Bankoko laikas vos valanda skiriasi nuo Honkongo, taigi adaptuotis papildomai nebėra reikalo – pabundame septintą ryte, kai jau visai tinkamas metas pusryčiauti. Leidžiamės į viešbučio restoranėlį, kur mus svetingai pasitinka virėja bei jaunas vaikinukas, vakar padėjęs nusigabenti daiktus ir įsikurti kambaryje. Abiejų anglų kalbos žinios labai ribotos, tačiau jų paslaugumas ir malonus bendravimas atperka viską – kuo puikiausiai suprantame viską, ką jie mums paaiškina. Prieškambaryje – gausios kavos ir arbatos atsargos, restoranėlio viduje palei vieną sieną – keturi didžiuliai puodai su patiekalais, palei kitą sieną – vaisių ir kitų užkandžių (duonos, sviesto, sausų pusryčių) pasiūla. Puodų turinys pradžiugina – čia ir keptos žuvies gabalėliai, ir vištienos troškinys, ir makaronai su mėsyte, ir virtos dešrelės bijantiems vietinės virtuvės eksperimentų. Mes nebijom ir nesigailim – patiekalai labai skanūs, perspjaunantys visus azijietiškus restoranėlius iki šiol. Mano vištienos troškinys su daržovėmis – ypač aštrus, bet man tai niekada nebuvo problema. O kol renkamės maistą, malonioji tetulė virėja įpila mums po stiklinę natūralių apelsinų sulčių su ledukais ir pastato ant mūsų pasirinkto staliuko.
Aplinka negali nežavėti – restoranėlis, kaip ir visas viešbutis, dekoruotas tuo pačiu originaliu spalvingu stiliumi, kur persipina vakarietiško pasaulio elementai ir vietinė specifika. Labiausiai akis kliūva už dviejų drakonų statulėlių bei gražioje pintoje koplytėlėje įsitaisiusio Budos – visoms skulptūroms padėta po dubenėlį, kuriame įdėta maisto – po porą mažų bananiukų, o Budai – dar ir vandens stiklinė užsigerti.
Papusryčiavę grįžtame į kambarį ir dėliojamės dienos planą – svetingasis „Sabai-Sabai“ viešbutukas pateikė mums daugybę naudingos literatūros – knygų ir lankstinukų, kuriose surašyta viskas – lankytinos vietos tiek viešbučio apylinkėse, tiek tolimesniame Bankoke, tiek visame Tailande; atstumas iki tų vietų, tikėtina kelionės trukmė ir būdai, kaip į jas nuvažiuoti; siūlomos ekskursijos ir jų kainos.
Ekskursijų nusprendžiame atsisakyti – juk būsime Bankoke tik dvi pilnas dienas, o trečiosios vakare jau keliausim į oro uostą. Be to, turime nemažai „įsipareigojimų“ Lietuvoje laukiantiems artimiesiems, todėl būtinai reikia patikrinti gandus apie Bankoko tinkamumą apsipirkimams. Žodžiu, nusprendžiam pirmąją dieną skirti su prekyba susijusių taškų lankymui, o antrąją – šturmuoti vietines lankytinas vietas ir pamėginti surasti tą autentišką grožį.
Pradedame spręsti galvosūkį, kaip iš mūsų užkampio pasiekti bent kiek padoresnę miesto dalį. Visi atsakymai – prie viešbučio registratūros: „išeinat iki pagrindinės gatvės, kuri yra už kelių šimtų metrų, stovit pažymėtoje vietoje ir pamatę „tuk-tuką“ pakeliat ranką ir jis jus veža iki BTS traukinių stoties, iš kurios galit pasiekti viską“. Apie „tuk-tukus“ jau esame skaitę ir tikimės tų legendinių minamų ar truputį motorizuotų triračių vežimėlių. Visgi technikos progresas neaplenkė ir šios srities, taigi nuėję į nurodytą vietą, pamatėme abiemis kryptimis zujančius mažus sunkvežimiukus – mažytėje kabinoje sėdi vairuotojas, o keleiviai lipa dengtą mašinytės kėbulą atvirais šonais. Nors transporto priemonė yra mažesnė už daugumą džipų, joje įrengtuose suoliukuose susispaudžia ir įsitaiso po 10-12 smulkaus sudėjimo vietinių gyventojų. Sutelpam ir mes – Raminta lengvai, aš kone susiraitęs keturlinkas ir keliais užsidengęs ausis bei keldamas vietinių šypsenas. Kelionė turi fiksuotą kainą – 7 batai žmogui (~20 centų mūsų pinigais).
Riedame šiuo miniatiūriniu mašiniuku savo rajono gatvėmis ir stebime aplinką – tikras autentiškas Bankokas be jokių parodomųjų priedų, skirtų turistams: gatvės prekyba, maitinimo „punktai“, kur maistas ruošiamas tiesiog gatvėse (apie higieną nėra ko šnekėti, bet kvapai – tikrai skanūs), pilni žmonių „tuk-tukai“ ir maršrutiniai autobusai ir tikrai labai intensyvus eismas. Dar negali neužkliūti „taksi-motoroleriai“ – miestas pilnas taksistų su oranžinėmis liemenėmis, sėdinčių ant motorolerių arba jau su keleiviais už nugaros nardančių tarp automobilių kamščių transporto juostų viduriu. Keista stebėti verslininką su solidžiu kostiumu ir kaklaraiščiu, besinaudojantį tokio „taksi“ paslaugomis, bet tai – Bankoko kasdienybė. Smulkūs tailandiečiai įsigudrina ant šių motoroleriukų susėsti ir po tris – mūsų akiai toks keliavimo būdas atrodo itin nesaugiai, tačiau vietiniai jomis drąsiai keliauja patys ir gabena į mokyklą vaikus.
„Tuk-tukas“ išleidžia mus prie Phra Khanongo traukinių stoties laiptų. Lipame jais, perkame bilietus, kurie leis visą dieną šiais traukinukais važinėtis kiek tik norim – nebrangu, mokam tik po 130 batų (po maždaug pusketvirto euro). Išsirenkame tikslą – Siamo stotelę, kurioje, pasak visų mūsų šaltinių, yra gal trys didžiuliai prekybos centrai ir daugybė kitokiu pramogų. Važiuojame moderniu vėsiu traukiniu – lauke kokie 37 laipsniai karščio ir prakaitas žliaugia upeliais, taigi gauname gerą progą atsigauti.
Išlipę pirmiausiai pagal rodykles žingsniuojam „Siam Paragon“ prekybos komplekso kryptimi. Vos įėję, užkliūnam už kioskelio, kuriame pardavinėjami bilietai į šalia esantį „Madam Tussauds“ vaškinių figūrų muziejų, kurio taip ir neaplankėme Los Andžele. Šį kartą nusprendžiam tos progos nepraleisti, o paslaugi pardavėja nesunkiai sumotyvuoja apsilankyti ir kitame šalia esančiame garsiame objekte – jūros gyvūnijos parke „Seaworld“, garsėjančiame didžiausiu pasaulyje ryklių akvariumu. Bilietus dedamės į kuprinę ir traukiame apžiūrėti prekybos centrų, o apsilankymą muziejuose atidedame popietei.
Apsipirkinėti sekasi visai neblogai – kainos iš tiesų priimtinos lietuviams ir daug kas iš tiesų pigiau nei pas mus. Papildome lauktuvių kolekciją, nusiperkam šį bei tą ir sau, o mano akys ima žibėti, pamačius milžinišką knygyną, o jame – didžiausią kada nors matytą fantastinės literatūros skyrių. Viskas anglų kalba, pasirinkimas milžiniškas, taigi tenka save tramdyti, nes tikrai galėčiau praleisti čia pusę dienos ir prisipirkti daugiau knygų, nei tilptų į mūsų bagažą. Visgi tuščiomis neišeinu – nusičiumpu paskutiniąją išleistą George R. Martino „Sostų žaidimo“ serijos dalį („Šokis su drakonais II“, tą, kuri vienintelė dar nėra išleista lietuviškai) – bus ką veikti likusių skrydžių metu. Sumoku mažiau nei 10 eurų ir keiksnoju lietuviškus knygų leidėjus, kurių kainos, lyginant su čionykščiu superknygynu – tiesiog plėšikiškos. Taip pat galvoju apie dabartį ir paimu Bankoko žemėlapį – su juo bus daug lengviau gaudytis mieste, ypač kai trauksim ieškoti visų rūmų, šventyklų ir kito grožio.
Beapsipirkinėdami ir papietaujame – prekybos centras viename viršutinių aukštų turi įspūdingą „maisto alėją“ su viso pasaulio virtuvių margumynu. Renkamės vietinę autentiką ir toliau mėgaujamės tailandietiškos virtuvės ypatumais: aš užsisakau kažkokį skaniai atrodantį jautienos troškinuką, Raminta – tailandietišką vištieną su ryžiais, papajos salotomis ir kariu. Pamirštu ją įspėti, kad skaičiau, jog patiekalai su kariu Tailande būna ypatingai aštrūs, todėl po pirmų kelių kąsnių susikeičiam patiekalais ir abu liekam labai patenkinti ir toliau giriame vietinę virtuvę.
Metas pirmajam muziejui – susirandame Siam Discovery bokštą (kuriame yra dar ir kažkokia observatorija, bet viskas uždaryta dėl remonto), jo devintajame aukšte – vaškinių figūrų muziejų ir vėl, panašiai kaip Holivude, linksminamės apžiūrinėdami eksponatus bei besifotografuodami su jais: tik žvaigždžių antrininkai žymiai realistiškesni nei tenykščiame muziejūkštyje – visgi Madam Tussauds savo vardą pateisina. Randame nemažai vietinių Tailando įžymybių – pradedant karališkąja šeima ir baigiant visokiais vietiniais aktoriais ir muzikantais, tačiau daugumos eksponatų originalai mėgaujasi tarptautine šlove.
Politikų salėje sutinkame vaškinį Mao, Mahatmą Gandį, Barracką Obamą su žmona ir netgi Vladimirą Putiną. Muzikantų zonoje gaunu progą padainuoti kartu su Luciano Pavarotti bei pagroti fortepijonu Ludvigo van Bethoveno akivaizdoje. Sportininkų teritorijoje pavyko „sutikti“ futbolininkus S. Gerrardą, W. Rooney ir C. Ronaldo, tenisininkę S. Williams, golfo virtuozą T. Woodsą bei pamėginti blokuoti Yao Mingo metimą, kol Raminta mankštinosi su D. Beckhamu ar aktorių zonoje paragavo netikros kavos su G. Clooney. Turėsiu foto ir su A. Einsteinu bei Bruce‘u Lee.
Po to leidžiamės į spalvingąjį vandenynų pasaulį „Siam Paragon“ centro rūsyje. Mus pasitinka holas, kurio sienos išmargintos labai realistiškais jūrų gyvūnijos piešiniais, o grindys – labai vykusi jūros vandens imitacija. Žengiame į ekspoziciją, o ten – gausybė akvariumų su jau gyvais povandeninio pasaulio atstovais: marga įvairovė žuvų, krabų, jūrinių gyvačių, vėliau surandame ir milžinišką stiklo talpą su tingiai snūduriuojančiomis piranijomis, ir pingvinų pasaulėlį. Vaikai ir kai kurie suaugę mėgaujasi papildoma mokama atrakcija – kas keliolika minučių didžiųjų akvariumų paviršiumi plaukia parko darbuotojų vairuojami plaustai su keleiviais ir galima iš arti stebėti, kaip maitinami vandens gyventojai. Nusprendžiame, kad patys nenorime išbandyti šios atrakcijos ir judame toliau, kol atsiduriame tiesiai po stiklinėmis lubomis, o virš mūsų lėtai migruoja didžiuliai rykliai ne itin patraukliomis šypsenomis. Gražu, bet kažko išskirtinio nepajuntame ir traukiame toliau – kitose salėse vyksta gyvi pasirodymai ir narai rengia gyvus šou akvariumų viduje, glostydami žuvis, maitindami ir sverdami pingvinus ir kitaip linksmindami gausybę žiūrovų. Tuo tarpu mus labiau sudomina kiti akvariumai – vienas pilnas rajų, kitas – tamsoje švytinčių medūzų, dar kiti – keistų ir nuodingų varlyčių ar salamandrų.
Gerai praleidžiame dar valandą ir nusprendžiame atsisveikinti su Siamo prekybos kvartalu. Kadangi turime dar galiojantį dienos traukinio bilietą, pakeliui namo pasmalsausime, kas gero kitose šios linijos stotelėse. Informacijos netrūksta tiek traukiniuose, tiek stotyse – galima vietoje pasiskaityti, kokius objektus galima pasiekti „dangaus tiltais“ iš bet kurios stotelės.
Visgi dauguma tų objektų nepasirodo mums verti dėmesio – arba pataikome į labai brangių ženklų prekybos centrus, arba į ofisų pastatus, arba į mūsų nedominančias parduotuvėles ir bankus. Karšta, tvanku, vakarėja, todėl Asok stotelėje imame ieškoti, kur galėtume atsigaivinti – norime paragauti šalto vietinio alaus. Deja, su stotele sujungtame restorane mūsų mandagiai atsiprašo: Tailando įstatymai kažkodėl draudžia prekiauti alkoholiu iki penktos valandos vakaro (o laikrodis rodo dar tik keturias). Nusprendžiame dar valandą pasibastyti po apylinkes ir netyčia užklystame į kitokį Tailandą, apie kurį teko tik skaityti – visiškai šalia modernių pastatų driekiasi gatvelė tarsi iš kito pasaulio ir kito laikmečio ir suprantame, kad patekome į tikrą „raudonųjų žibintų“ kvartalėlį (vėliau žemėlapyje išsiaiškinu, kad gatvelė vadinasi „Soi Cowboy“) – restoranėliai primena salūnus iš senų filmų, o iškabos kviečia į vakarinius renginius – erotiniai vaidinimai, transvestitų šou ir t.t. Visur prierašai „stebėtojai nepageidaujami, įėję į vidų privalote užsisakyti“, o aplinkui vaikšto kiek nutriušusios „gražuolės“, kurių profesija ir reputacija nekelia jokiu abejonių.
Tiesa, mūsų apsilankymo metu gatvelė dar tik pradeda savo gyvenimą – atsidarinėja barai, tvarkoma aplinka... Gatvelės gale pamatome kelis visai padoriai atrodančius barus, o juose ramiai sėdi mūsų rasės turistai ir gurkšnoja alų, kurio mums moderniojoje rajono dalyje ką tik nepardavė. Taigi patogiai įsitaisome bare „Senasis Olandas“, užsisakom „Singha“ alaus ir toliau stebime šio keisto pasaulėlio egzotiką. O stebėti tikrai yra ką – aptriušę pastatai vienas po kito kelia geležines uždangas ir virsta visai prabangiais ir spalvingais bariukais, į „darbą“ traukia menkai apsirengę transvestitai ir seniausios profesijos atstovės – kai kurios atvažiuoja „taksi-motoroleriais“, kitos su aukštakulniais atkrypuoja pėsčiomis. O aplinkui verda gyvenimas – pravažiuoja daugybė gatvės prekeivių su savo vežimėliais, šypsosi, siūlo savo prekes. Išgeriame savo, beje, visai skanų alų ir nusprendžiame, kad egzotikos pakaks – pradėjus temti, čia kur kas įdomiau bus sekso turistams, o ne atsitiktiniams pro šalį ėjusiems smalsuoliams.
Traukinuku važiuojam toliau ir apsilankome didžiuliame „Tesco Lotus“ supermarkete. Milžiniška parduotuvė su milžiniška pasiūla, primenanti „Walmart“ Los Andžele. Perkam vaisių ir gėrimų vakarienei bei keletą smulkmenų sau. Tuomet grįžtam į savajį Phra Khanong ir jau temstant gaudome „tuk-tuką“ viešbučio link. Praverčia viešbučio įduotas lapas su supaprastintu žemėlapiu, kuriame pažymėtas mūsų laikinų namų taškas. Toks žemėlapis, pasak jų, aiškus net ne itin raštingiems vairuotojams. Teisybė – vairuotojas nusiima akinius ir prisimerkęs ilgai žiūri į lapą, po to linkteli galva ir pažada pasakyti, kada reikės išlipti. Tačiau neprireikia – patys išpūtę akis spoksome į aplinką ir greitai pagal keletą orientyrų – Nigerijos ambasadą bei geltonus bankomatus, kuriuose ryte gryninomės Tailando batus – susirandame kur išlipti. Sudėtingiausia dalis – kaip pereiti kelių juostų intensyvaus eismo gatvę, nes mūsų viešbutis kitoje pusėje. Nors perėja visai šalia, niekas net nesiruošia mūsų praleisti. Luktelim, kol prisirenka visas būrelis vietinių bendraminčių ir kažkuris iš jų įžūliai žengia priešais lėtesnę transporto priemonę ant važiuojamosios dalies. Visi nusekam iš paskos ir taip pasiekiam saugumo salelę kelio viduryje, o po to tuo pačiu principu įveikiam ir likusias tris juostas.
Grįžtame į kambarį, atsigaiviname po dušu ir griūname ilsėtis, įsijungę televizorių – be krūvos vietinių kanalų, jis rodo ir keletą angliškų su gerais filmais. Ryt laukia dar viena nelengva, bet įdomi diena. Nuotaikos geros, nes Bankokas patinka labiausiai iš visų iki šiol lankytų miestų. Tik tas žudantis karštis...
Birželio 29 diena. Pasiplaukiojimas Menam Chao Praya upe.
Vėl keliamės, vėl mėgaujamės labai skaniais pusryčiais „Sabai-Sabai“ restoranėlyje – šį kartą ragauju keptos žuvies gabalėlius su padažu ir vėl lieku maloniai nustebintas: taip skaniai paruoštos žuvies dar neteko valgyti jokiuose restoranuose. Ir tai ne momentinės emocijos – įspūdis išliko ir praėjus keletui dienų. Raminta irgi džiaugiasi skaniu vištienos patiekalu, o viešbučio personalas vėl neįtikėtinai malonus ir draugiškas.
Po pusryčių – kelionės planavimas. Nagrinėju vakar nusipirktą žemėlapį bei informaciją internete bei suvokiu, kad optimaliausias būdas pamatyti daug gražių objektų vienu smūgiu – pasiplaukiojimas Menam Chao Praya upe, aplink kurią ir įsikūręs Bankokas. Upe plaukioja daugybė įvairaus vandens transporto, o populiariausi iš jų – greitaeigiai „vandens tramvajai“, siūlantys ir dienos bilietą – galimybę už 150 batų (4 eurus su trupučiu) plaukioti šiuo transportu visą dieną, išlipant bet kurioje stotelėje pasidairyti. Pradžioje sukuriam planą, kaip greičiausiai pasiekti upę: „tuk-tuku“ iki Phra Khanongo, iš ten BTS salotiniu (žemėlapyje linija žymima šia spalva) „dangaus traukiniu“ pavažiuoti keletą stotelių ir persėsti į MRT požeminį metro, nuvešiantį visai netoli prieplaukos šalia kinų kvartalo.
Visgi atvažiavus iki BTS pradinės stotelės planas pasikeičia – pamatau BTS žemėlapyje vakar praleistą detalę: Siamo stotelėje, kurioje lankėmės jau vakar, yra galimybė persėsti iš salotinės linijos į tamsiai žalią, o ten šalia vienos stotelių Saphon Taksin puikuojasi piešinukas, akivaizdžiai vaizduojantis upę. Pasitikrinu žemėlapyje ir viskas pasirodo tiesiog idealu – toje stotelėje yra prieplauka, kurioje prasideda dauguma populiariausių laivų maršrutų. Be to, nereikės papildomų bilietų metro – užteks vėl kaip vakar įsigyti BTS bilietėlį dienai.
Taip ir padarome ir po kokio pusvalandžio jau žingsniuojame „dangaus tilto“ jungtimi prieplaukos link. Čia mus užpuola ganėtinai įkyrūs „longboatų“ – „ilgųjų laivų“ vairuotojai, siūlantys valandos arba dviejų valandų kruizus, apimančius įdomiausias lankytinas vietas. Atsisakom dėl dviejų priežasčių – visų pirma, už valandos pasiplaukiojimą iš dviejų žmonių jie nori paimti 2000 batų (54 EUR), visų antra – teko skaityti internete, kad jie plukdo šalutiniais kanalais ir nemažą dalį iš tų dviejų valandų tenka prastovėti šliuzuose.
Judame toliau ir įsigyjame dienos bilietus į „laivą-ekspresą turistams“ – šie laivai plaukia kas pusvalandį, turi anglų kalba apie kiekvienoje prieplaukoje lankytinus objektus pasakojantį gidą ir stoja tik įdomiausiose turistams stotelėse (mokam tuos pačius 150 batų, kaip ir planavom). Gera naujiena – bilietas galioja ir oranžine vėliava pažymėtiems greitiems ir ilgiems laiveliams – „upės tramvajams“, kurie stoja visose prieplaukose iš eilės, tačiau plaukia gerokai dažniau. Taigi sėdame į artimiausią ekspresą ir pajudame, fotografuodami gražius vaizdus abiejuose plačios upės krantuose – dangoraižiai už nugaros, keisti pastatai ant vandens dešinėje, gražios šventyklos kairėje... Fotoaparatais darbuojasi ir kiti turistai laive.
Pirmoji stotelė mūsų nesudomina – suvokiame, kad įdomiausius jos objektus jau nufotografavome. Kitoje išlipame ir valandą prasibastome po vietinį turgelį bei mažyčių parduotuvėlių pilnas gatveles. Pasinaudojame proga įsigyti autentiškų suvenyrų nedidelėmis kainomis, o įsimintiniausias šio turgelio įspūdis – pažintis su kišenvagiais, kuriais mane gąsdino ir pažįstami keliautojai, ir straipsniai internete. Išėję iš turgelio pamatome, kad mano ant peties nešama kuprinė plačiai atsegta ir susilaukusi nepageidautino dėmesio – visgi vagys liko nieko nepešę, nes kuprinėje paprasčiausiai nesinešiau nieko vertingo: dokumentai liko viešbutyje, telefonas ir piniginė – paslėpti kur kas saugiau, o fotoaparatas saugiai kabo panosėje ant mano kaklo.
Po to grįžtame į prieplauką ir gaudome laivą, kuris pasirodo pilnas, todėl gauname pastovėti. Mano gerokai didesnis nei vietinių ūgis vėlgi tampa trūkumu – stovėdamas nematau nei jokių pakrantės ženklų, nei prieplaukų pavadinimų, o „tramvajus“ stoja kiekvienoje viena už kitą varganesnėje stotelėje. Praleidinėjam jas, fotografuojam gražius statinius pakrantėse, kol suvokiam, kad pražiopsojom ir tą, kurioje tikrai norėjom išlipti – „Maharadžos“ stotelę, šalia kurios yra karališkieji Tailando rūmai. Taigi plaukiam iki tryliktosios prieplaukos, kurioje baigiasi turistinis laivų-ekspresų maršrutas, tačiau oranžinės vėliavos „tramvajai“ plaukia ir gerokai toliau. Ten išlipam, o pasidairę suprantam, kad vėl pataikėm į turgų. Einame kita kryptimi ir pamatome kitokį Bankoką – aplinkui vien ministerijos, ambasados ir kiti prabangūs ir reikšmingi pastatai. Mus pastoviai medžioja triračių „tuk-tukų“ vairuotojai, siūlantys nuvežti iki bet kokio norimo objekto centre, bet nepasiduodame ir patys bastomės savo keliais. Susirandame dar vieną neblogą vietinio maisto restoranėlį, kuriame skaniai ir ganėtinai nebrangiai pavalgome – atrodo, šiame mieste su maistu problemų tikrai nekyla niekam.
O po to grįžtame į laivą ir keliaujam karaliaus rūmų link – šį kartą reikiamos prieplaukos nepražiopsome, nors vėl negaunam sėdimų vietų ir stebiu aplinką atsitūpęs. „Maharadžos“ prieplaukoje vaizdelis – gerokai gražesnis ir prabangesnis nei bet kurioje kitoje: aplink – prabangūs viešbučiai, išėjus iš prieplaukos – taip pat gerokai tvarkingesnės ir prabangesnės gatvės. Pataikome į dviračių turgų, kurio prekės – tiesiog pakabintos ant ilgos palei gatvę besidriekiančios mūrinės tvoros. Mus užkalbina pagyvenęs puikiai angliškai kalbantis tailandietis vyriškis, kuris klausinėja įtartinai daug – iš kur esame, kur keliaujame, ką norime pamatyti ir t.t. Į jo klausimus atsakau ir susilaukiu dar vieno perspėjimo kuo labiau saugoti savo daiktus, nes čia itin daug kišenvagių. Negana to, vyriškis ištraukia iš kišenės pažymėjimą ir prisistato – tai karališkosios Tailando policijos karininkas, atsakingas už saugumą. Jis maloniai paaiškina tai, ką ir taip žinom – kad taip, kaip esam apsirengę, nebūsim įleisti į rūmus. Paaiškinu, kad mes ir nesirengiam patekti į vidų, užteks juos pafotografuoti iš išorės, bet dėdulė įtaigiai aiškina, kad ir iš išorės ne kažin ką pamatysime – geriau eitume aplankyti kitoje pusėje esančios laimingojo Budos statulos (kurią kažkodėl primygtinai rekomendavo ir kiti sutikti vietiniai). Visgi mūsų gerajam patarėjui dingus už kampo, mudu toliau keliaujame rūmų link.
Priartėjus arčiau karališkojo objekto, suprantu, ką turėjo omenyje senasis policininkas – rūmai aptverti didžiule tvora ir ką nors nufotografuoti ar pamatyti įmanoma tik iš rūmų kiemo arba nuo kokios nors kalvelės tolėliau. Keliaujam palei tvorą, bet sugebam įamžinti tik keletą prabangių pastatų stogų ir rūmų fragmentą, matomą per atvirus vartus tvoroje, pro kuriuos leidžiami lankytojai. Turistų aplinkui – devynios galybės, kai kurie vietoje perka ilgas skaras, ilgas kelnes ir kitus drabužius, reikalingus tam, kad atitiktų minimalius padorumo reikalavimus patekimui į rūmus. Kitoje gatvėje vėl pasukame tolyn nuo rūmų ir pamatome nesuskaičiuojamą daugybę turistinių autobusų bei gatvės prekybininkų.
Judame toliau ir pataikome į amuletų turgų – dar vieną objektą, apie kurį skaičiau internete ir nuorodose. Ištisos gatvelės sėdinčių prekybininkų, išsidėsčiusių prekes tiesiog ant patiestų paklodžių šalia gatvės... Pasiūla panaši pas visus – įvairiausių formų amuletai: dėžutės su Budos atvaizdu, mažos Budos statulėlės, amuletai iš įvairių žvėrių dantų ir t.t. Visgi atmosfera aplinkui tokia, lyg vaikščiotume aplink Kalvarijų turgų, kur seni alkoholikai prekiauja sendaikčiais, beviltiškai bandydami dar už kokį nors namie rastą daiktą gauti nors kokį pinigėlį pragėrimui. Tiek patys prekybininkai, tiek kai kurios jų prekės itin primena tą vaizdelį Vilniuje...
Randame ir įdomesnių dalykėlių – pavyzdžiui, gatvės meistrą, čia pat pirkėjų akivaizdoje gaminantį suvenyrinius „tuk-tukus“ iš tuščių alaus skardinių. Nagingas amatininkas čia pat karpo skardą ir konstruoja labai realistiškus triratukų modelius – gaila, kad jie ganėtinai trapūs ir greičiausiai neišgyventų kelionės lėktuvo bagaže...
Apėję nemažą ratą, grįžinėjame prieplaukos link, o tuo pačiu reziumuojame, kad jau nemažai pamatėme ir nufotografavome, be to, pavargome nuo nemažo nueito atstumo ir niekur nedingusio karščio – metas judėti viešbučio link, juk vėl vakarėja... Taigi pasigauname laivelį ir plaukiame į pradinę prieplauką, pas savo vėsius ir jau pamėgtus BTS traukinius. O prieš persėsdami į „salotinę liniją“, vežančią namo, vėl aplankome Siamo prekybos centrų kompleksą: nusprendžiame įnešti įvairovės į pastaruoju metu labai jau azijietišką savo racioną ir sukertame skanią picą itališkoje picerijoje. Pasinaudojame labai nebloga akcija, picerijos siūloma užkaitusiems turistams – pasirenkame tam tikros rūšies picą iš sąrašo ir gauname nemokamą didžiulį asotį gaiviojo gėrimo bei dvi dideles stiklines su ledukais. Pica taip pat pasirodo labai skani, taigi vakarienė „užskaitoma“, o mes traukinuku judam viešbučio link. Vėl išlipam Phra Khanonge, vėl gaudom „tuk-tuką“ ir pripažįstam, kad daromės Bankoko transporto sistemos ekspertais – visiškai nebematome problemos tame, kad mūsų viešbutis tolėliau nuo centro.
Rašau dienoraštį, ilsimės, kaupiam jėgas kitai dienai – vėl reikės prastumti laiką iki vakaro bei laukti naktinio skrydžio į Dubajų...
Birželio 30 diena. Atsisveikinam su Tailandu...
Tailandas mudviems labai patinka, bet jaučiamės pavargę po dviejų intensyvių dienų Bankoke. Taigi paskutiniąją dieną nusprendžiame niekur pernelyg neskubėti – vėl skaniai papusryčiaujame „Sabai-Sabai“ restoranėlyje, nuspręsdami, kad kitoks variantas čia tiesiog neįmanomas (beje, kasdien patiekalų pasiūla pusryčiams – vis kitokia) ir nusprendžiam likti kambaryje iki pat „check-out‘o“ – pagal šio viešbučio taisykles išsikraustyti turime iki 13 valandos. Taksi į oro uostą atvyks mūsų tik šeštą valandą vakare, taigi bet kuriuo atveju pasibastymas po karštą orą neišvengiamas ir geriau jau jis būna kuo trumpesnis...
Taip kad ramiai leidžiame laiką savo jaukiame vėsiame kambarėlyje penktame aukšte, žiūrėdami filmus per dar Niujorke pamėgtą „Sy-Fy“ kanalą, nuolat rodantį fantastinius filmus ir serialus. Tuo pačiu susidedame daiktus, publikuoju dar vieną dienoraščio „seriją“ apie Honkongą ir galų gale leidžiamės žemyn į registratūrą. Išsiregistruojame bei paliekame lagaminus personalui, kad pasaugotų, kol vėl grįšim bei keliaujame pasibastyti po viešbučio apylinkes, kurias matydavome tik pravažiuodami „tuk-tuku“.
Nueiname iki pakeliui matyto didelio prekybos centro, tačiau jame nerandame nieko įdomaus – nusiperkame tik gaiviųjų gėrimų. Po to „tuk-tuku“ vėl keliaujame jau įprastu maršrutu į Phra Khanong stotį, vėl perkame BTS dienos bilietą traukiniui ir nusprendžiame apžiūrėti dar nenagrinėtų stotelių aplinką, taip „užmušdami“ likusį laiką iki kelionės oro uosto kryptimi. Kiekviename traukinyje virš durų yra BTS linijų stotelių žemėlapis bei nuorodos, ką galima pasiekti iš kiekvienos stotelės „dangaus tiltais“ – šiuo informacijos šaltiniu ir vadovaujamės. Ekamai stotelėje randame didžiulį pramogų kompleksą, kuris mūsų ne itin sudomina – ne tos pramogos, kurios tiktų trumpam mūsų apsilankymui šiandien: kino teatrai, boulingas, sveikatingumo klubas... Bet užtat jau visai laikas pietums, o itališkas restoranėlis šiame centre atrodo itin patraukliai – renkamės tradicinius itališkus patiekalus ir abu nenusiviliam: Raminta gauna skanius Bolognese makaronus, aš – puikią lazaniją, taip pat geriame aviečių ir gervuogių sultis ir sumokame už visą šį gėrį nepilnus 20 eurų mūsų pinigais (720 batų). Beje, arbatpinigių Tailando restoranuose beveik niekur nereikia palikti – visur čekyje jau būna įmuštas dešimties procentų aptarnavimo mokestis, ne išimtis ir šičia.
Pavalgę važiuojam į kitas stoteles su lankytinais objektais, tačiau randame tik ypač prabangų prekybos centrą „Emperor“, akivaizdžiai skirtą labai jau turtingai ir prabangą mėgstančiai klientūrai: ne tik pavadinimas čia imperatoriškas, bet ir visa aplinka – duris atidarinėja uniformuoti durininkai kareivukų uniformomis, atidavinėjantys pagarbą kiekvienam klientui, viskas blizga, viduje įrengti fontanai, prabangūs liftai... Prekių kainos batais – vien keturženklės ar penkiaženklės (jau esame atradę paprastą būdą greitai suprasti vietines kainas: mintyse nubraukus nuo tailandietiškos kainos paskutinį skaitmenį, gauname apytikslę kainą mūsų dar nepamirštais litais).
Po to važiuojame dar toliau ir pataikome į kur kas panašesnei į mus pirkėjų klasei skirtą prekybos centrą – čia dar papildome lauktuvių atsargas, o aš nusiperku lagaminą, tinkantį rankiniam bagažui: kaip jau minėjau pačioje pirmoje dienoraščio dalyje, į kelionę išsiruošėme su vienu dideliu lagaminu bei vienu Ramintos mažesniu, telpančiu į visų avialinijų rankinį bagažą. Mano rankinį bagažą atstovavo kuprinė su kompiuteriu ir fotoaparatu. Bet dabar, apsipirkus visose apkeliautose šalyse, atsirado poreikis dar vienam lagaminėliui – visos mūsų avialinijos leidžia turėti tiek po rankinio bagažo lagaminą, tiek po rankinę/kuprinę ar dar kokį mažesnį daiktą. Pamatęs patinkantį lagaminėlį, iš karto suabejoju dėl kainos, tačiau pavyksta nusiderėti daugiau nei perpus ir abejonės dingsta.
Nors planavome prasibastyti beveik iki šeštos vakaro, pusę keturių nusprendžiame, kad pavargome ir geriau likusį laiką iki pervežimo praleisime vėsiame viešbučio hole, o ne tvankiame mieste. Bankoko transporto sistemoje jau gaudomės tarsi vietiniai ir traukiniu bei „tuk-tuku“ grįžtame į savo teritoriją per kokias dvidešimt minučių. Netgi įsigudriname sustabdyti šią transporto priemonę prie egzotiškos pėsčiųjų perėjos – virš kelio nutiesto tilto, kurio viduryje įrengta maža koplytėlė su sėdinčiu joje Buda. Taip išvengiame komplikuotos ir visiškai nesaugios perėjos ties mūsų viešbučiu, nors ir tenka truputį tolėliau paėjėti. Beje, visi „tuk-tukai“ turi įrengtus „Stop“ mygtukus, kuriuos paspaudus pasigirsta siaubingo garso ir šaižumo signalas, pranešantis vairuotojui apie norintį išlipti keleivį.
Viešbutyje atsiduriame prieš keturias ir vos po keleto minučių pamatau, kaip įbėgęs tailandietis berniukas administratorei rodo lapą su užrašytu mano vardu ir kažką aiškina. Nieko sau – transportas atvyko dviem valandomis anksčiau... Prieinu prie jo, o jis ženklais parodo, kad automobilis atvyko ir galime jį pamatyti per viešbučio langą. Prie automobilio mums mojuoja vyresnis tailandietis vairuotojas, akivaizdžiai berniuko tėtis. Taigi atsisveikiname su malonia administratore ir pagiriame puikų viešbutuką – ji širdingai dėkoja už gerą nuomonę ir pavymui paprašo parašyti atsiliepimą į kokią nors tarptautinę svetainę. Galbūt grįžę taip ir padarysim – viešbutis tikrai to vertas. Berniukas nutempia mūsų lagaminus į apynaujį, bet jau šiek tiek aplamdytą automobilį ir keliaujame oro uosto link gerokai anksčiau, nei planavome.
Vairuotojas, skirtingai nei jo sūnus, puikiai kalba angliškai – net keista, nes iki šiol mūsų sutikti tailandiečiai (išskyrus miesto centro svarbių objektų ir parduotuvių darbuotojus) šia kalba bendraudavo gana primityviai ir su labai ribotu žodynu. Bet šis vairuotojas sugebėjo tiek išsiklausinėti mūsų apie mūsų kelionės trukmę, aplankytas šalis ir įspūdžius, tiek pats pripasakoti daug linksmų dalykėlių apie Tailandą: pavyzdžiui, apie vietinę policiją, dažnokai apsimetančią „kurčia ir akla“. Išsiklausinėja ir apie mūsų viešbutį – jam irgi keista, kad jau ne pirmi užsienio turistai renkasi viešbutį tokioje egzotiškoje vietoje: „tai – tikrasis Tailandas, be jokių turistinių nesąmonių: čia gyvendami matėte tikrąjį mūsų paprastų žmonių gyvenimą“. Negaliu nesutikti su šiais vairuotojo žodžiais – pamatėme tikrai daug egzotikos...
Automobilio termometras rodo, kad lauke – 38 laipsniai karščio. Kondicionierius efektyviai veikia tik tuomet, kai automobilis važiuoja, taigi stovint kamščiuose, prakaitas žliaugia upeliais. Vairuotojas linksmai palinguoja galva ir paklausia „ir kaip jums čia – karšta?“ Atsakau: „kaip mums, lietuviams – tikrai per karšta“, o jis: „žinok, ,mums, tailandiečiams, irgi...“ ir ima postringauti apie tai, kad atvykome ne pačiu tinkamiausiu metu dėl oro.
Galų gale po pusantros valandos kelionės atsiduriame Bankoko tarptautiniame oro uoste ir registruojamės skrydžiui: nors turėtume vėl skristi australiškuoju „Quantas Airlines“ lėktuvu, visgi panašu, kad jie glaudžiai bendradarbiauja su kitomis didžiosiomis aviakompanijomis ir mus nukreipia į „Emirates“ registracijos langelius. Suabejojame, ar viskas čia gerai, bet ekrane pamatome, kad mūsų skrydis turi dvigubą skrydžio numerį – tiek australišką, prasidedantį raidėmis QF, tiek arabišką EK. Na ką, teks išbandyti arabiškąją egzotiką, apie kurią teko girdėti labai teigiamų atsiliepimų. Įveikę saugumo barjerus, pamatome įspūdingą trigalvio drakono bei su juo kovojančių karžygių skulptūrą – dar viena egzotikos dozė turistams...
„Emirates“ registracijos ir įlaipinimo procedūros vyksta itin sklandžiai – galime tai lyginti nebent su „American Airlines“ tvarka (tiesa, tik šios procedūros mums tose avialinijose ir tepatiko). Tiek oro uosto darbuotojos, tiek lėktuvų stiuardesės pasipuošusios smėlio spalvos kostiumėliais ir tamsiai raudonomis kepuraitėmis ir atrodo tikrai egzotiškai. Skirtingai nei amerikiečių ar australų avialinijose, visas personalas ganėtinai jauno amžiaus.
Lėktuve gauname geras vietas vienas šalia kito, o man darosi akivaizdu, kad technologiniu požiūriu arabų lėktuvas perspjauna absoliučiai visas iki šiol matytas avialinijas: išmanusis „linksminimo ekranas“ ir jo valdymo pultas – kur kas naujesnis ir modernesnis nei tie, kuriuos matėme kitur, yra net rozetė nešiojamam kompiuteriui ar telefono krovikliui. Yra netgi nemokamas belaidis internetas (tiesa, nemokami tik 10 megabaitų, kurių užtenka tik pasitikrinti paštui ir peržvelgti naujienas, bet už vieną JAV dolerį galima įsigyti dar 500). Atsiskaitymai vykdomi itin paprastai – pakanka perbraukti per pramogų valdymo pultelį savo kreditine kortele. Ir tai dar ne viskas – yra ir palydovinis telefonas (tiesa, skambučio į bet kurią šalį minutė juo kainuoja 5 dolerius), ir galimybė siųsti ir gauti SMS (po dolerį už žinutę). Veikia netgi kai kurių keleivių mobilieji telefonai – bet čia jau operatorius turi turėti aktyvavęs kažkokią paslaugą, nes maniškis iPhone net pasigavus „OnAir“ operatorių išliko neaktyvus ir jokio ryšio su pasauliu „nepamatė“. O nemokamų pramogų pasiūla gerokai perspjovė net dosniuosius šrilankiečius: naujausi filmai, muzika, didžiulė krūva kompiuterinių žaidimų – atrodo, „Emirates“ tikrai nori, kad jų keleiviams nebūtų nuobodu. Visgi pramogos ne itin rūpi, nes išskrendame devintą vakaro, pasivaišiname avialinijų siūlomu skaniu maistu ir suima miegas. Aišku, miegame ne itin kietai ir kartas nuo karto prabundame apsidairyti ar pramankštinti nepatogiai įsitaisiusio kūno. Bet galų gale pasiekiame Dubajų ir mėginame savo apsnūdusiomis akimis įsitikinti, ar jo oro uostas tikrai pats moderniausias pasaulyje, kaip sako jų reklaminė medžiaga. Viskas iš tiesų tvarkinga, gražu, įspūdinga, modernu, bet pavargusių akių niekas nebedžiugina – Dubajuje vidurnaktis, o Bankoke – jau beveik paryčiai... Gerai, kad įvažiavimo į Jungtinius Arabų Emyratus procedūra daugybę kartų paprastesnė nei tailandietiškoji: vizą gauname nemokamai, apsilankę vos prie vieno langelio, kur visa procedūra buvo kiek įmanoma automatizuota – darbuotojas vikriai nuskanavo pasus, nufotografavo mus pačius ir palinkėjo gero laiko Dubajuje. Atsiėmėme bagažą, o prie išėjimo vartų nesunkiai radome vaikinuką, turintį lentelę su mano vardu. Prisistatęs Mahmudo vardu, jis pasodino mus laukiamajame ir išbėgo atvesti mums vairuotojo. Sakė, kad bus už penkių minučių, užtruko bemaž trigubai ilgiau, bet mums tai vistiek po ankstesnių pervežimų patirties buvo pakankamai greitai.
Kelionė į viešbutį buvo pakankamai sklandi ir greita – pasivažinėjome naktinio Dubajaus gatvėmis, pasigrožėjome apšviestais dangoraižiais, įskaitant ir garsiąją Burj Khalifą – trigubai už Vilniaus televizijos bokštą aukštesnį aukščiausią pasaulio pastatą. Galų gale pasiekėme savo „Golden Tulip Al Barsha“ viešbutį ir susidūrėme su nemalonia staigmena – administratorius peržvelgė mūsų rezervacijos popierius ir pareiškė, kad mūsų laukia tik nuo rytojaus pietų: jei norime nakvoti čia, teks papildomai sumokėti 400 dirhamų (beveik 100 eurų) už dar vieną naktį. Keikiame viešbučius ir transportą užsakinėjusią angliškąją agentūrą už tokią nedovanotiną klaidą, bet neturime kur dingti – esame pernelyg pavargę... Negana to, viešbutis „užšaldo“ mano kortelėje ir 700 dirhamų depozitą – susidūrėme su depozitais, kuriuos viešbučiai grąžina, jei nieko per savo viešnagę nepridirbi, ir kituose viešbučiuose, bet jie ten buvo gerokai mažesni.
Šitaip „nuskausminti“ pasiekiame savo kambarį ketvirtame aukšte: dėl vieno dalyko agentūra tikrai nemelavo ir šis viešbutis tikrai geriausias visos kelionės metu – na gal tik Brisbano Rydges galėtų rimtai konkuruoti, bet ten juk atsidūrėme praktiškai per klaidą. Išjungiame kondicionierių ir griūvame miegoti – dėl visų nesusipratimų išsiaiškinsime ryt.
