„Buvome „gastarbaiteriai“ – taupėme kiekvieną markę, kad nusipirktume viešbutį ant jūros kranto gimtojoje Turkijoje. Sūnus, gimęs Vokietijoje, irgi grįžo į Turkiją, nors turėjo puikų darbą. Ir kas iš to išėjo? Mus apgavo rusų bendrovė – pernai nesumokėjo 50 tūkstančių dolerių.
Norėjome kreiptis į teismą, bet paaiškėjo, kad reikia įmokėti kelis procentus nuo sumos, kurią ketini prisiteisti. Be to, rusai tebežada skolą grąžinti, nors turistų srautas labai mažas.
Taupome maisto sąskaita. Nėra už ką mokėti kambarių valytojai“, – sakė „Isindos“ savininkas.
Pirmąją dalį apie pigų poilsį Turkijoje galite paskaityti čia.
Vienas poilsiautojas iš Maskvos, nugirdęs šį pokalbį, paaiškino savininkui, kad pinigus jis galėtų atgauti tik kreipęsis į teismą, nes rusų kapitalo bendrovė „Tez Tour“ turi užėmusi nemažą turizmo rinkos dalį Viduržemio jūros pakrantėje ir saugos savo vardą.
„Geruoju neatgausite nieko. Patikėkite, mano tėvynainiai – „specai“ apgaudinėti. Kol neužlipi ant uodegos, tikrai skolų negrąžins, nes daugelio bendrovių Rusijoje sąskaitos areštuotos“, – aiškino maskvietis.
Tą savaitę, kai apsistojau viešbutyje „Isinda“, ten poilsiavo vos 14 žmonių. Visi – Rusijos piliečiai. Artimiausiuose pigiuose viešbučiuose ilsėjosi irgi tik rusai.
Pirkdami skaičiavo
Išėjusi pasivaikščioti po gretimas gatves sutikau šeimą iš Šiaulių, kurią mačiau lėktuve. Siūliau eiti kartu į ledainę, bet jie trynė pilvus – esą persivalgę taip, kad net šaukštelio į burną įkišti nepajėgtų.
Grigalių šeima į Antaliją atvyko keturiese – motina Dijana, tėvas Saulius, jų sūnus gimnazistas Arnas ir močiutė Ona.
Žiemą nusipirkę šeiminį kelialapį apsistojo viešbutyje „Sealife“. Rinkosi, kad viskas būtų įskaičiuota, – maistas, gėrimai, pyragėliai, kava tarp valgymų.
Taigi jiems viena savaitė žmogui kainavo mažiau negu manajame itin kukliame (švelniai pasakyta) viešbutyje – maždaug apie 430 eurų, už kuriuos šeima gauna ir puikų maistą.
„Ilgai galvojome, ar verta rinktis Turkiją.
Tikrai nemėgstame vietų, į kurias masiškai veržiasi lietuviai.
Bet dabar visai nesigailime – paslaugų kokybė ir maistas tikrai pranoko lūkesčius“, – tvirtino Virginija.
„Visą gyvenimą dirbau valgyklos vedėja.
Galiu patikinti, kad patiekalų kokybė mūsų viešbučio restorane labai gera, o pasirinkimas didžiulis“, – pritarė pensininkė Ona.
Šeimos vyrams labiausiai patiko, kad, be maisto, kuris jau paruoštas, dar gali per pietus ir vakarienę užsisakyti kepsnių, kurie paruošiami lankytojo akivaizdoje.
Pasiklausę, kokie vargani pusryčiai už didesnę kainą siūlomi viešbutyje „Isinda“, šiauliečiai dar kartą pasidžiaugė, kad kelialapį atostogoms pirko žiemą.
Gąsdino degalų kainomis
Grigaliai rinkosi kurortą, kuris būtų netoli oro uosto. Iš pradžių jie ketino savarankiškai pavažinėti po Antalijos apylinkes ir aplinkinius miestukus.
„Norėjome nuomotis automobilį, bet benzino kainos pašiurpino: buvome perspėti, kad litras benzino kainuoja tris eurus, o ir automobilio nuoma prasideda nuo 60 eurų.
Važiuosime į ekskursijas autobusu. Norime, kad gidas pasakotų apie Turkiją lietuviškai“, – aiškino Saulius.
Vėliau šiauliečiai sužinojo, kad didelėmis benzino kainomis sąmoningai gąsdino gidė, nes norėjo, kad turistai pirktų kuo daugiau kelionių tiesiai iš agentūros. Iš tiesų 95 klasės benzino litras kainuoja 4,80 Turkijos liros (vienas euras – trys Turkijos liros), o dyzelino – 3,90 liros.
Daugelis lietuvių perka ekskursijas iš jas atvežusios agentūros, kad išvengtų varginančių stabčiojimų prie prekybos centrų, į kuriuos turistai gabenami ne savo noru. Ten jiems siūlo pirkti kailinių ar kitų turkiškų prekių.
Paklausė turkų patarimų
Antalijoje sutikta kauniečių Senkauskų šeima kasmet poilsiauja kuriame nors iš prašmatnesnių Beleko viešbučių.
„Kaune dirbame turguje. Prekiaujame kojinėmis, batais, apatiniais drabužiais. Turkišką trikotažą žmonės ypač mielai perka ir vertina šios šalies gaminius daug geriau nei atvežtus iš Kinijos.
Mūsų partneriai Turkijoje patarė visada ilsėtis Beleke, apsistoti viešbutyje, kuriame viskas įskaičiuota“, – kalbėjo šeimos tėvas Alfonsas.
Dviejų savaičių atostogų kelialapis, įsigytas žiemą, keturių suaugusių žmonių šeimai su kūdikiu kainavo beveik penkis tūkstančius eurų.
Į viešbučius – ir vietiniai
Antalijoje kelintus metus gyvenanti vilnietė Inga Augaitė pastebėjo, kad vietiniai taip pat neretai kelioms dienoms persikelia į gerus viešbučius, kai šie skelbia nuolaidas.
„Tai apsimoka. Mudviejų su vyru ir dviejų vaikų penkių dienų poilsis penkių žvaigždučių viešbutyje kainavo vos 730 eurų. Pirkome, kai buvo paskelbta nuolaida. Be to, nereikėjo mokėti už kelionę“, – sakė vilnietė.
Žiemą para tokiame viešbutyje su vaikais iki 12 metų kainuoja vos 85 eurus.
Nenuostabu, jog tokiais pasiūlymais mielai pasinaudoja ir patys turkai.
Kur ką pirkti, kad būtų ir pigu, ir skanu
Antalijoje labai išgirta natūralių vaisių ir uogų ledų gamintojų produkcija, pardavinėjama ledainėse „Dondurma Dukani“.
Vasaros viduryje parduodami vyšnių, arbūzų, melionų, braškių, kriaušių ledai nuostabiai gaivūs ir skanūs. Vienas ledų rutuliukas – viena arba pusantros liros (apie pusę euro).
Karštomis dienomis prie kavinės rikiuojasi eilė. Galima išsinešti vafliniame ragelyje arba suvalgyti sudėtus į plastikinį indą. Kai kurie lankytojai užsisakydavo po 5–6 rutuliukus skirtingų ledų iš karto.
Receptas labai paprastas – sumalta vaisių arba uogų tyrė, du šaukštai natūralaus jogurto, viskas išplakta plakikliu ir sušaldyta.
Vaisius ir uogas pigiau pirkti turgeliuose, tačiau jie dažniausiai veikia gyvenamuosiuose, o ne viešbučių rajonuose.
Todėl vasaros gėrybių protingiau įsigyti didesniuose prekybos centruose, nes ten jos kainuoja perpus pigiau negu šalia viešbučių esančiose privačiose parduotuvėlėse.
Kilogramas vynuogių dideliame prekybos centre kainuoja 3–4 liras (euras su trupučiu), nektarinai ir kriaušės – 4 liras, vyšnios – 2–3 liras (apie eurą), obuoliai – 2 liras. Kainos keičiasi kiekvieną dieną.
Kavinėse patiekalų kainos irgi skiriasi gana smarkiai, nors kokybė panaši.
Vištienos šašlykas kainuoja nuo 6 iki 15 Turkijos lirų (nuo 2 iki 5 eurų), jautienos – nuo 10 iki 20 lirų (nuo 3,30 iki 6,5 euro), ėrienos – nuo 12 iki 25 lirų (4–8 eurai).
Vietinių teigimu, turistai trečdaliu sutaupytų, jeigu pažįstamų turkų paprašytų jiems nupirkti bilietus į nusileidimą plaustais kalnų upe ar kokią kitą pramogą.
Turistai už plaukimą plaustais paprastai sumoka 50 dolerių arba net eurų, o vietiniai už tą pačią pramogą moka vos 30 Turkijos lirų (dešimt eurų). Jeigu nori būti nuvežti iki vietos, tada ši pramoga vietiniams gyventojams kainuoja 50 Turkijos lirų.
