Antalijoje nuolatos gyvenantys Mockaičių šeimos draugai penkių žvaigždučių viešbutyje Kemere žiemą nupirko kelialapį už trečdalį kainos.
Savaitės poilsis trims asmenims kainavo vos po 350 eurų. Perkant Lietuvoje tas pats viešbutis būtų kainavęs po 1200 eurų vienam žmogui.
Anksčiau Mockaičių šeima turėjo butą Antalijoje, bet nusprendė, kad nekilnojamojo turto turėti neapsimoka.
„Namuose reikia patiems gaminti, vaikščioti į parduotuves, o per atostogas sėdėti virtuvėje niekas nenori“, – aiškino Ina.
Mockaičių šeima atostogaudama neperka ekskursijų ir net neišeina iš viešbučio teritorijos. Taip jie elgiasi sąmoningai, nes nenori stumdytis turistų minioje.
Inos teigimu, taip daro jų visi pažįstami lietuviai, nes patogumų viešbučio teritorijoje daug daugiau nei mieste.
„Deginuosi, skaitau knygas, žaidžiu tenisą. Mėgaujuosi tuo, kad nereikia su niekuo bendrauti. O jeigu nori pamatyti šalį, reikia važiuoti į pažintines ekskursijas ir, aišku, ne sezono metu“, – aiškino vilnietė.
Aptarnauja tie patys padavėjai
„Man patinka, kad visi mus pažįsta, nes į tą patį viešbutį vykstame penktus metus.
Padavėjas net žino, kokius desertus mėgstu“, – nusijuokė Mockaitienės duktė Sonata.
Jaunesnė sesuo Dalia tokias atostogas laiko nuobodybe. Tiesa, tradicijai nesipriešina, nes už ją moka tėvai.
„Mano tėvai vaizduoja turtuolius, nes ilsisi gerame viešbutyje, bet iš tiesų moka pigiau nei už hostelį.
Jeigu nekiši nosies į miestą, apskritai neįmanoma nieko papildomai išleisti.
Tokiomis neįdomiomis atostogomis mamos vietoje nesigirčiau“, – raukėsi pirmakursė Dalia.
Skrenda marga minia
Skrydis į Antaliją. Lėktuvas prikimštas – nuo žindomų vaikų iki vos paeinančių senolių.
Daugybė šeimų su vaikais, marčiomis ir žentais, išsipustę spalvotais ir blizgiais apdarais tarsi išsiruošę į karnavalą.
Atostogos Turkijoje – savos rūšies karnavalas. Tik gudresni už tą patį moka pigiai, o neapdairūs už trečiarūšį viešbutį moka kaip už penkių žvaigždučių.
Į pusryčius verta paskubėti
Ekonominės klasės viešbučio „Isinda“ numeris, kuriame apsistojau, savaitei kainuoja 530 eurų, nors jame gauni itin skurdžius pusryčius ir vos geresnę vakarienę.
Pusryčiams – kietai virtas kiaušinis, šiek tiek papjaustytų agurkų su pomidorų griežinėliais, dirbtinis medus, reto bjaurumo tirpioji kava ir – visa laimė – minkštas turkiškas varškės sūris.
„Pasistenkite valgyti ateiti laiku, nes maisto nebūna daug. Todėl protingiau ateiti anksčiau už kitus“, – draugiškai patarė „Tez Tour“ darbuotoja Jolita.
Antalijoje miesto tipo viešbučių lietuviai beveik nesirenka, nes nenori gyventi ant asfalto. Be to, paplūdimys visiškai šalia judrios gatvės.
Prie jūros nėra jokių gultų, nes juos savo poilsiautojams yra įrengę tik dideli viešbučiai.
Antalijoje ekonominės klasės viešbučiai brangesni nei tokios pat klasės Kemere arba Alanijoje.
Per pusryčius išvydusi kažką panašaus į tešloje apkeptas krevetes labai apsidžiaugiau ir likau išsižiojusi – viduje buvo morkų tyrė. Bet nemirsiu: tikros kavos yra gretimoje kavinukėje. O krevečių ir namie pusryčiams nevalgau.
Antalijoje pavalgyti kavinėje reikia apie 20 eurų, nes kainos per kelerius metus yra gerokai ūgtelėjusios.
„Dabar Turkija jau nėra pigi šalis, kaip iki šiol tebemano daugelis lietuvių. Viskas keičiasi“, – pripažino Jolita.
Daugelis poilsiautojų – rusai
Užtat linksminausi stebėdama, kokiais kiekiais kietus kiaušinius kerta rusai. Įsideda po šešis, dar prisikrauna po keliolika gabalų baltos pjaustytos duonos ir gausiai tepasi margarino.
Savininkai turkai atidžiai stebi, kad niekas nieko neišsineštų pro duris. Šalia tirpiosios kavos rusiškai parašyta: už maisto išsinešimą bauda – 20 eurų.
Apsidžiaugiau išvydusi šviesesnius veidus dviejų jaunų žmonių, kurie valgydami naudojasi peiliu ir šakute, nededa į kavą septynių gabaliukų cukraus. Pasirodo, minskiečiai. Į Antaliją skrido per Vilnių, nes jiems taip pigiau.
„Kodėl rinkotės šį viešbutį?“ – paklausiau.
„Mums reikia tiktai pernakvoti, nes kasdien važiuojame į ekskursijas. Svarbu, kad yra pigus stogas virš galvos“, – paaiškino Lena su Vitia.
„Tai kad stogas ne toks ir pigus“, – bandžiau įsiterpti.
Juodu labai nustebo – pirkę kelialapį žiemą ir už numerį dviem savaitėms vasaros viduryje mokėję vos 530 dolerių.
Kaina tikrai ne mano naudai: mano kelialapis pirktas prieš išvažiuojant ir 530 eurų mokėta už vieną savaitę! Be to, ne dviem, o vienam žmogui.
Ką turi žinoti į Turkiją nuvykęs turistas
Antalijoje miesto autobuso bilietas kainuoja dvi Turkijos liras (šiek tiek daugiau nei pusę euro).
Neįgalūs žmonės ir juos lydintys asmenys keliauja nemokamai. Tai galioja ir atvykėliams. Pamatęs neįgalų žmogų, norintį važiuoti autobusu, vairuotojas pirkti bilieto nereikalauja.
Moksleiviško amžiaus keleiviai (ir užsieniečiai) moka 40 procentų kainos, o jų mokytojas – pusę bilieto kainos.
Greitoji pagalba po darbo valandų ir vietiniams, ir turistams yra nemokama. Susimokėti 20 Turkijos lirų paprašoma tik tokiu atveju, jeigu paaiškėja, kad pacientas niekuo neserga ir be rimtos priežasties eikvoja medikų laiką.
Jeigu turistas blogai pasijunta darbo valandomis, jis gali eiti tiesiai į valstybinę ligoninę ir bus priimtas nemokamai.
Receptai nėra rašomi, nes informacija apie suteiktas paslaugas įkeliama į specializuotą internetinį puslapį ir farmacininkas, patikrinęs ligonio asmens kodą, mato, kokius vaistus jam išrašė gydytojas. Vaistai pigūs, nes didelę dalį populiariausių vaistų kompensuoja valstybė.
