
Taigi keliaujame savo didžiaja gatve žemyn, kol pasiekiame milžinišką požeminę perėją, vedančią į lankytinų vietų zoną – čia ir muziejai, ir nacionalinė galerija, ir mūsų ieškomas vietinis „holivudas“. Išlindus iš šios perėjos, atsiveria visai žavus vaizdas – įlanka, pilna laivų ir gražūs dangoraižiai abiejose jos pusėse. Įspūdingai atrodo Viktorijos kalnas kitame krante, pilna prabangių didžiulių viešbučių. Visai kitoks Honkongas, neprimenantis to vakarykščio košmariško skruzdėlyno.
Prieiname ir mūsų ieškomą žvaigždžių alėją bei vienbalsiai nutariame, kad ji gražesnė už „tikrąjį“ Holivudą Los Andžele – žvaigždžių plytelėmis su rankų įspaudais grįsta alėja driekiasi palei krantą be jokių automobilių ir šiukšlių. Alėjos pradžioje įrengta pakyla, ant kurios visi norintys gali nusifotografuoti reklaminio stendo fone ir pasijusti žvaigždėmis. Čia ir „užsirauname“ – stojame į eilutę, laukdami savo eilės fotografuotis, tačiau keletas akivaizdžiai iš didžiosios Kinijos užklydusių moteriškių turisčių prieina prie mūsų ir paprašo leidimo nusifotografuoti su Raminta – matyt, baltieji turistai su akiniais nuo saulės jiems atrodo tikrai egzotiškai azijietiškoje minioje. Mielai sutinkame ir moteriškaitės spygaudamos iš džiaugsmo fotografuojasi su ja įvairiomis pozomis ir sudėtimis, tuo tarpu prie manęs pribėga kita turistė dryžuota suknele, įduoda savo išmanujį telefoną ir prašo įamžinti ją su draugu, kai pozicijas užleis Raminta ir jos kompanija. Taip pat mielai sutinku, bet mainais paprašau, kad po to ji įamžintų mudu.
Fotografuoju besimaivančius kinus, po to lipame su Raminta ant podiumo patys ir pozuojame mūsų naująjai pažįstamai bei nustembame, nes mus puola fotografuoti ir likusi turistų minia. Vos baigiame pozuoti savo nuotraukai, turisčių minia prilekia jau prie manęs, o drąsiausioji iš jų paprašo bendros nuotraukos su manimi. Taigi tenka kaip kokiam holivudiniam personažui kantriai pozuoti dar visai krūvai nuotraukų – o moteriškės spiegia iš džiaugsmo, kad turės nuotrauką su lietuvišku milžinu: dauguma jų atrodo visiškai miniatiūrinės prieš mane. Stebimės tokia netikėta „šlove“ – negi „Auksinis protas“ Kinijoje toks populiarus? Viskas atrodo pakankamai juokinga ir pakelia nuotaiką visai likusiai dienai.
Pasivaikštome žvaigždžių alėja – tarp šimtų plytelių randame ir abi mums žinomas vietines įžymybes: Bruce Lee bei Jackie Chaną. Alėjos tolimesnėje dalyje – Bruce Lee statula, prie kurios vėlgi fotografuojasi minios gerbėjų. Pasigrožime alėja ir puikiu vaizdu aplink ją bei keliaujame atgal. Tvanku, karšta, prakaitas bėga upeliais, taigi suplanuojame trumpą poilsį parke.
O parkas pasirodo didžiulis ir gražus – daugiapakopis žalias poilsio rojus su nuostabia augmenija. Leidžiamės žemyn ir randame gaivinančią zoną su didžiuliu fontanu. Sėdame ant laiptų šalia jo ir ilsimės. Šalia įspėjamasis ženklas sako, kad vanduo čia – labai gilus, o mes tuo tarpu nustembame – šalia mūsų vandenyje susirenka didžiulė armija spalvingųjų japoniškųjų karpių: žuvys akivaizdžiai yra pratę būti maitinamos ir sekioja iš paskos kiekvieną vaikštantį krantine. Grožimės įvairiaspalvėmis žuvimis ir neužilgo nustembame dar labiau, nes joms kompaniją palaiko keletas vėžlių, smalsiai plaukiojančių pakrante ir dingstančių gelmėje, vos mėginu prisiartinti ir juos nufotografuoti.
Padraugavę su gyvūnija, keliaujame toliau ir viršutiniuose parko aukštuose aptinkame paukštyną – didžiuliuose tinklais dengtuose narvuose gyvena daugybė retų ir gražių papūgų, povų, tukanų milžiniškais snapais ir kitų keistų sparnuotų padarų. Ant narvų – informacinės lentelės su nuotraukomis ir pažintine medžiaga apie kiekvieną čia gyvenančią rūšį. Pasigrožime šiuo ornitologijos parkeliu ir traukiame toliau: karštis tiesiog žudo, taigi planuose – atsigaivinimas gaiviasiais gėrimais ir kelionė viešbučio link. Pakeliui randame daug įdomių objektų – viešosioms reikmėms skirtus stadionus, sporto aikštynus, didžiulį atvirą baseiną. Įsitikiname, kad Honkongas – tikrai ne vien į milžiniškas degtukų dėžutes sukištų skruzdėlyčių pasaulis, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio.
Pietaujame McDonalds‘e šalia viešbučio: užteko ir vakarykštės neigiamos patirties su vietine virtuve. Stebina mažos kainos – dvigubo „čyzburgerio“ kompleksas su kola ir bulvytėmis tekainuoja 22 dolerius (2,5 euro). Į kambarį grįžtame jau vakarėjant ir vėl niekur nebeiname – kaupiame jėgas rytdienos kelionei į Tailandą.
Birželio 27 diena. Kraustomės į Bankoką.
Paskutinįjį kartą pusryčiaujame „Casa Hotel“ viešbučio kavinukėje – šį kartą jau abu valgom pabodusius trikampius sumuštinius su vištiena ir ne taip pabodusius mėlyninius jogurtus. Užsisakau imbierinės arbatos su medumi, nors tenka primokėti „net“ tris vietinius dolerius (0,34 euro) prie mūsų pusrytinio talono vertės ir nesigailiu – bent vienas tikrai vertas dėmesio dalykas šioje valgyklėlėje, kurios, kaip ir paties viešbučio, tikrai nepasiilgsime.
Viešbučio taisyklės reikalauja išsiregistruoti iki 12 valandos, tuo tarpu mūsų taksi į oro uostą – tik trečią po pietų. Perskaitau kambario lankstinukuose, kad leidžiami ir vėlesni „check-outai“ iki 5 valandos, taigi liekame kambaryje tol, kol sulaukiame skambučio iš registratūros. Akivaizdu, kad jiems reikalingas šis kambarys, todėl mums iškelia sąlygą – arba susimokam 300 dolerių (apie 35 eurus) ir liekam, kiek norim, arba valandos bėgyje užleidžiam kambarį tvarkytojoms. Dėl poros valandų išlaidauti tikrai neapsimoka, todėl susirenkame jau paruoštus kelionei daiktus ir paliekam juos saugoti registratūroje, o patys dar porą valandų pasibastome aplinkinėmis gatvėmis, pričiupdami dar keletą suvenyrų iš mus ne itin sužavėjusio miesto.
Transporto kompanija dar ryte paskambino mums į viešbutį ir paaiškino, kad taksi vėl paims mus iš gretimos gatvelės, ten kur ir išleido. Taigi be dešimt trys jau dairomės su lagaminais ten, o vairuotojas jau dairosi mūsų ir iš karto pribėga bei nusiveda į tolėliau pastatytą automobilį. Kokį pusvalandį riedame Honkongo greitkeliais, kol atsiduriame oro uoste. Spėliojame, kas šį kartą mūsų laukia: juk skrisime su pačiomis egzotiškiausiomis avialinijomis – „Sri Lankan Airlines“.
Keliaudami po JAV ir Australiją jau matėme įvairių Azijos avialinijų personalą ryškiaspalvėmis aprangomis ir stiuardeses, tarsi nužengusias iš pasakų apie šeichų ir maharadžų rūmus, taigi visiškai nenustebome, šalia Šri Lankos avialinijų registracijos langelio išvydę stendą su stiuardesės nuotrauka: egzotiškos išvaizdos mergina su žalia ilga suknele, apnuoginančia pilvą.
Atstovime registracijos eilę, skaniai papietaujame itališkoje picerijoje skrydžių laukimo zonoje ir neužilgo jau stovime eilutėje į lėktuvą. Susodinimas vyksta sklandžiai, nors mes stebimės savo bilietais – maniškis bilietas yra 35A, o Ramintos – 35C. Nejaugi vėl laukia panaši komedija, kaip pakeliui į Australiją, tik šįkart koks nors nepažįstamasis turės sėdėti tarp mudviejų? Patekus į lėktuvą, nurimstame – Šri Lankoje, matyt B raidė yra išmesta iš lotyniškos abėcėlės už kažkokias nuodėmes, nes A ir C vietos visur sudaro vientisus dviejų kėdžių blokus prie lango, taigi vėl gauname puikias vietas vienas šalia kito.
Stiuardesės apsirengusios tokiais pat egzotiškais kostiumais, kaip ir paveikslėlyje – skirtumas tik tas, kad dauguma jų – pagyvenusios moteriškės. Tuo tarpu pasitempę vaikinukai stiuardai laksto su nepigiais kostiumais. Panašu, kad tos avialinijos, iš kurių tikėjomės mažiausiai, atrodo kol kas stipriausiai visoje mūsų kelionėje: lėktuvas puikus, vietos patogios, servisas nepriekaištingas, „linksminimo ekraniukų“ vaidmenį atlieka nauji ir modernūs liečiamieji ekranai, o pramogų – filmų, muzikinių klipų, tv laidų ir serialų ar kompiuterinių žaidimų – pasiūla tikrai didžiulė. Ir už nieką nereikia papildomai mokėti.
Suvokiame, kad patekome į skrydį Honkongas-Bankokas-Kolombas ir nemaža dalis keleivių lips Šri Lankoje. Lėktuvo publika – marga ir spalvinga: pilna kinų, indoneziečių, indų ir kitų Azijos tautų atstovų. Savo rasei atstovaujame tik mes ir šalia įsitaisiusi angliškai kalbanti šeima su dviem dukrytėmis. Nors skrydis mums trunka tik truputį daugiau, nei dvi valandas, per jį esame tiesiog lepinami – gauname ir vyno, ir pietus (labai skaniai patiektą vištieną su ryžiais ir daržovėmis), ir šviežių vaisių. Personalas malonus ir paslaugus.
Sklandžiai nusileidžiame Bankoke ir su nerimu laukiame muitinės procedūrų – esam skaitę ir girdėję, kad Tailande jos kartais būna ganėtinai specifinės. Tačiau ramiau atsidūstu supratęs, kad namų darbus paruošėme gerai: prašymus vizai užsipildėme dar Lietuvoje ir atsivežėme tiek juos, tiek spalvotas nuotraukas. Džiaugiuosi, kad paklausiau daugiau keliavusių draugų patarimų – turiu su savimi grynųjų ir išsikeičiu visus dar turimus JAV dolerius ir dar keletą eurų į du tūkstančius Tailando batų (~54 eurai) – jų reikės susimokėti už vizas. Šalia veikia ir fotografo būdelė, kurioje galima pasidaryti nuotraukas už 200 batų, jei jų neturi.
Keliaujame ilgais oro uosto koridoriais pagal rodyklę „Visa on arrival“ ir prieiname pareigūnų langelius. Stojame į eilę, kurioje jau stovi pulkas indų kilmės vyrukų, užlindinėjančių vienas prieš kitą ir ieškančių būdų, kaip sutrumpinti savo laukimo laiką. Pareigūnas kažką pasako, ir vyrukai klusniai užleidžia į priekį visas eilėje buvusias merginas. Į priekį stumiama ir Raminta, tačiau kai aš pajudu kartu, vyrukai angliškai paaiškina, kad buvo nurodymas praleisti be eilės visas merginas. Mes visiškai nenorim būti išskirti, todėl liekame eilės gale – juk net mūsų skrydžio iš Tailando bilietas bendras, o jį būtina pateikti pareigūnui.
Užtrunkame gal 20 minučių eilėje ir jau tikimės ištrūkti, tačiau pirmasis pareigūnas tik patikrina visus dokumentus ir išduoda lapuką su laukimo numerėliu. Su juo patenkame į didžiulę salę, kurioje visi sėdi laukiamajame, o prie langelių kaip banke yra kviečiami pagal savo numerėlius. Užtrunkame čia dar pusvalandį – prieš mus gal 40 žmonių eilė, o dirba tik trys langeliai.
Kai galų gale ištrūkstame iš muitinės zonos, bagažo atsiėmimo ekrane mūsų skrydžio jau nebėra. Ieškome savo didžiojo lagamino, kol Raminta jį pastebi vieno oro uosto darbuotojo vežimėlyje – mūsų turtas vežamas į neatsiimtų lagaminų skyrių. Čiumpame savo turtą ir judame ieškoti išėjimo vartų nr. 3 – čia turėtų laukti mūsų transportas. Deja, išėjimo vartai numeruoti ne skaičiais, bet raidėmis – mūsiškiai yra C, todėl darau prielaidą, kad esame ten, kur reikia. Visgi mūsų čia niekas tikrai nelaukia, lentelės su savo vardu nerandame, o išėjus pro lauko duris randame užrašą „Entrance 10“. Ne visai išėjimo vartai, bet gal reikia orientuotis pagal šį skaičių? Dėl viso pikto pasuku transporto kompanijos telefonu ir ten man patvirtina, kad mūsų laukia viduje, bet ties trečiuoju numeriuku lauke. Skubame per visą oro uostą link „Entrance 3“, o ten randame malonią moteriškę, turinčią lentelę su mano vardu. Ji ima telefonu organizuoti mums transportą, o aš tuo tarpu randu bankomatą ir išsigryninu daugiau Tailando batų – kursas šitaip kur kas dėkingesnis, nei oro uosto keityklose.
Taksi atsiranda už keliolikos minučių ir vėlgi per gerą pusvalandį nugabena mus į Sukhumvit 71-ąją gatvę, kur yra mūsų viešbutis egzotišku pavadinimu „Sabai-Sabai@Sukhumvit“. Namų darbus jau atlikau ir žinau keletą faktų – gyvensime pakankamai toli nuo centro, bet tokiame viešbutyje, apie kurį atsiliepimai internete tiesiog puikūs, o pats viešbutis didžiuojasi „TripAdvisor“ svetainės metų viešbučio titulu 2014 metais. Sukhumvit Road yra didžiulė per nemažą dalį Bankoko einanti transporto arterija, palei kurią važiuoja ir vadinamieji BTS „SkyTrains“ – „dangaus traukiniai“, o iš šios gatvės atsišakojančios mažesnės gatvelės turi savo numerius, kaip ir mūsiškė septyniasdešimt pirmoji Sukhumvito gatvė. Tiesa, viešbutukas netgi ne šioje taip pat nemažoje gatvėje, o gretimų mažesnių gatvelių labirinte. Rajonas aplinkui atrodo nekaip – pastatai aptriušę, nemažai lūšnelių ir aprūdijusių konstrukcijų. Guodžia tik tai, kad visur viskas šimtus kartų erdviau, nei Honkonge.
Tačiau pats viešbučio vaizdas nuteikia optimistiškai – pastatas išsiskiria nuotaikingu spalvingumu ir yra tarsi išimtis iš viso bendro aplinkos konteksto. Viduje – taip pat kažkas egzotiško: spalvingos dekoracijos, originalios statulėlės ir paveikslai – viešbutukas atrodo vertas visų tų komplimentų internete su kaupu. Kambarys irgi atrodo neįprastai, bet mums patinka – erdvus, su didžiule lova, ant kurios puikuojasi pagalvėlės su Jungtinės Karalystės vėliava ir užrašu London (įdomu, pataikauja mums, nes mūsų užsakymą jie gavo iš angliškos agentūros ar šiaip taip puošia visus kambarius?). Vonios čia taip pat nėra, bet dušo kabina erdvi ir pertvara atskirta nuo tualeto. Šaldytuvas su minibaru, kondicionierius, televizorius su daugybe kanalų, tarp kurių ir nemažai angliškų (Honkonge beveik visi buvo kinų kalba) – ko daugiau reikia. Sienos dekoruotos originaliais paveikslais – į mus skvarbiomis akimis žvelgia keturi skirtingų veislių šunų portretai, o galvūgalyje – žaismingi originalūs paveikslėliai, vaizduojantys Paryžiaus gatveles.
Išsiaiškiname ir viešbučio pavadinimo reikšmę – pasirodo „sabai-sabai“ tailandietiškai reiškia vietiniams taipbūdingą atsipalaidavimo ir mėgavimosi gyvenimu bei šiandiena būseną: pasak internetinių šaltinių, tiksliausiai šio termino atspalvį atitinka rusiškas keiksmažodinio slengo žodis „za***ys“... O neužilgo randame ir vieną šiokį tokį trūkumą: vos priliesta lango dalis vos neiškrinta lauk – spėjame ją sugauti ir tik tada pamatome užrašą „neliesti šio lango“. Visgi viešbutuko pliusų yra daug daugiau ir šį kartą užmiegame patenkinti permainomis – o aš dar džiaugiuosi ir tuo, kad pagaliau atsikračiau visų negalavimų ir netgi ausys po skrydžio atsigavo kaip visad – po keliolikos minučių, o ne kitą dieną. Panašu, kad atsidūrėme daug pozityvesnėje vietoje, nei Honkongas, kurį abu prisimename beveik vien iš neigiamos pusės...
